Pasakojimai apie moteris (2)

Nukniauktas kvepiančio muilo gabaliukas iš stalčiaus Prahoje. Olgai Vopravilovai, čekų Damai, atminti. Tokia turėtų būti pradžia.

Bet pradžia buvo visai nevėkšliška: pagimdžiau vaiką, sūnų, ir man dvejus metus gėlė pilvą ir nugarą. Džiūgavau, nes mėgstu sirgti, kad turėčiau laiko galvoti.

1980 metais tuberkuliozės daktaras įgrūdo į sanatoriją Kulautuvoje: daugiau nebenorėjo klausyti aimanų, nes pilvo pagydyti nemokėjo. Mudu abudu tapom nežmoniškai patenkinti: man nereikėjo eiti į darbą (kai tik galiu, nuo visų darbų išsisuku), o daktaras tarė, kad nuo šiol pusę metų nuo manęs pailsėsiąs.

Rojus būtų buvęs tikras (pilvą vis tiek skaudėjo), bet vienas senas liesas ir nežmoniškai nuobodus profesorius, ligonis, su kuriuo eidavau pasivaikščioti pušų takeliais Kulautuvoje (tyras oras įėjo į gydymą), man išaiškino, kad pati privalau prižiūrėti sūnų, nes mano motina padarys jam blogą įtaką.

Tai nebuvo teisybė. Kadangi tingėjau klausytis, nuo ko skeldėja raudonos plytos (profesorius chemikas tobulino statybines medžiagas), nupiešiau pasibaisėtiną savo motinos paveikslą: isteriška, pagiežinga, liesa, kaip ir Jūs (sic! profesoriau). Be to – žmonių persekiotoja bei kontroliuotoja! Tada dar nežinojau, kad pati tokia būsiu po trijų dešimčių metų, bet tai neturi jokios reikšmės šiam pasakojimui. Viso labo buvau išsigandusi pasakotoja. Nes kai pasakoji, nebijai visai nieko. Savęs – irgi.

Profesorius patarė atsiimti vaiką iš motinos (Pabaisos) ir atiduoti į vietinį Kulautuvos darželį, kuris ketino tapti savaitinis, bet kažkodėl netapo. Todėl vakarais, kai ligoniai staiga atgydavo ir parausvėdavo jų liguisti skruostai, privalėdavau atsiimti sūnų ir bandyti jį kuo greičiau užmigdyti išsinuomotame kambaryje. Už tą skylę dar reikėjo ir susimokėti. Tąsyk pirmą kartą kilo įtarimas, kad vyrai yra neadekvatūs (ypač profesoriai). Nes pilvą man skaudėjo iš tikrųjų. Ir nugarą. Stipriai: pušų kvapas nepadėjo. Dar reikėjo dėžėmis gerti antibiotikus ir gulėti po kažkokiomis lempomis. Ir ganyti vaiką. Jis kniaukė.

Kasdien vis stipriau kaito mintis, kad pasielgiau it tikra asilė: mano sūnus darželyje atkakliai tvirtino, kad nori grįžti pas močiutę, o aš nerišliai mekenau auklėtojoms, kad šioji prižiūrėti anūko nesutinka. Tai buvo bjaurus melas, nes motina skambindavo kiekvieną savaitę ir klausdavo, ar aš neapsigalvojau.

Šiknius profesorius ramiai vaikštinėjo alėjomis iki išnaktų kvėpuodamas pušų bei akacijų oru ir – įtariu – jam net neskaudėjo pilvo. Bet mano motinystė buvo tikra: nė kiek neišgalvota. Pilvas irgi tikrutėlis.

Išsigelbėjimas nukrito iš Kauno: į Kulautuvą atvežė leisgyvę Juzytę ir dručkę Mildą, dailininkes. Jos buvo tikros menininkės (suderintais drabužiais), nors ir dirbo Kauno Prano Ziberto šilko kombinate. Ten štampavo audinių raštus pagal griežtas instrukcijas. Vyno, kurį būtų įmanoma gerti, 1980 metais nepardavinėjo, bet kai mano sūnus užmigdavo, vos paeinanti Juzytė ir labai žvali Milda padėjo man išgyventi Kulautuvoje, nes buvo dešimčia metų vyresnės. Dešimties metų skirtumas reiškia, kad jau išmokai juoktis iš utriruoto savo gyvenimo.

Juzytei gėlė pilvą, nugarą ir kojas. Net rankas. Ir antakius. O labiausiai – stuburo slankstelius. Jos laibumas kėlė negerus jausmus apie pasaulio pabaigą, tiktai labai dailiai apsirengusią. Juzytės piešiniai irgi buvo liekni ir permatomi. Plytų profesorius ir aš buvome tikri sveikuoliai: kas tas pilvo skausmas, jeigu Juzytė neturi lopinėlio, kurio negeltų ant jo nutūpęs pienės pūkas. Kai ligonė atsargiai pakeldavo blyškius akių obuolius, žvaigždė, į kurią žiūrėdavo, irgi susirgdavo.

Vieną rytą silpnu balsu paklausė, ar galėčiau ją lydėti į Prahą pas daktarą, kuris išgydys. Buvo gavusi laišką. Iš karto užmiršau skaudantį pilvą: kas 1980 metais būtų išdrįsęs dėl sopulio apimto pilvo atsisakyti Prahos!

Prahos daktaras per tris savaites atsiuntė mudviem kvietimus vykti į Čekoslovakiją (tokia šalis tikrai buvo), nes jis įsitikinęs ir LSSR tarnyboms atsakingai pareiškia, kad esame Olgos Vopravilovos pusseserės, kurių ji pusę gyvenimo ieško! Olgai Vopravilovai buvo mažiausiai 78-eri. Iš pradžių bandėme juoktis, bet greit užsičiaupėme, nes Praha buvo toliau už Mėnulį. Tame pačiame laiške mums buvo pranešta, kad, atvykusios į Mėnulį, būsime priimtos gyventi Prahos senamiestyje!

Pažadas buvo šiokia tokia melagystė, nes iš tikrųjų nuo Prahos hlavní nádraží (centrinės geležinkelio stoties) dar reikėjo dvi stoteles pavažiuoti tramvajumi, o namas, pasislėpęs kieme, šiek tiek priminė sovietinį. Bet vandens skaitikliai jame veikė, o Vilniuje karšto vandens čiaupą kiekvienas alkoholikas pamiršdavo užsukti, nes kanalizacijon ištekėjusių kubų niekas neskaičiavo.

Pasakiau Olgai Vopravilovai, kad vienintelis SSRS privalumas – niekinė karšto vandens kaina. Ji nusisuko.

Mes su Juzyte kas rytą yrėmės per elegantišką čekų minią į kliniką pas stebuklingą daktarą, kol šis išnuomojo baltą ir tvarkingą triratį nepaeinančiajai vežioti.

Kai Juzytė numirė, aš dar kelis kartus nuvažiavau į Prahą. Sykį su dviem Reginomis – TV diktore Jokubauskaite ir savo drauge geografijos mokytoja, kuri mane beveik išmokė naudotis žemėlapiu.

Jos abi nepajėgdavo sukarti tiek kilometrų, kiek aš gebėjau, nes turėjo stabčioti prie kiekvieno Zlatá Praha namo ir juo grožėtis. Todėl vieną vakarą iškėliau jodviem skandalą, kai ėmė rodyti ištinusias kojas ir aimanuoti. Sakiau, kad yra mulkės.

Abi Reginos verkė. Aš tai ne: juk vadovauju paradui!

Tą vakarą Olga Vopravilova iš mano manierų suprato, kad Lietuva nėra Rusija (per ploną sieną puikiai girdėjo, kaip rusiškai keikiuosi). Nes čekų Dama trečdalį savo gyvenimo buvo praleidusi pagal vokiečių tvarką, o likusią – pagal rusų. Nuo 1968-ųjų ji liovėsi su žmonėmis kalbėti. Pasakydavo tiktai, kur padėtas muilas, nes būtų neišsivertusi, jeigu nebūtų nuomojusi kambario.

Kitą dieną atsiskyriau nuo draugių.

Čekas daktaras, atsiminęs Juzytę, kojomis užlipo man ant nugaros, atstatė į vietą išsprūdusį slankstelį, ir pilvą visam laikui liovėsi skaudėti. Taip aš tapau normali ir labai gero charakterio.

Tai supratusi Olga Vopravilova pasivadino mane į virtuvę, atsistojo iškilminga poza – graži, aukšta, santūri čekų matrona – ir labai tyliai pasakė: „Visą gyvenimą bijau vokiečio ir ruso. Ir tu bijok: jie nesikeičia. Sakau tau šitai šiandien, nes kitais metais mirsiu.“

Ir daugiau nieko. Kitą dieną elgėsi, tarsi mudvi nebūtumėm pažįstamos. Ir ne pusseserės.

Išvažiuodama nugvelbiau iš jos stalčiaus kvapniausią muilo gabaliuką. Tokį, kokių LSSR nebūdavo. Olga Vopravilova mirė tada, kai pažadėjo: kitais metais. Jai labai pavyko: nepastebėjo pasisavinto muilo gabaliuko ir neišgyveno iki 2018-ųjų.

Šiemet rusų tankų 1968-aisiais pervažiuotų čekų vaikai prezidentu antrai kadencijai perrinko prorusiškų pažiūrų ekskomunistą Milošą Zemaną.

Išgirdau per žinias ir dūmiau pauostyti Olgos Vopravilovos muilo gabaliuko: buvo apmusijęs ir dvokė.