Gongas kaip nesantaikos obuolys
Ši istorija visiškai nereikšminga ir neverta dėmesio – apie ją net kalbėti nebūtų prasmės, jeigu… Apie ją žinojau tik iš nuogirdų, visiškai neskyriau dėmesio, bet aplink lyg užverdant košei prasideda burbuliavimas, taip ir čia atsitiko. Miestelio aukščiausioji valdžia mero lūpomis, tikėdamasi pagyrų, apsiskelbė, kad iš tolimosios Indonezijos vyriausybės (!) gavo dovanų gongą ir jį ketina pakabinti centrinėje aikštėje. Ypatingomis progomis jį daužant pasauliui būtų skelbiamas taikos siekis, propaguojama kultūrų sąveika. Deja, dalis miestelėnų į šią idėją pasižiūrėjo gana skeptiškai, o kai kurie priešiškai. Kartoju, kad plepalams tokiomis temomis esu visiškai abejingas, nes, prisižiūrėjęs ir prisiklausęs savo gyvenime valdžios vyrų ir moterų, o taipgi save laikančių elito (?) žmonėmis, suabejoju, ar jie vaikystėje skaitę bent „Cukrinius avinėlius“ ar išklausę „Močiutės pasakas“. Nejučiomis susidomėjau vietinės TV įrašu apie nelemtąjį gongą. Polemizavo du įtaigūs žmonės – kunigas egzorcistas Arnoldas Valkauskas ir praėjusių metų populiariausias miesto žmogus meras Nerijus Cesiulis. Pirmasis įtikinėjo, kad gongas yra savotiškas Trojos arklys demoniškajam pasauliui, kad tai priešiškumo mūsų Dievui išraiška. Antrasis – kad gongas suartins mūsų ir indoneziečių kultūras, kad mes esam žmonės laisvi ir atviri visiems. Pvz., Alytaus kolegijoje mokosi įvairių rasių ir tautų atstovai, kurie plečia mūsų akiratį, suartina mus su pasauliu. Šmaikščiai pacitavo dovanos teikėją, kad gongai kabo sostinėse, mes (Alytus) esame Dzūkijos sostinė, Vilnius priklauso mūsų kraštui, taigi… ple ple ple.
Autoriaus piešinys
Šitas, mano supratimu, niekinis pašnekesys suteikė peno tolesniems pamąstymams ir apibendrinimams. Esu išauklėtas katalikiška dvasia, kaip ir dauguma mūsų nutolęs nuo krikščioniškųjų dogmų – greičiau sekuliarus, bažnyčią, priešingai nei daugelis garsiai tą skelbiančiųjų, lankau tik ypatingomis progomis, o dėl demonizacijos palieku spręsti labiau egzaltuotiems asmenims negu aš. Kaip ir dauguma senųjų alytiškių skausmingai išgyvenau ne sisteminį, bet nuoseklų miestelio griovimą ir senųjų struktūrų ardymą. Kiekviename griovimo etape būdavo garsiai skelbiama, diskutuojama, tariamasi su bendruomene ir padaroma pagal savus norus. Nuvažiavęs į netolimiausius Seinus ar Suvalkus galvoju, kad šie savo dydžiu ir suplanavimu mums artimi provincijų miesteliai tvarkyti ne mums taip mielu buldozeriniu principu, o protingai išlaikant senąsias tradicijas. Kas įdomiausia, mūsiškės destrukcijos kaltininkų taip ir nesurasi – gal miesto galvos, valdininkai, pralobėliai, gal net architektai? Juos vienija nežinau kas – naudos ieškojimas, pataikavimas galingesniems, paprasčiausias neišprusimas? Tikriausiai meras negirdėjęs apie lietuvių dailės klasiką Algimantą Švėgždą, kuris prieš kelis dešimtmečius „Kultūros baruose“ pareiškė, kad seniau buvę priešakinės minties lyderiai architektai šiais laikais virto didžiausiais griovėjais. Mūsų atveju:
1. Suardyta miestelio centro senoji struktūra. Istoriškai susiklosčiusi centrinė aikštė su buvusiais senaisiais pastatais, kiemeliais sulyginta su žeme, jos vietoje išdygo iki šių dienų nepabaigti, miestui labai reikalingi, bet griozdiški ir senajai jo dvasiai svetimi budinkai. Deja, prarasto nesugrąžinsi.
2. Nugriauti ar beviltiškai perdaryti pastatai S. Dariaus ir S. Girėno, Margio, Vilniaus, Šarūno gatvėse, Kurorto rajone ir t. t. Pastatai ir jų pjaustyto medžio, metalo detalės, galėjusios tapti moderno paveldo dalimi, dingo negrįžtamai. Gal kai kurios jų puošia individualius namus ar privačias kolekcijas? Dar sovietiniais laikais architektai svajingai vartydavo estiškus žurnalus: „Kokie jie šaunuoliai įvertindami mažąją architektūrą…“, o oficialiai teigdavo, kad „neturi išliekamosios istorinės vertės“.
3. Išpjauti senieji klevai prie Laisvės angelo ir aplinkinėse gatvėse ir jų vietoje pasodintos (ypač būdingos mūsų kraštui!) kalninės pušelės. Įdomu, kada ateis eilė kaštonams Kaštonų gatvėje?
Galbūt, o taip ir yra, esu senas marazmatikas, bet ilgesingai prisimenu apsilankymą prieš gerą dešimtmetį Liepojoje su jos kreivomis brukuotomis gatvelėmis, įkyriai bildančiu tramvajumi tarp Kuršo vokiečių statytų triaukščių medinių namų. Ilgiuosi ankstyvų vasaros rytmečių su močiutėmis, išeinančiomis su dubenėliais pašaro katėms. Iš gretimų namų tingiai, lyg nenoromis, bet punktualiai ir pareigingai išlendančių kačių. Kaip ir visur stūksojo tame mieste silikatinės pabaisos, bet kažkaip akys nesąmoningai stengdavosi jų nepastebėti. Kartoju, kad tai mačiau prieš gerą dešimtmetį, dabar tikriausiai taip pat sueuropinta, bet iki dabar to Latvijos miestelio įvaizdis išliko kaip pavyzdys. Kaip ir prisiminimas apie ėjimą iš mokyklos braukiant kojomis nukritusius klevų lapus, bridimas per jų krūvas. Apskritai, kur tik pasižiūri, visur pamatai Lietuvoje paplitusią neapykantą medžiams ir miškams. Visai nejuokinga, kai Gretai verkiant JT salėje dėl klimato kaitos ir oro užterštumo mano namų pašonėje buvo ir yra pjaunami brandūs medžiai – liepos, beržai… Nupjautos vietos grindžiamos betoninėmis trinkelėmis, mat ten stovės gražūs konteineriai šiukšlėms ekologiškai rūšiuoti. Ekologinės bėdos turi kelias ypatybes – be jų neabejotinos žalos mums visiems, gali pajuodinti (ir taip abejotino baltumo) kai kurių ministrų reputaciją, savo pareigą vykdžiusį valdininką paversti populiariausiu miesto žmogumi.
Bet užteks apie tai – laikas sugrįžti prie to nelaimingo, tiek kalbų sukėlusio gongo. Būti jam ar nebūti – nemanau, kad tai didelių svarstymų objektas. Kabinti bažnyčios pašonėje, miškelyje prie A. Matučio muziejaus ar vienoje iš daugelio tarzanijų – štai kur klausimas. Kiek prisimenu, visais laikais miestelio galvoms pagalius į ratus kaišiodavo tokios problemos. Sąjūdžio laikais, visiškai nesuvokdama epochos šauksmo, tuometinė, dabar jau amžinąjį atilsį, vykdomojo komiteto pirmininkė ragino prie statomo teatro rūmų pastatyti Lenino paminklą: „Vienintelis miestas Lietuvoje be paminklo Jam.“ Nežinau, kur dabar riogso jo gipsinė išlieja. Toliau dar gražiau – šventą žydams šabą, atvykstant iš Izraelio delegacijai, suorganizuota jų kapų tvarkymo talka. Sakysite, kad tai tolimi ir jau pamiršti laikai, bet įvairiausiais variantais tai kartojasi nuolat ir dabar. Sakoma, kad gongo skambėjimas suartins mūsų kultūras, bet kam to reikia, jeigu jos pripažįstamos tiktai popso pavidalu? Ką galime mes duoti kitiems, jeigu nepastebime šalia gyvenančių kūrėjų? Mūsų valdžios galvų kultūrinis suvokimas per trisdešimt Nepriklausomybės metų išliko toks pats kaip tos vykdomojo komiteto pirmininkės, įsivaizdavusios, kad dailininkų užsiėmimas tėra ant raudono audeklo rašinėti šlovinančius šūkius. Dabartinių garsiai apie kultūrą kalbančiųjų prioritetai nukrypo tautinio, kaip jie įsivaizduoja, lavinimo kryptimi: vaikučius privaloma tvarka rengti tautiniais rūbais, kuo daugiau pristatyti vyčių, nugriaunant, jų manymu, negerų žmonių paminklus. Beje, Helsinkyje ar Berlyne išlikę paminklai Leninui ar Karlo Marxo vardu pavadintos gatvės – nors simpatijų tiems veikėjams nemanau, kad jaučia, bet būna, tegu būna. Gongas tikrai neprišauks piktųjų dvasių – jas prisišaukiame patys kibdami dėl nereikšmingų dalykų vienas kitam į atlapus, nematydami, kad miesto kultūrai šiais metais lėšų skirta šešiasdešimčia nuošimčių mažiau negu pernai. Gongo priešininkams, teigiantiems, kad jo buvimas skatins sektų ir sektelių paplitimą, atsakyčiau, jog klaidžiojimas jose reikalingas tiktai silpniesiems. Tvirtų įsitikinimų žmogui mintis apie tai tegali sukelti žiovulį – kaip ir plepalai apie metalinį skritulį.
