KOSTAS POŠKUS

Triušių istorija

 

Rytmetinio pasiplepėjimo metu Giedrė prašneko, kad vasarą praleidžianti sode globodama ir auklėdama mielą anūkėlį. Savo ruožtu prisipažinau, kad turiu ne tokį kilnų, bet labai atsakingą savanoriškai prisiimtą įsipareigojimą – daboti į tolimą kelionę išvykusios V. šeimos triušes. Priminiau barono Miunhauzeno, tapusio turkų sultono vergu, istoriją, kai jis, paskirtas bičių piemeniu, vieną pradangino: išėjęs ieškoti, sutiko baisų lokį, bet kaip visados liko nugalėtoju – surado paklydėlę, o ir lokį parsivedė į sultono rūmus. Tada nenujaučiau, kad papasakota istorija už pusdienio taps mano realybe. Nuvažiavęs pažiūrėti savo belaisvių, jų narvelius išnešiau į gryną orą. Stebint jas, tokias nejudrias, suspaudė širdį: nesąmonė dovanoti vaikams gyvūnėlius, kurie bute išleisti pasilakstyti per trumpą laiką sugeba nugraužti kompiuterio laidus ir pridaryti kitų eibių. O kas joms, amžinoms (tai tik eufemizmas, nes dekoratyvinių triušių amžius – 5–8 metai) kalinėms, belieka – tupėti savo mini kalėjimuose, ėsti, tuštintis ir spoksoti į aplinką. Nusprendęs palengvinti jų dalią, pievelėje sumeistravau erdvesnį aptvarą su pertvara, nes viena jų skriaudžia kitą.

Nekantraudamas greičiau atšvęsti įkurtuves, suleidau į joms skirtas aptvaro dalis. Ir tada prasidėjo: liuokt liuokt – apsikeitė sekcijomis, kol vieną dengiau narveliu, kita liuokt! – lyg grynaveislis arabiškas žirgas išliuoksėjo į laisvę, o tada beliko gaudyti vėją laukuose. Po nesėkmingų paieškų aplinkiniuose soduose kitos dienos rytą stebėjau priešingame tvenkinio krante godžiai lakantį, o vėliau ant tiltelio drybsantį baltai ir geltonai rainą veršio dydžio katiną, kokių čia gausu, ir su neapykanta galvojau: troškina, bjaurybe, užėdus triušienos. O dar kitą rytą pasidomėjo kaimynas: „Tai ar atsirado tavo baltas zuikis? Ne? Tai jau tikrai neatsiras.“ Prisipažinsiu, optimizmu nedegiau ir kūriau nuostolių kompensavimo planus. Apvažinėjęs gyvūnėlių parduotuves, mačiau tik vieną mažytį pilko kailio, rudai dėmėtą susigūžusį padarėlį. Iš tolimos šalies skambinančiam V. šlykščiai melavau: taip, pasakyk Veronikai, kad triušiai laikosi normaliai, perduoda labų dienų.

Autoriaus piešinys

Autoriaus piešinys

Sode žiūrėjau į vienišą rudą Čiubaką, nutariau parauti jai pienių, o tada prie išdžiūvusio kito tvenkinio, vos už kelių žingsnių, po alyvų krūmu pamačiau gulinčią ją – baltą tokią, tamsiom auselėm. Ir tada prasidėjo gaudynės tarp krūmų tankioje žolėje – R. su antklode viename flange, aš su narveliu kitame. Galiausiai triušė narvelyje godžiai graužė kopūstlapius, lyg tomis dienomis būtų badavusi bevaisėje dykumoje, siurbė per vamzdelį vandenį. O mes, mažindami adrenalino perteklių, rūkėme ir kūrėme hipotezes. Pirmoji: atsiradus tikrajai triušei ir įsigijus aną nusmurgėlį iš parduotuvės, reikėtų įtikinti anūkus, kad jis vienos lyties triušių palikuonis, atsiradęs neaiškiu, gal nekaltojo prasidėjimo būdu. Antroji: neatsiradus tikrajai, reikėtų kaip nors įsigyti panašų patinėlį ir suleisti su išlikusia triuše, o tada, šeimininkų nuostabai, pasipiltų daug mažų triušiukų. Trečioji: pripažinti tiesą ir atgailaujant muštis į krūtinę.

Neprireikė viso šito, bet suteikė peno mintims apie žmones, apie laidą, regėtą televizijos kanalu „Nastojaščeje vremia“. „Užmirštoji žemė“ ar panašiai pavadinta laida pasakojo apie kalnais ir hidroelektrinės vandens saugykla atitvertą žemės lopinėlį Kirgizijoje, kur įsikūrusiame kaime dar išlikę gyventojai augina galvijus, sėja jiems šerti kukurūzus – daržovėms ar sodams nėra žemės. Į išorinį pasaulį apsipirkti ir šiaip pasižmonėti sukiužusiu keltu keliauja kartą per mėnesį. Paklausti apie kasdienę veiklą, gyventojai atsako – valgome ir miegame. Vienas prisipažino skaitąs knygas. Kuo ne triušių kasdienybė? Bet taip toli keliauti neverta, išėję į lauką, beveik kiekviename kieme sutiksime triušiškai vegetuojančių. Sėdi prie laiptinės, apkalba kaimynus, ligas, nuolat kylančias kainas ir nevykusią valdžią. Panašaus labai prasmingo pokalbio pavyzdys. Kalbasi dvi jaunos moterys iš gretimo buto (prieš mėnesį tas butas pakeitė šeimininkus): „Įsivaizduoji, per tą kraustynę kai kuriuos daiktus automobiliu vežiojo draugė ir aš ten palikau raktų ryšulį su pakabučiu, ant kurio užrašytas naujas adresas – gatvė, namo ir buto numeriai. Maniau, kad raktus pamečiau kažkur kitur, ir tris naktis nemiegojau, drebėjau iš baimės: atsirakins kas nors, o aš net apsiginti neįstengsiu – vyro tai nėra.“ Paskui abejotinos vertės komplimentai apie pašnekovės kūno sudėjimą – regis, papilnėjusiam kūnui reikėtų nusipirkti…

Galima ir kitaip. Galima keliauti po pasaulį, o vėliau viešojoje erdvėje pasakoti savo įspūdžius apie kelionę po Filipinus ar Tailandą. Pasakojimą sudarytų keli nuošimčiai ilgo, (ne)varginančio atvykimo, pažinties su viešbučiu ir aplinka aprašymo (vaje, kaip įdomu kitiems!), o toliau – „ištrauktos“ internetinės žinios apie šalį, gyventojus, jų religiją etc. Suprantama, jei pasakojimas būtų skiriamas mažaraščiams tarpukario gyventojams, bet pamirštama, kad gyvename XXI amžiuje ir su geografijos ar istorijos pradžiamoksliu daugiau ar mažiau visi esame susipažinę. Įsivaizduojančius, kad turime bendrą sieną su JK ar Kinija, palikime „Klausimėlio“ autoriui. Netikėtai pačiam sau prieinu prie išvados, kad, kalbėdami apie mums likimo skirtą begalinę laisvę, esame labai unifikuoti ir savanoriškai nelaisvi – lygiuojamės į nežinia kada prisiimtus standartus, nežinia kodėl ir kaip prisiimtas normas. Gal kalta žmonių visuomeninė prigimtis, gal taip paprasčiau gyventi? Kiekviena organizuota visuomenė turi jai ar bent jos daliai atstovaujantį lyderį, kuris kaip lakmuso popierėlis atspindi bendrijos sveikatą. Didieji pasaulio žmogžudžiai Stalinas ir Hitleris pradžioje rodė tik palyginti nedidelės, bet pačios agresyviausios visuomenės dalies nusiteikimą. Didžioji, jų pačių požiūriu, protinga ir santūri, sveikai mąstanti dalis pradžioje ignoravo nesveikas ir baisias idėjas, vėliau arba buvo jėga sutriuškinta, arba pasidavė vis didėjančiai daugumai, susitapatino su ja. Praėjusio amžiaus pirmoje pusėje neatsitiktinai atsirado „tautos tėvo“ ar „vado“ idėja. Nelyginsime su tų siaubūnų laikmečiu, dabar kiti laikai, kiti papročiai, bet labai akivaizdu, kad šiuolaikinio XXI amžiaus pasaulio sveikatą rodo daugelio didvalstybių ir ne tik jų vadovų mentalitetas. Gaila mažųjų šalių kandidatų į vadukus, neturinčių jokių galimybių tapti vadais. Aišku, kad mano gailestis apsimestinis ir nenuoširdus.

Prisimenant trijų dešimtmečių istoriją, kai dėl visų Sovietų Sąjungą ištikusių negerovių buvo kaltinamas stalinizmas – drąsesni išdrįsdavo paliesti ir leninizmą su jo dvasiniu vadovu, kaizerinės Vokietijos apmokamu agentu, leisdavau sau suabejoti – o kur šuo pakastas? Kaip mano globotinės triušės sutartinai nukreipia žvilgsnius į artėjančio katino garsą, taip reaguoja visuomenė, tauta, socialinė klasė į artėjančio „pranašo“ balsą – ilgus amžius dresuota ir mokyta paklusnumo imperinei idėjai, negali būti kitokia. Idėja gali būti ir kita – pavyzdžiui, begalinio tikėjimo savosios tautos ar valstybės išskirtinumu, kai priklausymas kažkuriai jų traktuojamas kaip savaiminė vertybė, suteikianti pranašumą prieš kitus. Visa tai nuostabiai iliustruoja šiandieninio pasaulio realijos tiek globaliniu, tiek regioniniu ir net vietiniu mastu. Dėl savo įprastumo daugelį dabarties reiškinių sunku tinkamai vertinti – duokite laiko! Sėdėdamas sode prie ugniakuro, skaitinėju ir deginu pusės amžiaus ir senesnę spaudą, kupiną triušiškai paklusnių ir katiniškai agresyvių, bet su mažomis išimtimis melagingų pasakojimų, kurie vis dėlto geriausiai atspindi savąjį laikmetį.

Permečiau akimis parašytą tekstą ir susižavėjau pats savimi (gaila, kad tai tik mano paties nuomonė): pradėjau triušiais, tęsiau visuomenės vertinimu ir pabaigiau pasaulio tironais. Tarnaujant sovietinėje armijoje, chocholas viršila Čiurikovas, šauktiniams karštligiškai klojant lovas, drybsodavo ant savo koikės ir pasakodavo apie senelį iš Donecko. Negaliu perteikti jo pasakojimo rusų kalba, negaliu rašyti tų spaudoje neskelbtinų posakių, kurių emocinės įtaigos neįmanoma perduoti kitomis kalbomis, bet pakankamai susipažinusiems su šia kalba prasmė aiški. „Moi dieda utrom rastaplivajet pečku i rugajetsa: job… sumauti degtukai, sumautos malkos, sumautos anglys, sumauta krosnis, sumautas Doneckas (pasiekiamas aukščiausiojo lygio sovietinio žmogaus nevilties lygis), sumauta sovietų valdžia.“ Savo ruožtu, manau, šiame rašinyje savotišką įtampą sukūriau.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.