JONAS MINKEVIČIUS

Mokytojas

 

Vos tik praėjus karui Klaipėdoje atkurta vadinamoji 1-oji gimnazija. Iš tiesų tai ji ir buvo tik viena – pirmoji ir paskutinioji visame griuvėsiuose skendinčiame mieste, išskyrus atskirą rusų, daugiausia kariškių vaikų, vidurinę mokyklą, su kurios auklėtiniais, suprantama, mūsiškiai neišvengiamai kartais apsikuldavo.

Pirmosios Nepriklausomybės metais mūsų mokykla vadinosi Vytauto Didžiojo, o dabar – Kristijono Donelaičio gimnazija. Ji buvo pastatyta 1933 metais pagal žinomo klaipėdiečio architekto Herberto Reissmanno projektą ir laimingai išliko nepakitusi iki šiol – modernus, triaukštis prestižinės architektūros pastatas. Beje, jos architektūroje, kaip reta kur, akivaizdžiai atsispindėjo sunki tuometinės Klaipėdos problema – tautiniai prieštaringumai. Jos statybos peripetijas vienoje pamokoje mums vaizdžiai atskleidė direktorius filosofijos daktaras Kazys Trukanas, buvęs Klaipėdos seimelio narys, pats asmeniškai rūpinęsis, kad čia iškiltų lietuvių gimnazijos rūmai.

Pagrindinis, ilgasis pastato korpusas pagal architekto projektą buvo iškilmingai simetriškas, per vidurį pabrėžtas raudonų plytų iškilesne rizalitine dalimi ir turėjo tęstis palei Simono Dacho gatvę. Kad jis išsitektų projektuojamoje vietoje, buvo numatyta nupirkti šalia esantį privatų, beveik tuščią, senu sodu apaugusį vienos vietinės vokietės sklypą. Bet šis gražus sumanymas staiga susidūrė su nenugalima kliūtimi – vokietė fanatiškai užsispyrė už jokius pinigus lietuvių mokyklai sklypo neparduoti, todėl, nenorint mažinti pastato tūrio, neliko nieko kito, kaip tik užlaužti gimnazijos pastato dalį kiemo pusėn. Taip buvusi vidurinė akcentuota korpuso dalis atsidūrė visai ne savo vietoje, bet kampe ir nebepataisomai suardė viso pastato kompozicinę vienovę ir iškilmingumą. Štai taip buvo įamžintas visiškai konkretus, bet ir dabar dar kai kieno nenorimas pripažinti architektūros politiškumas.

Nors gimnazija nebuvo sugriauta, karas vis tiek jai uždėjo savo niekingą antspaudą: visi iki vieno langai buvo kiauri, išbyrėję, vietomis užkalti visokiais faneros lakštais, neveikė nei šildymo, nei vandentiekio, nei jokios kitos inžinerinės sistemos, „patogumai“ buvo kieme, lentinėje pašiūrėje, o čerpinį rūmų stogą „puošė“ vermachto priešlėktuvinės gynybos lizdas – medinė platforma, ant kurios užsikabaroję palaimingai žiūrėdavome į išsidriekusią miesto panoramą ir tolumoje plytinčią jūrą.

Nei sąsiuvinių, nei kokio kito švaraus rašomojo popieriaus niekur nebuvo, rašydavome ant ko tik pakliuvo, daugiausia ant visokių vokiškų trofėjinių blankų ir kitokios palėpėse ir sandėliuose aptiktos makulatūros. Net antitarybiniam sienlaikraščiui „Šūdas“ popieriaus nebuvo – teko rašyti ant vidinių kiemo išvietės sienų. Klasės buvo erdvios, su parketais, bet neužpildytos, apgailėtinai mažos, pustuštės – mūsų klasėje tebuvo septyni mokiniai. Mokytojus taip pat rankų pirštais galėjai suskaičiuoti, tačiau jie buvo labai įsimintini, aukštos vidinės kultūros ir intelekto žmonės, tikri prieškario inteligentai, žinomi veikėjai, Lietuvos ir ypač Mažosios Lietuvos patriotai, kai kurie nespėję pasitraukti užsienin. Vėliau beveik visi buvo represuoti, pradedant direktoriumi Kaziu Trukanu, kalbininku, istoriku, „Scriptores rerum Prussicarum“ vertėju Jonu Užpurviu, gamtininku kapucinu, klasės auklėtoju Normantu – ant jo lovos nuėję matydavom padėtą didžiulį kryžių su Nukryžiuotuoju – ir kitais.

Toks buvo mūsų tuometinis edukacinis kontekstas, ką ir kalbėti apie egzistencinį – deficitinį maistą, drabužius ir kitus grynai proziškus dalykus.

Lietuvių kalbą ir literatūrą, taip pat Lietuvos istoriją, – beje, atskirai jos nebuvo, ji buvo įtraukta į „šlovingosios“ TSRS istoriją, – mums dėstė Salys Šemerys-Šmerauskas, taip pat buvęs šios prieškarinės Klaipėdos gimnazijos mokytojas. Jis anaiptol nebuvo man negirdėtas žmogus. Apie jį teko skaityti, žinojau iš anksčiau, kad yra pagarsėjęs maištaujantis poetas avangardininkas, keturvėjininkas, išleidęs intriguojančius, kovinės dvasios kupinus eilėraščių rinkinius – ko verti vien jų pavadinimai „Granata krūtinėj“, „Liepsnosvaidis širdims deginti“, be to, jis buvo žinomas Baltijos jūreivis, jachtos kapitonas. Mokiniai kalbėjo, kad matė kažkur pajūryje per karą sudaužyto jo laivo griaučius. Bet, laimei, jis pats buvo gyvas ir sveikas.

Šemerys paliko savotiškos, ganėtinai keistos, bet apskritai įdomios ir pozityvios asmenybės įspūdį tiek savo įsimenančia išvaizda, tiek kalbėsena ir elgsena. Aukštas, liesas, gunktelėjęs, jis atrodė senyvas, nors neturėjo nė penkiasdešimties, nerangus, stipraus sudėjimo, bet svarbiausia – jo neužmirštamas veidas. Stambus, pailgas, kaulėtas veidas anaiptol netvieskė grožiu, akys žvelgė tarsi iš padilbų, bet jos buvo skvarbios ir kibios. Galvą dengė juodi, kieti, styrantys plaukai. Jis buvo tarsi atgijęs žinomas Strazdelio portretas iš Edvardo Mato Römerio drobės. Retorinės manieros jam buvo visai svetimos, balsas skambėjo dusliai, kalba lėta, sunki, bet aiški ir racionali, joje nuolat jautėsi ironiška gaidelė su kažkokia giliau slypinčia potekste, nors pasąmonės labirintais jis niekad neklydinėjo.

Kaip ir beveik visi kiti mokytojai, Šemerys per pamokas neatsinešdavo jokios literatūros, nenaudojo jokių knygų ar užrašų. Naujų sovietinių lietuviškų vadovėlių tuomet iš viso dar nebuvo, mokytojai kalbėjo visiškai laisvai, dėstė, ką norėjo ir kaip norėjo, kartais visai nutoldami nuo pradinės temos ir pasileisdami į visokias istorijas ir samprotavimus. Atrodo, kad dar nebuvo kam jų sovietiškai kontroliuoti. Visa tai buvo labai įdomu, keldavo įvairių minčių, klausydavome ausis pastatę, vėliau net universitetuose taip nebegirdėjau, aukštas intelektinis krūvis tarsi sklandyte sklandė ore.

Šemerys buvo išskirtinis, vienas pačių originaliausių, savitą dėstymo braižą turėjusių pedagogų. Kad ir viena jo įsimintinų pamokų – apie senovės Lietuvos santykius su Rusija ir ankstyvuosiuose metraščiuose minimus įvykius. Mokytojas glaustai, bet itin aiškiai pabrėžė XII–XIII amžiaus lietuvių kovas su rusais, tuo metu puldinėjusiais Lietuvą. Tuo kartu jis nekalbėjo nei apie kryžiuočius, nei apie kalavijuočius, tik išimtinai apie rusus. Ir po šešių dešimtmečių žodis žodin atsimenu jo kalbai būdingą išraiškingą frazę: „Patyrę, kad čia labai smarkiai kariauja, rusai turėjo pasitraukti.“ Mūsų veidai, aišku, pagyvėjo. Kur čia nesuprasi tokios užuominos tuometiniame kontekste. Tokia buvo Šemerio TSRS istorija, apie kurią jis net iš tolo nesiteikdavo užsiminti.

Šemerys atrodė rūstokas, uždaras, su mokiniais į kalbas nesileisdavo ir po pamokų nebendraudavo. Bet per pamokas, kai būdavo atitinkamai nusiteikęs, rasdavo būdų mokinius išjudinti, neiškęsdavo šemeriškai paprovokuoti ir paradoksiškai pakalbėti. Kartą nei iš šio, nei iš to ėmė postringauti „astronominiais“ klausimais – girdi, knygos rašo apie dangaus kūnus ir atstumus iki jų, bet kas gi gali žinoti, pavyzdžiui, koks atstumas nuo Žemės iki Mėnulio. Argi kas nors ten buvo? Ar išmatavo? Gal jis iš tikrųjų visai netoli kaip burbulas kabo. Tik pasikelk kiek aukščiau, ir pasieksi.

Apie savo kūrybą jis niekada neužsimindavo, apskritai eilėraščių necituodavo ir nesidėjo jokiu poetu. Savo pasaulėžiūros, juo labiau kokių religinių klausimų taip pat neliesdavo. Tačiau po daugelio metų, perskaitęs jo atsiliepimą apie ryškią asmenybę, rašytoją ir visuomenės veikėją profesorių kunigą Mykolą Vaitkų, supratau, kad jis buvo jautrus transcendentiniam dvasingumui. Šemerys rašė: „Galima sakyti, kad kunigas Mykolas Vaitkus buvo tikrai Dievo pašauktas kunigas magas. Aš su mielu noru ir pasitenkinimu klausydavau jo Mišių Kauno bazilikoje“ (Kazimiera Sipienė, „Išsaugojo kilnaus kunigo atminimą“, XXI amžius, 2003.XI.28).

Literatūros pamokose įsiminė Donelaičio tema. Jautėsi, kad Šemeriui ji ypač miela ir artima. Šiam dalykui jis negailėjo laiko. Kažkuo patraukiau mokytojo dėmesį ir jis ėmė mane itin dažnai, iš eilės kelias pamokas, kviesti prie stalo, kad paskaityčiau klasei „Metų“ ištraukas ir, be to, išsakyčiau savo „laisvus“ komentarus.

Sodrus Donelaičio žodis man, kaime augusiam, dirbusiam, buvo kaip auksas, ir, įsidrąsinęs, kaip reikiant įsibėgėdavau, tikriausiai nuvažiuodamas ir į lankas. Tačiau, mano nuostabai, šių mokiniškų interpretacijų Šemerys niekad neišpeikė ir, rodos, likdavo patenkintas, šypsodavosi, šen bei ten įterpdamas kokią savo mintį.

Jo elgesys buvo visai nenuspėjamas. Kartais mokytojui užeidavo neramus ir, matyt, neįveikiamas kapitoniškas noras pakomanduoti, o gal ir šiaip kūrybiškai paeksperimentuoti, ir jis imdavosi darbo. Mūsų klasės palubėje ilgai kabėjo dar nuo karo laikų nedeganti elektros lemputė. Vieną dieną Šemerys sugalvojo atsinešti kitą lemputę ir, pakvietęs mane, stebint visai klasei, įsakė ją įsukti. Tai būtų buvęs, žinoma, visai nereikšmingas darbelis, bet mokytojas šį prozišką procesą pavertė ištisu, visų dėmesį prikausčiusiu ir, sakytume, kone joneskišku spektakliu. Pirmiausia kapotu komandiniu balsu įsakė pastumti stalą ties kabančia lempute. Pastūmiau. Tuomet vėl įsakė: „Paimk krėslą!“ Paėmiau. „Uždėk ant stalo!“ Uždėjau. „Stokis ant stalo!“ Atsistojau. „Užlipk ant krėslo!“ Užlipau. „Išsuk lemputę!“ Išsukau. „Suimk patroną!“ Suėmiau. „Pritaikyk lemputę!“ Pritaikiau. „Įsuk lig galo!“ Įsukau. Štai ir viskas. Tarytum baigta, įvykdžiau. Bet kur tau – prasidėjo atvirkščias veiksmas: „Nulipk žemyn!“, „Pastumk stalą!“, „Grįžk į vietą!“, „Sėsk į suolą!“ Taip praėjo gal pusė pamokos. Žinoma, po tokio nelaukto artistiško užsiėmimo, – galima sakyti, tuomet dar niekur neegzistavusio postmodernistinio hepeningo ar performanso, kurio pirmuoju pranašu, ko gero, čia ir buvo mūsų avangardistas mokytojas, – o svarbiausia, be „mokslinio krūvio“ visi buvome puikiai nusiteikę ir labai patenkinti.

Nedvejodamas sakau – tvirtas žmogus ir geras lietuvis buvo Salys Šemerys tuo laiku, kai mus nedrebėdamas mokė raudonojo slibino akivaizdoje.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.