Transformacijos

Kad jau švenčiame Knygų mugę, kodėl neparodžius, kas nutinka knygoms ir kaip jos išlieka, išsigelbsti, persikūnija. Net būdamos pakeliui į aną pasaulį. Šis prieškarinis vadovėlis buvo pasmerktas makulatūrai kartu su šimtais kitų leidinių iš buvusios Šv. Antano kolegijos bibliotekos Kretingoje. Kolegija veikė trumpai, ryškiai, kaip ir daug kas Atgimimo metais. Prisimenu būrį linksmų merginų, apsigyvenusių vienuolyno pašonėje. Kviesdavosi į svečius, vaišindavo žolelių arbata prie žvakių. Per pamaldas bažnyčioje bematant pasikeitė giesmių repertuaras, o pranciškonų pamoksluose pasigirdo naujų intonacijų. Vėliau neišvengiamai atsirado ir kelios vienuoliškos šeimos. Duok Dieve, iki šiol laimingos ir katalikiškos.

Iš pačios kolegijos liko dabar tik papelijusių knygų kalnas, buvusi biblioteka, suversta negyvenamose patalpose ir niekaip nesulaukianti, kad būtų pasiųsta į laužą. Sausio mėnesį, kai Kretingoje vyko vienuolyno kapitula, kažkas prisiminė apie tą palikimą. Nulindau pasižiūrėti. Ko tik neketinta sugrūsti kitados į galveles atsivertusioms, truputį egzaltuotoms abiturientėms! Nuo Bažnyčios tėvų raštų graikų ir lotynų kalbomis iki Sąjūdžio periodikos arba štai to gamtos dalykų vadovėlio pradžios mokykloms.

Garsiausias prieškario vadovėlių autorius buvo pedagogas ir žurnalistas Stasys Matijošaitis, pasirašinėjęs Esmaičio slapyvardžiu. Jo sukurti gamtos ir istorijos vadovėliai vadinti bendru „Sakalėlio“ vardu. Pataisyti ir papildyti išeidavo per visą nepriklausomybės laikotarpį. Dar parašė taip pat mokykloms skirtą „Lietuvos istorijėlę“. Mirė netrukus po karo, istorijėlei virtus kruvina istorija. Galbūt išvengęs represijų ir pasiūlymo rašyti vadovėlius tarybinei mokyklai. Tūkstančiai jo „Sakalėlio“ skaitytojų patraukė į miškus. „Istorijėlės“ žinios kaitino jaunas širdis, liejosi partizaniškais eilėraščiais ir dainomis, o gamtos dalykai, aišku, pravertė gamtoje, kai miškas tapo vieninteliais namais.

Kodėl parsivežiau tą knygelę į Vilnių, nesunku atspėti. Iš „Sakalėlio“ vaikiška ranka padariusi „subinėlę“. Pamatęs prunkštelėjau: vakar ir šiandien jaunimas yra jaunimas. Tituliniame vadovėlio puslapyje – dar kitas pavadinimo variantas. Kokie vaizduotės vingiai čia sukosi ir veikė, kas dabar pasakys. Gal įsipyko bernaičiui mokyklos suolas? Kaimiečio paauglio vulgarumas? Kūrybinės laisvės, drąsos užuomazga, pranašaujanti kalėjimus? Ar atsakymas į rusiškus ir vokiškus tankus, irgi su panašiomis perspektyvomis? Vadovėlis dar kažin kaip priklausęs gydytojui P. Legeckiui iš Panevėžio, yra jo antspaudas. Palikęs savo autografą ir moksleivis
T. Jasaitis, sėmęsis iš knygos gyvosios ir negyvosios gamtos pažinimo. Turbūt jau karo metais atsiradę temų pavadinimai, užrašyti vokiškai. Yra ir data: 43.III.20. Galiausiai, artėjant frontui ir Raudonajai armijai, šis „Sakalėlis“, jau su visais pagražinimais, lyg kokia brangenybė ar relikvija, mediniame pabėgėlio lagamine išsigabentas iš Lietuvos, kelerius metus pabuvojo dipukų stovykloje ir vėliau perplaukė Atlantą. Gal buvo ten darsyk įsidarbinęs, turėjo naujų skaitytojų. Lietuvių katalikų religinės šalpos Brukline spaudas sako, kad knyga gauta per labdaros akciją, renkant literatūrą nepriklausomos Lietuvos bibliotekoms. Paskui – jau Šv. Antano kolegijos lentynos ir priplėkęs sandėlis. Sugrįžo sakalėlis.

Ir namie, ir mokykloje mokė, kad knygos kone šventos. Prieš imdamas nusiplauni rankas. Skaitydamas nevalgai. Neseilėji pirštų. Išplėšti knygos lapą, teplioti, aprašinėti, naikinti knygas – barbarizmas. Taurus ir pasiaukojęs pedagogas Esmaitis, matydamas, kad sakalėlis pavadintas subinėle, kad jo paties pavardė vadovėlyje iškraipyta, turbūt apsipiltų kruvinomis ašaromis. Bet ar negali viskas būti panašiai kaip su sielovada, kurią rekomenduoja popiežius Pranciškus? Pasaulio gatvėse susipurvinusi, apsidaužiusi Bažnyčia geriau nei švarutėlė, bet sterili, pati sau, negyva. Todėl ir tikras ganytojas kvepia tvartu, o ne smilkalais.

Esmaitis gražiai, poetiškai aprašinėja pražydusį šalpusnį: „Įdomūs tie jo lapai! Iš viršaus jie lygūs ir žiba, o iš apačios balsvi, švelniais plaukeliais apaugę. Pridėkite prie lūpų pirma apatinę lapo pusę: jūs pajusite malonią šilimą, lyg motinos pabučiavimą. Paskum pridėkite viršutinę lapo pusę, ir jums pasidarys šalta, lyg nuo pamotės pabučiavimo.“ Vadovėlio skyrius čia vadinasi „Pavasaris gamtoje“. Šalia pieštuku pavingiuotas mergaitės vardas ir pavardė. Reakcija į pavasario gražumynų sąrašą? Neatlaikė bernelis minčių apie bučinius? Gal tas pats, kuris perkrikštijo sakalėlį?

Neatlaikė ir dar sykį, turbūt suvokęs, kad jis yra jis, vienintelis, nepakartojamas, su unikalia istorija ir amžinojo gyvenimo dovana. Vadovėlio puslapiuose jis užšifravo savo vardą – viena po kitos pabrauktos penkios raidės: t, a, d, a ir s. Taip sužinau, kad pradžios mokyklos penkto skyriaus mokinys T. Jasaitis buvo vardu Tadas. Susipažįstame.

Nušiuręs nučiupinėtas vadovėlis, žadėjęs gamtos dalykų pamokas, pradeda pašnibždom mokyti apie nemirtingą sielą. Ne knyga čia dirba, kažin kas kita.