Raudona sofa

 

Raudoną sofą pagrobė Cecilija. Jai niekada neatleisiu: net jei ateitų keliais ir verkdama melstųsi.

Sofa nebuvo raudona – veikiau švelniai plytinė: tokia, į kurią pažiūri, ir širdis atšyla.

Atkeliavo iš Olandijos nelabai švariame furgone kartu su kitomis sofomis ir buvo pati prašmatniausia dėvėtųjų karalystėje. Vos pažvelgę supratome, kad raudonoji mus išgelbės: oda neįbrėžta jokioje vietoje, neišsėdėta ir neįdubusi.

Nuo jos sklido tokia šiluma, kad mums ėmė kaisti skruostai – taip būna, kai tave kas nors myli ir patekusiam į duobę švelniu balsu sako: „Viskas bus gerai, vaikeli: išsikapstysi!“

Duobė tikrai buvo giloka: ką tik įsikraustėme į alkoholikų nudrengtą butą prie Filharmonijos Subačiaus gatvėje, name, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, buvo paveldas. Tai reiškė, kad reikia turėti milijoną, nes pigiai remontuoti neleis įstatymas.

Už skolas buvome išmesti iš visų ankstesnių skylių be jokių patogumų, po pažasčia nešini mažu vaiku ir baisiai nerimaujantys, ar apie didelę bėdą nesužinos mūsų tėvai ir darbdaviai Viešpačiai. Bankrutavę žmonės yra Gėda – jiems niekas nepadeda, nes smerkia: už negebėjimą mainikauti savo naudai, per minkštą širdį ir susimovimą.

Buvome labai smarkiai susimovę: skolos, septintas iš eilės butas, vis labiau nudrengtas, – supuvusios grindys, pelėsis kampuose, langai į šiaurę ir didžiulė paskola bankui: „Bankininke, visų mažutėlių Globėjau, melskis už mus, kad pavyktų nors šį, Septintąjį, kartą.“

Gal tą butą prie Filharmonijos – mūsų viltį – kaip nors pavyks sutvarkyti, parduoti, išsikraustyti į kokį nusususį ir su visais atsiskaityti.

Bankininkas netarė „amen“ – abejingu veidu žvelgė į skaičiukus mano algalapyje, nes nežinojo, kad kabu ant plauko: jeigu laikraštis, kuriame dirbu, suuostų, kad neturiu ko valgyti, neperku dantų pastos, kvepalų ir skalbiu apatines kelnaites rankomis, man nepadėtų jokie viražai, nes gebėjimas rašyti greitus sakinius neįeina į prestižo sąvoką.

Prestižas mūsų laikraštyje buvo užnugaris ir turtai: aš, jų darbuotoja, buvau tik ubagė ir melagė, kuri meistriškai slėpė savo suknežintą statusą.

Laikinai jie to nežinojo: pagal išgales laikiausi puikiai.

Melagė – savigynos kategorija, pažeidžiamųjų Motina. Man buvo TIK keturiasdešimt – neketinau pasiduoti.

Vyras Olandijoje surado dėvėtų sofų saloną – odinių! – ir mes beveik įgijome teisę kvėpuoti: tikrinome kainas tokiame „Alio“ laikraštuke ir supratome, kad, pardavę mūsų pasididžiavimą – Raudonąją sofą! – pelnysime tūkstantį litų (net Tūkstantį!).

Tą mėnesį, kai vertingąją sofą, savo tikrąją Draugę, parduosime, išdidžiai paklosime pirmąjį įnašą bankui, o aš pagaliau nusipirksiu higieninių paketų ir man nereikės į tarpkojį grūsti tualetinio popieriaus, nuvynioto nuo redakcijos ritinio.

Popieriaus stengiausi nuvynioti nedaug – taupiau viską, savo ir svetimų: kad ir jų neištiktų bankrotas, nes bankrotas yra gėda, liga ir smegenų suminkštėjimas, baimė, kad tave demaskuos, išjuoks, apkaltins ir pakars ant gėdos stulpo, kuris žmonių vaizduotėje įgyja iškrypėliškas formas.

Pavyzdžiui, eini pro skelbimų stulpą troleibusų stotelėje ir regi užrašą: „Šita moteris yra urbonaitė, jos visa šeima yra skolininkai. Kai įlips važiuoti, tikrinkite ne tik bilietą, bet ir piniginę – gal iš tikrųjų turi turto, bet tik apsimeta ir skolos neatiduoda!“

Paniškai baidžiausi skelbimų stulpų stotelėse: jie visi galėjo mane demaskuoti ir paskelbti apsimetėle, nors iš tiesų buvau tik gyvenimo įbauginta moteris (laimė, transporto televizija atsirado vėliau – nors toji manęs negąsdino!).

Raudonoji sofa buvo geriausias mūsų laimikis iš atvežtųjų devynių kitų sofų, nes šios gėdijosi nubrozdijimų, įbrėžimų ir todėl nemokėjo šypsotis kaip mūsų numylėtoji.

Raudonosios glėbys buvo šiltas, oda minkštutė ir aš tikiu, kad ji būtų leidusi paverkti jai ant odinės krūtinės, kai jau būčiau praradusi viltį išsikapstyti, tada šelmiškai būtų kepštelėjusi ranktūriu, „išlaužusi“ jogės judesį ir tarusi: „Ko čia žliumbi? Juk aš su tavim!“

Stebuklinga sofa! Beveik žmogus, nes viską supranta.

Bet pro duris vidun žengė Cecilija, verslininkė ir mūsų kaimynė. Ji valdė Vilniaus kirpyklas, virkdė kirpėjas ir per atlaidus vyko į Žemaitiją aukoti Bažnyčiai.

Aukojo gausiai – kad sektųsi verslas. Kiekvienais metais, reguliariai ir pastoviai. Šventoji Cecilija!

Aš ją suprantu: mes neaukojome – mums verslas nesisekė.

Cecilijos šešių kambarių butas buvo tobulai suremontuotas pagal visus paveldo reikalavimus.

Kaimynė buvo apdairi ir viską suprantanti. Ji išvydo Raudonąją sofą, pritūpė ir žaibiškai atsiminė, kad mano vyras jai skolingas 200 litų!

„Oooo! – vyrui tarė Cecilija apsidairiusi. – Kaip tik atėjau atsiimti skolos: pasibaigė pinigai – juk žinai, kaip būna.“

Ir maloniai nusišypsojo – tokia pačia šypsena kaip klaupdamasi per atlaidus prie Mergelės Marijos paveikslo.

„Jeigu neturi, paimsiu šitą palaikę raudoną sofą, gal kokiame sandėliuke pravers. Arba kirpykloje pastatysiu“, – paaiškino Cecilija.

Mano vyras neturėjo 200 litų. Mudu neturėjome nė dviejų litų – tik savo viltį, įkūnytą Raudonojoje sofoje.

P. S. Kol Cecilija kvietė savo sutuoktinį padėti išsinešti mūsų sofą, mudu su vyru tylomis pritūpėme ir pabučiavome Raudonąją – švelniai lyg šeimos kūdikį.

Juk niekas nematė. Visai niekas.