Kazimierinės

Kovo ketvirtoji – Kazimierinės – būriui senųjų Kauno dailininkų buvo neeilinė diena. Jie laikėsi jau nuo kažin kada nusistovėjusios tradicijos susirinkti į Žaliakalnyje, P. Višinskio gatvėje, iki šiol stovintį menininkų namą ir šiltai pasveikinti bičiulį Kazį Šimonį. Ta proga ponia Teodora visuomet suruošdavo kuklias vaišes, kokios buvo įmanomos tais nykiais pokarinio dešimtmečio nepriteklių metais. Jose nieko stipresnio, išskyrus šventinio sovietinio šampano ir kartais armėniško konjako butelį tostui paskelbti, nebuvo.

Į Šimonio Kazimierines, nors šeimininkas buvo visiems žinomas ir nusipelnęs žmogus, valdžios atstovų niekas nei kvietė, nei laukė, o ir jie patys, matyt, dideliu noru lankytis nedegė. Man, pačiam jauniausiam iš svečių, atrodė, kad tai tik į gera – labai knietėjo pamatyti iš arčiau žinomus dailininkus, ypač išlikusius Nepriklausomybės laikų kūrėjus, niekieno neužgožtus ir nesivaržančius. 

Varduvininkas, kaip visada, laikėsi kukliai ir tarsi nuošalėje, bet, malonios nuotaikos pagautas, į svečių kalbą įterpdavo ir kokį savo žodį. Vis dėlto dažniausiai imdavosi savo mėgstamo seno instrumento – citros ir, lyg koks amžių dainius, užgrodavo, suvirpindavo jos stygas, kartu stipriu baritonu užtraukdamas paties sudėtas baltąsias eiles, epinio „girių balsų“ stiliaus giesmes. Anot jo, tai siejo jį ir su senove, ir su Čiurlioniu. 

Svečių nebūdavo daug – vyravo bendradarbiai iš Politechnikos instituto Grafikos darbų katedros. Čia šeimininką pagerbdavo ir ilgametis katedros vedėjas, malonus, geranoriškas žmogus, docentas, skulptorius Alfonsas Janulis. Jis nuoširdžiai globojo asistentu dirbusį Kazį Šimonį, gailėdamasis, kad šis neturi Dailės instituto diplomo ir negali užimti aukštesnės vietos. Studentai, nuo mažens augę su Šimonio lietuviškų pasakų iliustracijomis, taip pat jį mėgo ir labai gerbė, bet per piešimo užsiėmimus kaip įmanydami, slėpdami šypsenas, saugojo savo piešinius, kad tik jis neimtų pirštu primygęs, kaip buvo pratęs, vedžioti ant popieriaus, rodydamas klaidas, – mat po tokių pataisymų likdavo jokiais trintukais nebeištrinamos dėmės. 

Rudeniui atėjus visa katedra linksmai vykdavo į pakaunėje, ties Šeštuoju fortu, priskirtus sklypelius kasti pavasarį pasisodintų bulvių. Prie jų ir man tekdavo prisidėti – kasti Šimoniui bulves, tampyti maišus į juos visiems išvežiojantį sunkvežimį, dar ir kai kuriems jo kaimynams, dabar čia sėdintiems prie stalo, pagelbėti. Tada bulvės buvo tikros stalo karalaitės. Valgyklų buvo reta, jų nei fakultete, nei arti nebuvo, todėl visi pietums įsidėdavo kokį nors indėlį. Kaziui Šimoniui rūpestingoji ponia Teodora kasdien įsukdavo, kad neatauštų, storon vilnonėn kojinėn, atstojusion termosą, karšto viralo butelį su kuklia užkanda. 

Institute nebuvo širdžiai šiltesnės vietos už šią katedrą.

Vedėjo Alfonso Janulio palankų dėmesį jaučiau ir pats nuo pat pirmųjų piešimo ir braižybos stojamųjų egzaminų. Nupiešęs gauruotą Dzeuso galvą, piešimą išlaikiau labai gerai, o braižybą – tik per stebuklą. Atėjau į egzaminą kaip stoviu, nežinodamas nei ką reikės daryti, nei ką atsinešti, turėjau tik paprastą pieštuką ir trumpą medinę liniuotę, maniau – gal užteks. Žiūriu – visi pasidėję gražias braižyklines su visokiais reisfederiais – braižikliais, skriestuvais, tušu. Iš kur aš juos gausiu? Gyvenime tokių neturėjau. O čia užduotis: nubraižyti kelias geometrines figūras ir rasti geriausius jų sujungimo būdus. Išdalino antspauduotus lapus ir braižykit – žinoma, dailiai, su tušu. Aš nieko neturiu, nors šok pro duris! Apsidairau, einu prie vieno, prie kito – gal kas paskolins kokį braižiklį, tušo šlakelį. Niekas negali, visi užsiėmę, juk konkursinis egzaminas, o kas tu toks? – varžovas. Iškrisi – bus vienu mažiau. Grįžtu tylomis prie savo tuščio lapo, atsisėdu – egzaminas, o kartu ir mano taip sunkiai siekiamas mokslas, – kaip kūju galvon, – staiga baigtas nė nepradėjus. Visai beviltiška!

Greta manęs susikaupusi braižo šviesiaplaukė mergaitė. Ji, komponuodama figūras, pakeičia vieną braižiklį kitu, padėdama aną į šalį. „Ar galiu jį paimti?“– klausiu, pats tuo netikėdamas. „Imk“, – sako geraširdė kaimynė, kaip vėliau sužinojau, Valė. Iki šiol neišblėsta jai dėkingumas. Braižiklis pilnas tušo. Pradžiai užteks. O toliau – įsivažiuoju, iki pat pabaigos.

Bet egzaminai – tai dar ne viskas. Paskutinis ir svarbiausias slenkstis – mandatų komisija. Raudona kaip plakatas. Politinė, ideologinė. Atskirianti grūdus nuo pelų. Joje sėdi ne tik rektorius, bet ir kompartijos bei komjaunimo vadovai. Šaukia po vieną. Bjauriausia, kad, nors pateikei privalomas rajono valdžios pažymas, jie lenda tau į dūšią: kas tavo tėvai, ką jie veikia, ką tu pats galvoji, ir visus iš eilės – ar dar neatsikratęs religinių „prietarų“? Ką daryti, svarstau, nejaugi aš – dar ir ateitininkas – turiu išsižadėti Dievo? Net skruzdėlytės per nugarą nubėga… Ne, manau, „kas išsigins manęs žmonių akivaizdoje…“ – sakysiu teisybę. Iš anksto aišku – kuo tai baigiasi. Prieina mano eilė. Klausia šio, klausia to – tėvai ne „buožės“, mažažemiai, aš pats jau dirbęs, lyg ir viskas gerai. Sugniaužęs kumščius laukiu lemtingojo – na, klauskit, klauskit! Bet – klausimų nebėra! Užverčia segtuvą – pakaks! Vienam iš visų.

Kartą mane, jau baigusį mokslus, docentas Janulis pasikvietė į savo katedrą ir, pavaišinęs aromatinga, ypatingu būdu išvirta kava, parodė ką tik padarytą – tikras siurprizas! – Kazio Šimonio skulptūros eskizą. Plastilino figūra buvo nedidelė ir iš tiesų savita – Šimonis, lyg koks Rūpintojėlis, nuogas sėdėjo ant klasikinio kubo ir pasirėmęs ranka smakrą apie kažką mąstė. „Na, tark savo kritišką žodį“, – paragino buvęs mano dėstytojas. „Įdomi, giliamintė figūra, – neabejodamas pagyriau, – būtų puiku jį įgyvendinti.“ – „Toli iki to. Čia tik užuomina – pirmoji mintis, bet vis tiek, ką reikėtų pataisyti?“ – „Kritika, – sakau, – slidus dalykas, bet jeigu jau būtų mano valia, nulipdyčiau herojų kiek labiau kaulėtą, asketišką.“ – „Gal čia ir gera mintis, reikės pamėginti“, – sutiko maestro.     

Užustalėje jauku, svetimų nėra, visi artimi bičiuliai, kalba kaip nori, nesibaimindami. Kartais ima vyrauti tai vienas, tai kitas energingesnis svečias. 

– Šitas sumautas socrealizmas iš manęs Paryžiaus neišmuš! – entuziastingai šaukia Leonardas Kazokas. – Matėt, padariau Miltinį! Be rėmų, panašus, visi pažįsta, bet vis tiek atskiria, kad Kazoko! Ekspresionizmas!

– Tau pasisekė, matyt, ilgam išliks! – šypsodamasis pritaria tapytojas Jonas Vaitys, kuris, kaip Kauno dailininkų sąjungos pirmininkas, pagal oficialią, „išsigimusių“ Vakarų modernizmą smerkiančią  liniją neturėtų pritarti. 

– O aš noriu pasakyti pirmiausia jauniesiems, – palinkęs krėsle į priekį, kietai ant stalo sugniaužęs kumštį ir žiūrėdamas man tiesiai į akis, netikėtai prabyla žilabarzdis patriarchas, Čiurlionio ir Basanavičiaus bendražygis, buvęs Lietuvos šaulių sąjungos pirmininkas, o dabar – gerbiamas SSRS dailės akademijos tikrasis narys, profesorius Antanas Žmuidzinavičius: – Išlikit lietuviai! Išlaikykit lietuvybę! Nepasiduokit rusams! 

Taip tiesiai, garsiai, įsakmiai, be jokių užuolankų, pritrenkdama mane – o gal ir ne vien mane – savo atvirumu, visų akivaizdoje ši patriotinė užduotis, lyg koks iškilmių tostas, užpildo viso nedidelio kambario erdvę. Įsivyrauja tyla. Ne baili, ne slogi, bet smalsi ir, kas svarbiausia, mus visus jungianti ir vienijanti. Kiek atsitokėjęs, negarsiai pratariu:

– Mes dar išlaikysim, profesoriau. Ačiū.

Sovietinis akademikas šypteli, paglosto savo ilgą, anot jo, tarp rusų dailės akademikų trumpiausią, barzdą ir, rodos, lengviau atsidūsta.

– O tu, Jonai, buvai geras studentas – tavo akvareles visada kabindavome fakulteto parodose, – tarsi pratęsia mano kuklios personos adresu kalbą docentas Vaitys. – Neseniai mačiau Čiurlionio muziejuje akvarelės parodą – vėl pateikei gerą darbą. Stok į Dailininkų sąjungą, čia jau aš galėčiau padėti. O dabar tokiems nei popieriaus, nei dažų – net „Leningrad“ akvarelių – neduoda nusipirkti. 

– Dėkoju, – sakau, – gal ir pamėginsiu.

– Jaunimą mes mylim, – sustiprina viltį iki šiol gana tyliai užstalėje laikęsis Čiurlionio dailės muziejaus direktorius, veiklus akvarelininkas Petras Stauskas.

Apsilankydavome su Genovaite pas Šimonį ir vėliau, ir jis pats mėgdavo ateiti pas mus, kartais švęsdavome kartu Kūčias, viengenčiai, sėliai, kupiškėnai. Beje, kartą, bekalbant apie sėlišką kupiškėnų tarmę, Šimonis, šelmiškai šypsodamasis, papasakojo, kaip esą kažkokiame užkampyje radęs kupiškėniškai (!) lotynišku šriftu ant senoviško pageltusio, aptriušusio pergamento parašytą paties didžiojo kunigaikščio Gedimino laišką sėliams: „Ošiai karolius Gediminas siunčiu šitų loiškų sėliam etc.“ Sensacija! Epochos dokumentas! Pirmasis lietuviškas raštas! Čia jums ne Mažvydas iš šešiolikto amžiaus! Koks smūgis tiems, kas netiki, kad lietuviai turėjo savo raštą! Šitą laišką, kaip didžiausią istorinį radinį, jis nedelsiant nunešęs Vytauto Didžiojo universitetan tuomet autoritetingiausiam ekspertui profesoriui Mykolui Biržiškai. Profesorių net prakaitas išmušęs – ėmęs jį visaip žiūrinėti, vartyti – neatskirsi, tikras ar ne, – ir galop paprašęs palikti jį išsamesnei analizei. Po kurio laiko jis juokdamasis grąžina Šimoniui pergamentą – netikras, padirbtas! Itin sumaniai, meistriškai! Pažinęs tik iš to, kad rašalas naujas.

Vis dėlto kalba apie senovės lietuvių raštą neužsibaigia. Piliakalnių archeologas, senovės ženklų tyrinėtojas, nepriklausomos Lietuvos karininkas ir rašytojas Petras Tarasenka, mudviem besikalbant, ne kartą tvirtino, kad jis neabejoja, jog lietuviai turėjo savo raštą. Ką reiškia jau vien archajinis žodis „laiškas“. Ar ne ant jų, deja, trumpaamžių, – daržovių ir javų laiškų, – mūsų protėviai raštu išliedavo savo mintis? Šis žodis net į pavardę įėjo – yra dar Sūduvoje Miežlaiškių. O kiek istorinių akmenų su slaptingais ženklais sunaikinta pamatams, aptvarams, kiek išsprogdinta keliams tiesti.

Šimonis su Tarasenka buvo gerai pažįstami, bičiuliai, labai domėjosi vienas kito darbais. Ir jis pats nuolat klajodavo po piliakalnius, jų seniai sunykusias gyvenvietes, ieškodamas impulsų savo idealizuotai romantiškai kūrybai ir daiktų su senoviniais ženklais. Keliaudamas nupiešė daugybę ornamentuotų liaudiškų kryžių, tik, kitaip nei jo artimas bičiulis Balys Buračas, jų nefotografavo.

Dailininkas neleido dienų veltui. Jis nemėgo tuščiai kalbėti ir skųstis – nei sunkia, varginančia buitimi, nei šeimos nelaimėmis, nei sovietine okupacija. Tik retkarčiais prasitardavo, užsimindavo. Kantriai, nenuilsdamas, kasdien, išskyrus sekmadienius, kuriuos didžiai gerbė ir šeimynai drausdavo dirbti, tapė savo būdingus šimoniškus paveikslus ir jų kopijas, kaip ir anksčiau, miegamajame, pasidėjęs ant lovos, tarp jų ir įžymius, užbaigiančius savitą kūrybinį periodą – labai simbolišką, tamsią, nakties skraistę tiesiančią „Vakarę“ ir pasakiškąsias, istorijos miglose skęstančias „Lietuviškas klėteles“, kurios dabar kabo prezidentūroje, kol, valdžiai susimylėjus, persikėlė į naują, šiuolaikišką, erdvesnį butą Kęstučio gatvėje. Čia prasidėjo jau kitoks jo gyvenimo tarpsnis. Ne visada su Kazimierinėmis…