Kompozitorius
Uostamiestyje pakvipo „keptais viščiukais“. Taip juokais sakydavome pajutę grėsmingai padidėjusį NKVD bruzdesį ir itin suaktyvėjusį dėmesį „buržuazinių nacionalistų“ pasipriešinimo ženklams. Naktimis net pamiegoti nebegali – kumščiai į duris, krata po kratos. Kartą vos spėjau sukišti į degančią krosnį savo „pavojingus“ užrašus – tai visam gyvenimui atmušė norą rašyti ką nors panašaus į dienoraščius, – vadinasi, gero nelauk – verta „nusiplauti“. Gimnazijoje, daug neklausinėdami, greit išdavė pažymą apie išeitą mokslą – jeigu reikia, prašom, negaila. Negaišdamas nubėgau į netoliese buvusią muzikos mokyklą, kur vakarais mokiausi, – taip pat pažymos.
Mokytojų kambaryje sėdėjo du garbūs kompozitoriai – direktorius Juozas Karosas, jį kai kada matydavau klūpantį apgailėtinoje, plikomis sienomis, be jokių suolų, nuo karo išbyrėjusiais langais, išdaužytomis lentinėmis grindimis anglikonų, o tuomet jau katalikų bažnyčioje prie uosto, – ir Klemensas Griauzdė, buvęs Lietuvos kariškių muzikas, –
anksčiau iš širdies traukdavome jo smagų maršą: „Pajūriais, pamariais, joja šaunių karių pulkai, skamba daina – jūros banga: amžiais bus laisva Lietuva…“ Jiedu gerokai nustebo. Pažymos? Tokiu metu? Nebaigus trimestro? O muzikos egzaminas? Negaliu laukti, pareiškiau, rytoj išvažiuoju. Abu susižvalgė. Supratingi žmonės. Tokie skubūs reikalai? Taip, sakau, labai reikia. Na, imk gaidas ir sėsk prie pianino. Paskui – smuikas. Pagrojau, abu paklausė. Bet pažyma bus tik rytoj. Dabar jau vėlu. Nėra sekretorės. Kuo žadi važiuoti? Jei pavyks, traukiniu, bet kokiu, sakau.
Rytą mokyklon užeiti nerizikavau. Geležinkelio stoties vidun taip pat geriau neiti. Be to, ką ten ir veikti, – kišenėse Torricelli tuštuma. Ne pirmiena, išvažiuosiu ir taip.
Per Klaipėdą dieną naktį iš Vokietijos į rytus riedėjo pilni įvairiausio trofėjinio grobio kareivių lydimi ešelonai. Nulindau tolyn tarp bėgių, tarp vagonų, manevruojančių traukinių. Nusižiūrėjau vieną, kol kas stovintį, bet, sprendžiant iš visko, turintį greit išvažiuoti, ilgų ilgiausią sąstatą. Pritaikęs momentą, kol sargybiniai prideginėjo vienas kitam papirosus, įsmukau pro neužrakintas duris į vieną vagoną. Čia buvo pilna kažko prikimštų maišų, didelių medinių dėžių. Bet man vietos dar pakaks. Kuo puikiausiai. Kas, kad mirtinai pavojinga – kareiviai nesivargina, jei pastebės – pykštels, ir taškas… Karinio turto apsauga.
Sėdžiu užsiglaudęs, tūnau, žiūrinėju pro durų plyšį, kas dedasi apie traukinį, nukreipiu akį stoties pusėn – ojė, niekad nebūčiau pamanęs, – po peroną, čia paeidamas, čia stabtelėdamas, neramiai žvilgčiodamas į stovinčius ir pravažiuojančius traukinius, vaikšto kompozitorius Griauzdė. Stambus, aukštas, šviesiu maloniu veidu. Prisispaudęs prie šono, rankoje laiko rudą kartoninį aplanką. Mano pažyma! – toptelėjo galvon ir čia pat, kartu su staigia nuostaba, pajutau kartų kaltės jausmą. Mokytojau, brangus Mokytojau! Nesulaukęs manęs mokykloje, nenumojot ranka, nelikot abejingas savo mokinio ateičiai, atėjot lydimas tikro tėviško rūpesčio, palikęs kitus, galbūt kur kas svarbesnius savo reikalus ir su ta nelemtąja pažyma dabar kantriai laukiate manęs šioje nykioje, neramioje vietoje. Kas per širdis! Bet kaip man dabar prieiti prie Jūsų, kaip atsiprašyti, padėkoti, kaip pralįsti pro šituos cerberius, pro čia pat prie vagono stoviniuojančius sargybinius?
Toli priekyje sušvilpė garvežys, staiga sudrebindamas ir lėtai patraukdamas sunkiai pakrautą prekinį traukinį. Mokytojas tebestovėjo stoties perone. Jis trumpai žvilgterėjo į pajudėjusį ant trečiųjų bėgių dar vieną, kažin kelintą pro akis praslenkantį karinį sąstatą, negalėdamas nujausti, kad ten, neatitraukdamas nuo Mokytojo sudrėkusių akių, slepiasi jo mokinys.
O Mokytojas liko stovėti. Kaip sąžiningumo ir atsakomybės monumentas.
Stovėti ir laukti. Kas žino, kiek. Tikriausiai tol, kol sugrįšiu, kolei sulauks manęs, dabar nutolstančio, važiuojančio kažkur, – gal į šiaurę, gal į rytus, o gal ir į pačią kraupiausią, niekieno nenuspėjamą Nežinią. Kol pagaliau sulaukęs atvers savo kartoninį aplanką ir nudžiugęs, be jokio priekaišto, šiltai paspausdamas ranką, įteiks man per metų metus jau smarkiai pasenusią, nublukusią, kažin ar dar kam reikalingą, bet niekada nepranyksiančia Mokytojo širdies šviesa ir atsakomybe užantspauduotą, valdiškai sausą ir lakonišką muzikinę pažymą.
