Dėti skersą. Pasakojimas apie vyrus
Skiriu fotografui Ščiavui, mėgstančiam
fotografuoti rasos lašelį
Iš pradžių ketinau rašyti eseistinį tekstą, kaip man patinka išsekti nuo darbo – ratilai ima skrieti prieš nosį, keičia formą ore, virpa smegenyse, įsisuka net į higieninius paketus, spjaudo metodišką virtuvės nekentimo šizofreniją ir diktuoja žmonių nereikėjimo Deklaraciją: Nekenčiu jūsų, Gyvybingieji!
Procesas vadinasi Amen arba Kaip apgauti daktarą neturint temperatūros, nes lemia ne ji, o galvoje išsikėtojusios nanotechnologijos, pienburnių per anksti paleistos į apyvartą.
Išsivadavimo metodika nesudėtinga: imi už gerklės Nedarbingumo lapelių Rašytoją (čia naujas autorystės bei literatūros žanras, dėl kurio būtų galima kreiptis į Kultūros tarybą stipendijos).
Tekstas nesudėtingas: „Daktare, pasižžžžiūrėkite į mane: ne tik paakiai, bet ir plaukai nuo darbo pajuodo…“
O tada – vaikščioji po mišką be telefono ir kelioms savaitėms nutyli: išbrauki visus žodžius iš vartojamųjų sąrašo, neatsakinėji į klausimus, neįsipareigoji, neskaičiuoji balų, kuriuos gausi šventame Danguje už rūpinimąsi persenusiomis draugėmis (sparčiai artėju prie jų amžiumi ir patižusiomis smegenėlėmis).
Nevaikštai į darbą. VISAI nevaikštai į darbą!
Rašytojas Daktaras puikiai atliko meninio rašymo darbus: išlaisvino mėnesiui!
Dėl sveiko proto. Tą pačią akimirką atsiminiau, kad į Naujosios Vilnios psichiatrinę įgrūdo mano jauną draugę, o jos mama bandė tenai padaryti tvarką – riboti nežmoniškai stiprius vaistus ir leisti jos dukteriai iki valiai kvatotis!
Duktė buvo visiškai sveiko proto ir juokėsi tiktai iš to, kas buvo beprotiškai juokinga!
Bet aš įsivėliau į košmarišką istoriją! Užmiršusi meniškai surašytą savo ligonlapį, žaibiškai išsikviečiau redakcijos fotografą Ščiavą ir mudu dūmėm vaduoti (ne)sergančios merginos!
Jeigu būtume prieš tai perskaitę Nikolajaus Krainskio knygą „Nakties tamsybėse“ (leidykla „Odilė“) ir gerai išstudijavę, koks protingas buvo ligonis Žukovskis, sumaniai nužudęs nekaltą auką pačioje daktarų ir slaugytojų panosėje Naujojoje Vilnioje 1903 metais, prisiekiu: nė už ką nebūčiau pažeidusi ligonlapio taisyklių ir negelbėjusi atkakliai besijuokiančios merginos!
Nė už didžiausią stipendiją, kuri leistų bimbinėti po mišką nevarstant burnos ir dėti skersą ant visų pasaulio redakcijų!
Bet N. Krainskio knyga dar nebuvo išleista ir apskritai mažai kas apie ją žinojo – gal tik senų spaudinių skyrius, literatūros tyrinėtojas Mindaugas Kvietkauskas ir būsimoji „Odilės“ leidyklos įkūrėja Bartė Kuolytė.
Dėl kalytės. Humanistas N. Krainskis yra pirmasis Vilniaus apygardos psichiatrijos ligoninės Naujojoje Vilnioje direktorius, europietis iš Ukrainos, studijų patobulintas Šveicarijoje ir Vokietijoje, o savo paties parašytoje dramoje „Nakties tamsybėse“ svarstė tiesos, maišto, asmenybės laisvės, humanizmo vertybių temas!
1903 metais tokie faktai tikrai darė įspūdį! 2018-ųjų pabaigoje – irgi.
Dar ieškojo paralelių tarp užguitos mažametės ir spardomos kalytės kūrinyje „Mergaitė Maška, kalaitė Džilda ir nerimstantis psichiatras“.
Geras kūrinys, nes spyriai skaudūs!
Tomas Vaiseta irgi dar nebuvo išleidęs knygos „Vasarnamis: Vilniaus psichiatrijos ligoninės socialinė istorija 1944–1990“. Išleido tiktai šiemet (leidykla „Lapas“).
Įdomi knyga – gaila, kad psichiatrinės kuratoriai sunkiai gebėjo suvokti, kodėl autoriui būtinos ligonių bylos.
Dėl banalybės. Trečias pagal svarbą šioje istorijoje – fotografas Ščiavas, asmuo palaidu liežuviu, mokantis fotkinti gėlytes bei rasos lašelius, bet ne kenčiančių moterų veidus.
Tačiau šį sykį jam nubudo solidarumas ir jis kartu su manimi lėkė pas jauną merginą, įgrūstą į beprotnamį!
Mudu įsibrovėme į Naujosios Vilnios psichiatrinę be redakcijos siuntimo – dėl humanizmo ir atstumtųjų, kad būtume išganyti, kai ateis mūsų pačių šventas išprotėjimo metas!
Tais metais „psichūškei“ Naujojoje Vilnioje, kurios langai pakeisti į plastikinius pagal visus Rytų Europos naivumo standartus, vadovavo mūsų Darbdavio nuolatinės viešnios buvęs vyras!
Irgi psichiatras, bet tikrai ne Krainskis!
Ponia Prašytoja tarpininkė, buvusi jo žmona, garsėjo kaip gimdyvių daktarė.
Dėl teisybės abudu spustelėjo daktarų mygtuką ir sveiką mūsų mergaitę vėl perdirbo į ligonę. Logiška ir teisinga!
Mudu su Ščiavu tą mėnesį savo brangioje redakcijoje pagarsėjome kaip asmenys, kurių algalapyje prie honorarų stulpelio susitraukęs tupėjo nulis (toks skaičius).
Jisai žymėjo vieną iš juokingesnių mūsų darbinės veiklos periodų.
P. S. Ką ir kam aš čia noriu įrodyti? Visai nieko – atlieku užduotį.
P. P. S. Sovietų Sąjungos gyvavimo metais milijonai piliečių buvo pripažinti psichiškai nesveikais – tai buvo populiarus būdas atsikratyti režimo oponentais ir taikyti represijas. Šiandien šis metodas vėl išgyvena renesansą – todėl svarbu atsigręžti į jo istoriją, kuri nesibaigė sužlugus SSRS.
Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) neseniai gavo Ukrainos psichiatrų asociacijos (UPA) archyvą, kuriame sukaupti piliečių liudijimai apie patirtą piktnaudžiavimą psichiatrija ar kitokį neteisėtą, žeminantį elgesį.
Iš Ukrainos į VDU Andrejaus Sacharovo demokratijos plėtros tyrimų centrą atkeliavo archyvas, kuriame sukaupti liudijimai buvo gauti 1991–2001 m. – tuo metu UPA vadovavo a. a. psichiatrė Nelli Verbun, kuri iš viso išnagrinėjo apie 15 tūkst. atvejų.
„Gautas archyvas suteikia unikalią galimybę geriau suprasti, kaip veikė sovietinė psichiatrija, nuo kurios nukentėjo ne tik tūkstančiai politinių kalinių, bet ir daug Sovietų Sąjungos piliečių, su kuriais taip pat buvo elgiamasi nežmoniškai ir kurių gretose buvo daug įkalintųjų psichiatrijos ligoninėse dėl nemedicininių priežasčių. 1988 metais net 10 milijonų iš 270 mln. SSRS piliečių buvo užregistruoti kaip psichiškai nesveiki, nors psichinėmis ligomis jie nesirgo“, – primena VDU A. Sacharovo centro vadovas profesorius Robertas van Vorenas.
