KOSTAS POŠKUS

Aš netikiu raganomis, bet jos egzistuoja

 

Taip pasakė kažkoks man nežinomas ar pamirštas argentiniečių mokslininkas ir aš su juo visiškai sutinku: šia antrašte buvau bebaigiąs rašyti tekstą ir… Žinoma, galima kalbėti apie jas kaip apie neegzistuojančias, bet kartais atsitinka tokių bent man nesuvokiamų reiškinių, kad, parašęs tekstą, nuo klaviatūros pakeli akis ir staiga nei iš šio, nei iš to – dzingt! – tekstas išgaruoja virtualioje erdvėje. Tikras kompiuterininkas net nenusišypsotų, bet aš toks (kompiuterininkas) nesu. Reikėtų susigraužti, bet net ir to nesugebu padaryti. Senais laikais, vykstant garsiosioms krepšinio batalijoms tarp „Žalgirio“ ir CSKA, žmona buvo nuoširdžiai įtikėjusi, kad mūsiškiai visados pralaimi, jeigu rungtynes žiūriu aš. Šeiminės santarvės labui išeidavau į kitą kambarį ir taip išsigydžiau tautinę ligą. O jau daug vėliau rašiau tekstą vietiniam laikraščiui, kur neatsargiai prasitariau, kad jeigu krepšinis yra lietuvių tautinė religija, esu eretikas ir bedievis. Nuo to laiko man minėtas laikraštis uždarytas. Sužinojau, kad jo redaktorius, o gal savininkas – vietinės krepšinio komandos rėmėjas, taigi vien raganų įsikišimu savo nesėkmes teisinti nėra priežasties. Bet pasitaiko tokių dalykų, kurių kitaip nepaaiškinsi. Prieš prezidento rinkimus, stebint kandidatų debatus, kažkas atsitiko su mano atmintimi: dviejų, t. y. vieno iš jų, nuolat pamiršdavau pavardę. Vakare jas iškaldavau atmintinai, prabudęs ryte prisimindavau tik vieno ar kito, o abiejų iš karto prisiminti neįstengdavau. Maniškiai šiuo mano atminties sutrikimu pasinaudojo paversdami žaidimu: ryte pirmas reikalavimas – pasakyk du PP. Permąstęs supratau, kad čia neapsieita be man nežinomos raganos kerų. Kas ji tokia? Pasiknisęs atmintyje, nusprendžiau, kad ta, kuriai laiku negrąžinau žinomu tikslu pasiskolintų penkių eurų. Galbūt.

 

Kostas Poškus. Margaitė ir miškas I, II. 2019

Kostas Poškus. Margaitė ir miškas I, II. 2019

 

Apokaliptinės istorijos sodų bendrijoje X

 

Paskutinę balandžio dieną tiek artimųjų labui, tiek savo sąžinei nuraminti ir senatvės bei nedoro gyvenimo būdo nualintam kūnui atstatyti minėtoje sodų bendrijoje darbavausi pjūklu, kirviu, replėmis ir kitais įmanomais ir neįmanomais įrankiais. Dienai ilgėjant, mano užsidegimas blėso, galvoje gimė vis naujos, toli gražu ne optimistinės ir nesusijusios su darbo procesu mintys. Įsitikinau, kad visų žmonių psichika veikia vienodai ar bent panašiai: R., reiškusi susirūpinimą nepadarytų darbų gausa ir rodžiusi pasiryžimą dirbti nuo septynių ryto iki kito ryto septynių, taip pat palūžo. Sprendžiu iš to, kad po pietų pradėjo ankstinti darbo dienos pabaigą iki vakaro. O dar vėliau vis dažniau ir dažniau ėmė klausinėti, kiek laiko. Kam klausti? Juk laikrodį turi pati. Pokalbyje apie galimas šalnas, būsimą pomidorų ir baklažanų derlių atsakinėjau vyriškai šykščiai ir trumpai. Nerodžiau jokio noro grįžti į namus, kuriuose taip gera susirangius patogiame foteliuke su garuojančios kavos puodeliu klausytis Daktaro sveikatos patarimų ir atsakymų į neva naivios, o iš tikro ne tokios Asistentės klausimus. Nesidomiu sveikatos patarimais, bet esu įsitikinęs, kad jeigu Daktaras būtų balotiravęsis į prezidentus, būtų nurungęs daugumą pretendentų. Jo rinkėjai aiškūs, o jis pats tikrai būtų geriau atrodęs už daugelį pasiryžusių vardan tos Lietuvos… Bent jau nebūtų nusikalbėjęs ir demonstratyviai trankęs TV studijos durų.

Vakarėjant mano darbo vietoje pasirodė pelės. Matėsi, kad tai jaunoji sušalusi generacija, norinti sušilti sodo namelyje. Ir ne viena. Strikinėjo poromis ir trejetais. Dairiausi nuolat bindzinėjančių pamiškiais ir pabaliais įvairiaspalvių katinų desertinės lėkštelės platumo snukiais. Atsitiko taip, kaip atsitinka visados – esant būtinybei reikalingo asmens neprisišauksi. Pelės gaudytoju tapti teko man. Pastebėjęs įsipainiojusią žolėje tokią pilkakailę, nuviliojau ją ant bertuvėlio šiukšlėms semti. R., neteisingai supratusi mano užmačias, – NE! – pasislėpė namelyje. Nešiau pelytę, kaip sakoma, norėdamas jos likimą atiduoti į jos pačios rankas link pamiškės, bet, praeidamas balą, instinktyviai švystelėjau į vandenį. Mano didžiulei nuostabai, ji šuniuku ėmė sukti ratus vandenyje. Įpusėjus ketvirtąjį ratą žolėje pasigirdo garsus pliaukštelėjimas ir pasirodė ta kryptimi sparčiai krūtine besiirianti didžiulė varlė. Vanduo užvirė ir suburbuliavo ir po kurio laiko pasirodė ji grįžtanti atgal su styrančia iš nasrų beforme mase. „Vajetau, varlės peles ėda! Apokalipsė!“ – išgirdau už nugaros R. balsą. Ne apokalipsė visa tai, bet norint galima susigalvoti nelaimę nešančių ženklų, tikrų ir netikrų bėdų visur ir visados, pradedant šeiminių santykių aiškinimusi: „Suėdei man gyvenimą, kur mano akys buvo tada, kai… “ Su sodo ir namo kaimynais: „Mano cukiniją nupjovė! Ar ne ta kaimynė? Ji tokia keista.“ Tautos mastu: „Išsibėgios Lietuvėlė! Pati vargingiausia iš visų!“ Pasaulio lygoje: „Klimato atšilimas, globalizacija, nuolatiniai karai etc.“

O dabar išgirstu pilną nevilties ir baimės mane kviečiantį R. klyksmą. Šiaip ji drąsi ir net bebaimė moteriškė – ypač apsipirkdama turguje. Nebijok, sakau, jokia čia gyvatė. Tai tik gluodenas. Perkėliau į krūmus ir ilgai jaučiau rankoje jo stamantrų glotnų kūną. Kažkada kariuomenėje gelbėjau šių bekojų driežų populiaciją Estijoje nuo pašiurpusių iš baimės kareivių – gadiuka! Iki dabar nesuvokiu, ką gelbėjau. Gluodenus nuo desantininkų ar atvirkščiai? Kaip žinoma, kai kurie tos tautos atstovai, ypač iš atokesnių vietovių, pavyzdžiui, Vologdos, Jaroslavlio, šventai įsitikinę, kad juos supa klastingi, plėšrūs svetimtaučiai, kad reikia gelbėti aplinkines tautas nuo priešiškų spec. tarnybų organizuojamų sąmokslų. Sodo krautuvėlės savininkas taip toli kenkėjų neieško. Sėdi vienišas laukdamas retų pirkėjų žmogus, laikui sutrumpinti žvalgo interneto naujienas, kurios iš tikro ne naujienos, o įprastinis jovalas, atkunta tik man įėjus. Paklaustas, ar dar prekiaujantis cigaretėmis, atsako – dar. Kol tie išsigimėliai nesugalvojo naujų draudimų. Nurodys, matai, tas iškrypėlis (aišku, ką turi omenyje), kaip mums gyventi, kaip elgtis. Neišparduotą varškę turįs kitą dieną sulesinti paukšteliams, kurie taip įprato, kad nuo ankstumos taip ir laukiantys labdaros.

Nelaukiu monologo pabaigos, lauke, šviečiant saulei, visai gražu ir nesinori tikėti vietinėm ir globalinėm apokalipsėm ir daug maloniau rūpintis savo ir artimųjų gėriu.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.