AUDRONĖ URBONAITĖ

Žygdarbis

 

Visos mano draugės yra pabaisos: tokios gimė. Renkuosi į save panašias, kad nekiltų ginčų. Paprastai jos būna įvairių tautybių, bet netaisyklingų smegenų: apie tai signalizuoja neproporcingai stori sėdimieji pusrutuliai.

Kai susidraugauju su kokia nors moterimi, einu pasižiūrėti į veidrodį: jeigu figūra rėkia apie destrukciją, viskas bus gerai – jos eis į karus ir kaip išprotėjusios mušis dėl ko nors nesvarbaus.

Bet už tai gaus didelius pinigus.

Visada bandžiau suprasti, kaip moterys ne kekšės užsidirba daug stambių kupiūrų svetimomis valiutomis, riebiomis ir tinkančiomis į nebankrutuojančius bankus.

Tai yra Didžioji gyvenimo mįslė: čia jums ne vaiką išperėti (dažniausiai šio užsiėmimo mano draugės nebūna išbandžiusios). Jos nežino, kad vaikas – pats baisiausias gyvenimo karas ir maras: nepraeinantis!

Naujoji mano draugė Ciba (su ja susipažinau Frankfurto prie Maino universitete vokiečių kalbos kursuose 1992 metais) išvažiavo į didelį karą, nes tik už tokius daug moka – didelius didelius netirpstančius pinigus.

Vengrė ilgai tylėjo, kol suprato, kur pateko, o paskui netikėtai pranešė: pasaulis ne toks, kokį mudvi matome, o taikdariai yra juokdariai.

Cibą aš mėgau, it jinai būtų mano sesuo: vokiečių kalbos kursuose Vokietijoje tik aš ir vengrė neturėjome pinigų, o šikniai vakariečiai naktis leisdavo klubuose.

Šitaip mudvi su vengre sutaupėme sveikatos, nes alų gėrėme tik tada, kai jį statė 82 metų britas kavalierius, daug šaunesnis už Čarlzą!

1998 metų rugpjūtį po apgaulingos tylos iš Vukovaro į Lietuvą atėjo mašinėle spausdintas laiškas: taikdarė ir Balkanų karų stebėtoja Ciba laiško kopijas išsiuntė visiems savo draugams, kad jie neturėtų jokių iliuzijų dėl ramybės pasaulyje.

„Balkanai yra Balkanai: turtingų melagių, vagių ir neskrupulingai kerštingų bei žiaurių žmonių kraštas.

Kiek kroatai beapsimetinėtų europiečiais ir virkautų apie serbų agresiją, jokia Europa jie nėra: kas, kad jų namai gražūs ir dideli ir kiekvienas snarglys geba tiksliai padiktuoti Vokietijos markės kursą!

Etninė gentinė priklausomybė kroatams svarbiausias dalykas pasaulyje ir šito išdildyti iš jų smegenų nepajėgs jokios tarptautinės misijos: patikrinta – savo akimis mačiau, kaip jie šaudo ir skėčio smaigaliu duria vaikui į akį – ne kroatui.

Tapau alergiška kroatams kasdien būdama liudininkė, kiek daug ir nuosekliai jie geba meluoti ir pasipūtusius vokiečius bei nerimtus italus vedžioti už nosies!

Net mudvi su tavimi, mieloji, nesam tokios melagės – trūksta talento!“ – rašė man ir dar dviem dešimtims savo draugių manoji vengrė.

Cibos žodžiais tikėjome be išlygų: ji iš Rytų Europos – ne kokia šiknė vokietė!

„Tyliais vasaros vakarais nuo ginklų čia valomos dulkės ir stropiai keičiami naftalino rutuliukai spintose, kad kandys nesukapotų fašistinių kroatų uniformų.

Kas antro namo židiniai papuošti pabūklų tūtomis: kad nė vienas svečias neužsimirštų!

Sekmadienį nušveitęs šautuvą, pirmadienį kiekvienas kroatas vėl bus pasiruošęs pasakoti legendą tautos, kurią nuskriaudė serbai.

Antradieniais demonstruos etninio pranašumo spektaklius stebėtojams – už širdies griebiančius!

Didžiausias paradoksas, kad serbai akimirksniu tampa tokie pat šlykštūs kaip ir kroatai, kai kalba pasisuka apie Kosovą: serbai drožtų anų žudyti, skersti ir keršyti, nes jau yra ne sykį pasipraktikavę Bosnijoje!

Ar tu, mieloji, nenorėtum čionai atvykti per atostogas? Turėtum apie ką pasakoti anūkams!“ – ragino mane vengrė.

Norėčiau. Žinoma, norėčiau: bet tegul man moka tuos didelius ir storus taikdarių pinigus!

„Kroatus ir serbus į priekį varo etninio pranašumo garvežys: naktimis jie sapnuoja įsidegančią jo ryklę – meta į ją anglis, kad kuo greičiau įsidegtų gaisras, o rytais atsikelia pavargę!

(Įsivaizdavau, kaip Ciba barškina mašinėle šiuos žodžius, o ją įsimylėjęs kroatas iš patamsio nužiūrinėja jos basą koją, vos įžiūrimą pro uždengtą langą.)

Užsidirbau daug tikrų pinigų stebėdama, kaip viena šeima subado kitą, nes Balkanuose nieko pakeisti neįmanoma: jie trokšta vieni kitus iššaudyti, pasmaugti ir perdurti!

Taikdarių misijoms čia bus darbų iki kaklo dar dešimčiai metų: jeigu neturi ką veikti, užsirašyk į taikytojas, nes tavo plaukai juodi – tiksi visoms pusėms.

Svarbiausias darbas, kurį čia privalo daryti misijos stebėtoja, – pilti išsamius savaitinius raportus, kuriuos drožiame naktimis, kaskart vis labiau dailindami plunksną ir ieškodami švelnesnių naujadarų regėtiems spektakliams apsakyti: šioje scenoje statomos vien kruvinos dramos!

Savo raportus vadinu pasakėlėmis iš rūsio“, – rašo man Ciba, ir aš regiu rudas jos akis, kuriose dega geltonos vengriškos liepsnelės.

Skaitydama svarstau, ar ji paleistų žarnas tam kroatui, pro užuolaidos plyšį spoksančiam į jos kietą šlaunį.

Labai pasiilgau Cibos, šilto jos žvilgsnio ir absoliutaus blaivumo, į kurį ji moka perdaryti absurdą.

„Esu įsitikinusi, – rašo man Ciba, – kad mūsų raportus apie kraują bosai tiesiai iš fakso grūda į popieriaus smulkinimo mašiną ir niekada neskaito: jie juk irgi jautrūs!

Iš Zagrebo atvykę dideli viršininkai labai stebisi, kad niekada negirdėjo apie klaikią pjautynių istoriją, kurią jiems siunčiau 11 kartų, kad jie pagaliau ko nors imtųsi. Zagrebo viršininkai apysveikio proto: neeikvoja jėgų veltui.

„Buvau jums prirašiusi 121 puslapį apie šias skerdynes, – sakau pačiam draugiškiausiam padarui iš tarptautinės misijos viršininkų ir jis bejėgiškai linksi. – Kodėl, Tamsta, niekada neskaitai mano raportų?“

Ciba gauna tiesų šviesų atsakymą: „Nė vieno iš jų neskaitau, nes jie pernelyg baisūs.“

Ji supranta, kad ne kiekvienai sielai tinka kraujas, todėl pasimyli su jautriuoju pareigūnu – ne Kroatijoje: vieną sekmadienį per mėnesį misijos taikdariai turi teisę praleisti Italijoje.

Europos atsakingųjų krūtinėse plaka švelnios širdys.

Ciba trokšta, kad ant jų galvų tuojau pat nukristų sviedinys arba bent jau sprogtų židinys, prie kurio su itališko vyno taure palinkęs vizituotojas.

„Bet tu negalvok, kad čia nuobodu ir monotoniška: į stebėtojų pareigas įeina vaikščioti į spektaklius – į vietinio teismo posėdžius, kuriuose teisiami karo nusikaltėliai.

Labiausiai man patinka vietiniai liudininkai – apsimelavę kunigėliai ir verslininkai: jie visi teismui verkia apie savo neturtą ir vargus, nors paaiškėja, kad didžioji jų nelaimė – negalėjimas vienu metu naudotis trimis savo namais, nes vieną iš jų užėmė serbų pabėgėlis su šeima, kai jo paties namus viduryje Kroatijos susprogdino kroatai.

Teisiamasis su mielu noru tuojau pat išvažiuotų į Jugoslaviją, jeigu tik kuris nors teismo teisėjas nupirktų jo šeimai autobuso bilietą, nes serbas neturi nė grašio.

Tokios mano naktinės istorijos.“

Aiškiai regiu, kad, rašydama šį ilgą laišką, Ciba nusėdėjo platoką užpakalį ir jai knieti pasikasyti koją, bet mano draugė jaučia, kad pro ploną siuvinėtą užuolaidą kažkas už lango stebi jos šešėlį.

Ji nutaria vengti staigių judesių, kad nebūtų pašauta arba padegta, ir rašo toliau iš pareigos ir ilgesio, nes viliasi, jog kam nors iš kelių dešimčių jos draugų gal bus įdomi gėdinga Europos istorija.

Atsakymų sulaukia tik iš Rytų Europos.

„Mieloji, aš taip pat gerokai balkanizavausi: tapau netolerantiška, neteisinga ir bjauraus charakterio. Gerai perpratau rumuniškos patarlės kroatiškąją versiją: „Pabučiuok ranką, kurios negali įkąsti, ir palauk: ateis tavo diena!“

Mano draugė Ciba iš Balkanų grįžo stangriu užpakaliu ir labai stora pinigine: tai vienintelė penkiasdešimtmetė pensininkė iš mano pažįstamų, kuri nesiskundžia gyvenimu, nes senatvei užsidirbo taikdarių misijoje.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.