AUDRONĖ URBONAITĖ

Vagilė

Maklinu vakar pėsčiomis namo Antakalnio gatve ir nupėdinu į tą naująją „Maximą“ netoli Tverečiaus troleibusų stotelės. Nieko man ten nereikia, bet pagalvoju, kad nors iš tolo į saldainius pažiūrėsiu, jeigu jau valgyti nebegaliu.

Tokios aukštos, gilios ir plačios keturkampės pusmetrinės kartoninės dėžės salėje išsižiojusios pirkėjams viepias tiesiog nepadoriai: net silpna pasidarė. Tiesiog kalnas puikių saldainių! Suvalgyčiau „Raudonosios aguonos“ puskilogramį, „Sostinės“ kilogramą, o „Vilniaus“ saldainių – pusantro.

Kol godžiai rijau akimis tuos atvirai erzinančius saldainius, tokia ūsuota močiutė ramiai žarstė dėžių paviršių delnu. Paskui žiūriu, kad, viena ranka prisispaudusi prie dėžės šono, ji laiko medžiaginį maišą, kokius nešiojasi senos bobulės, o kita ramiai lukštena iš blizgančio popieriuko „Raudonąją aguoną“. Ir it niekur nieko – makt į burną ir kramto. Garbės žodis, suakmenėjau.

Pirmiausia seilių burnoj prisirinko įsivaizdavus, kaip jai skanu, o paskui jau negalėjau atsitraukt, nes buvo smalsu, kuo čia baigsis. Tada ji kaip niekur nieko po sveikais saldainiais paslėpė „Raudonosios aguonos“ popieriuką, o paskui ėmėsi lukštenti „Mildą“ (jau prasčiau, bet irgi valgoma).

Ir tada pastebėjo, kad iš už lentynos stebiu. Patyrinėjo mano išraišką ir, matyt, nusprendė, kad jos neįduosiu. Tada greitai kapt dar vieną „Aguoną“, vikriai ištraukė ją iš čežančios suknelės ir – burnon!

Esu tikra, kad ūsuotoji ateina kasdien ir paįvairina savo racioną. Ta močiutė užhipnotizavo: stovėjau ir svarsčiau, ar eit jai nupirkt saldainių, ar pasakyti apsaugai.

Nes vienoje kasoje sėdėjo tokia išblyškusi pardavėja ir kitai, irgi nušiurusiai ir nelaimingai, skundėsi, kad sunkiai ištvers iki pamainos galo, o tos rajos močiutės išlaidas iš savo kišenės juk jos ir apmokės, kai savaitės gale paaiškės, kad trūksta puskilogramio nepigių šokoladinių saldainių, – juk nemokės Londone sėdintis savininkas.

Bet paskui pamaniau, kad bet kokiu pseudoteisybės veiksmu galiu sugadinti paskutinį aštuoniasdešimtmetės ūsuotės gyvenimo malonumą: slapta čežinti spalvotus saldainių apdarus ir nelegaliai sunaikinti turinį. Įsivaizduojat, kaip jai turi būti baisu ir smagu kasdien atlikti tokį žygį?! Kaip smagiai ji kikena naktimis ir planuoja rytdienos „Maximos“ užpuolimą! Net saldu pasidarė apie tai pagalvojus.

Eidama namo visą kelią galvojau, kad močiutė pakišo gerą mintį, kaip prasiskaidrinti senatvę. Tokius dalykus reikia dėtis į galvą – netrukus pravers.

Kai ją vėl sutiksiu, reikės pasakyti, kurioje pusėje įtaisytos kameros, kad jos nesugautų.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.