JONAS MINKEVIČIUS

Ekscelencija

 

Pačiais baisiausiais Stalino metais, ieškodamas duonos ir siekdamas užbaigti paskutinę gimnazijos klasę, atsidūriau Panevėžyje. Vieną žvarbų sausio sekmadienį stovėjau žmonių pilnoje katedroje, šoninėje navoje prie pilioriaus, ir klausiau sumos. Ten, rinkdamas bažnyčiai aukas, mane ir pastebėjo buvęs Kupiškio gimnazijos kapelionas, pogrindžio ateitininkų dvasios vadas Vaclovas Kartočius.

Tragiškasis pokaris žmones lyg džiūstančius lapus blaškė po visas pasvietes ir nuo paskutinio mūsų susitikimo su kapelionu praėję treji metai atrodė kone pusė amžiaus, ypač man, beaugančiam jaunikliui, jau spėjusiam pajusti aštrius laiko nagus. Dabar, netikėtai pamatęs ir neslėpdamas nustebimo – iš kur čia atsiradai? – kunigas palietė man petį ir tyliai pašnibždėjo, kad popiet užeičiau pas jį vyskupijos kurijon. Aš tuomet net nežinojau, kad jis yra vyskupijos kancleris.

Pavakariop, pravėręs įstiklintas senų medinių kurijos namų duris, įžengiau į erdvoką, prieblandoje skendintį vestibiulį ir staiga priešais save išvydau ne ką kitą, o patį Jo Ekscelenciją vyskupą Kazimierą Paltaroką. Anksčiau aš jį tebuvau matęs vieną kartą, teikiant Sutvirtinimą Antašavos bažnyčioje ir jos šventoriuje, kur mes visi buvome išsirikiavę. Dabar jis – neaukštas, posausio veido – stovėjo čia su įprastais vyskupo drabužiais – ilgą juodą sutaną apsijuosęs plačia violetine juosta, su stambiu kryžiumi ant krūtinės ir violetine pijuse ant žilos galvos. Jo įdėmus tiriantis žvilgsnis buvo įsmeigtas į mane.

Taip nelauktai susidūręs su aukštuoju dvasininku, gerokai suglumau, bet susivokiau linktelėti ir nedrąsiai ištarti: „Garbė Jėzui Kristui.“

Iš mano amžiaus, menkų, nutrintų drabužių, virvelėm suraišiotų batų, viso gatvės žvirblio įvaizdžio vyskupas, be abejo, iškart suprato atvykėlio „visuomeninį statusą“, bet, neišreiškęs nė šešėlio atsainumo, mandagiai paklausė, pas ką noriu apsilankyti. Išgirdęs atsakymą, kilstelėjo ranką ir parodė į antrą aukštą kylančius medinius laiptus su baliustradiniais turėklais. Žengtelėjau ton pusėn, bet, didžiausiai mano nuostabai, pats Jo Ekscelencija, nieko nelaukęs, guviai leidosi priekin, užvedė mane laiptais aukštyn ir pabeldė į kunigo Kartočiaus duris.

Kas tuomet buvo vyskupas Kazimieras Paltarokas? Nors niekas niekur apie tai viešai neskelbė, žmonės žinojo, kad, areštavus kitus vyskupus, jis bebuvo likęs vienui vienas dar nesuimtas, nenuteistas, bet nuolat po kruvinu čekistų kardu stovintis Romos Katalikų Bažnyčios hierarchas Lietuvoje, tiesiogiai susijęs su Šventuoju Sostu. Teologas, intelektualas, švietėjas, vienas Lietuvos Nepriklausomybės kūrimo veikėjų, 1917 metų Lietuvių konferencijos Vilniuje dalyvis, Kauno universiteto Teologijos ir filosofijos fakulteto profesorius, Lietuvos katalikų mokslo akademijos narys, teologinių ir sociologinių knygų leidėjas – visi mokiniai anksčiau mokėsi iš jo puikiai parašyto katekizmo.

Kaip tinkamai suprasti ir įvertinti šios įžymios asmenybės dėmesį ir neįtikimai nuolankų paslaugumą visiškai nepažįstamam ir net nežinia kokiais tikslais iš gatvės atėjusiam nušiurusiam vaikėzui? Lyg vyskupas nebūtų turėjęs kitų, nepalyginti svarbesnių darbų ir rūpesčių, lyg jis nebūtų suvokęs savo paties apaštališkosios pasiuntinybės vertės. Bet tą minutę jam vis dėlto nebuvo nieko svarbiau, kaip pasitarnauti kitam, kad ir pačiam menkiausiam, pasidalinti su juo savo meilingu gerumu – dabar, tuoj pat, nedelsiant, nė akimirkos nesvarstant, ar verta, ar apsimoka, ar ne per sunku, ar tai apskritai tinka jo rangui ir prestižui, o tiesiog besąlygiškai paklūstant nepajudinamai įsitvirtinusiam, neklaidingam, visuomet budinčiam vidiniam moraliniam imperatyvui. Visuomet ir visur pasiruošusiam padėti, suvokiant save kaip servus servorum Dei.

Tokių žmonių pėdsakai niekur nepranyksta. Jie įsispaudžia net ten, kur, atrodo, nesitikėtum. Šiais žmonėmis žavėjosi net žymiausias sovietinis poetas Eduardas Mieželaitis, ištaręs nuoširdžius žodžius jau besibaigiant gyvenimui, po Lietuvos atgimimo: „Jurgio Matulaičio, Kazimiero Paltaroko kartos kunigai buvo labai įžvalgūs, jie socialinius dalykus studijavo, išmanė gerai, kitus nukreipė. Šviesūs žmonės. Jais gi pasekė Alfonsas Lipniūnas. Matai, juos mylėjo, gerbė inteligentai, mąstantys žmonės“ („Kultūros barai“, 2009, Nr. 3, p. 77).

Ne paradinės progos, ne švytinčios salės, ne iškilmių aikštės, kur tūkstančių akys nukreiptos į tave, bet ten, kur niekas daugiau, be tavęs ir to, kuriam turi kojas mazgoti, tavo triūso nemato, nežino, nejaučia, ir yra ta pati prestižiškiausia vieta visame pasaulyje tikrajai dvasios didybei reikštis.

 

 

„Kukurūznikas“

 

Rizikinga, pastatanti žmogų ant kritinės egzistencijos briaunos patirtis brandina jį ir yra lemtingas šio gyvenimo kelio ir prasmės suvokimo rodiklis.

…Vieną pokario vasarą, skaisčią saulėtą dieną, eidamas per žaliuojantį tėviškės lauką išgirdau gerai pažįstamą paprasto rusiško dvisparnio lėktuvo Po-2, lengvai pritaikomo trąšoms barstyti ir dėl to pajuokiamai vadinto „kukurūzniku“, ūžesį. Žvilgtelėjęs aukštyn išvydau ir jį patį – pilkai žalsvą raudonžvaigždį orlaivį, ramiai, lėtai, neaukštai, gal per kokį šimtą metrų, tiesia linija skrodžiantį dangų. Tokie dviviečiai lėktuvėliai skraidydavo pafrontėse, o paskui gavo naujo darbo – mūsų pamiškėse bei kaimuose žvalgyti ir medžioti partizanus. „Aišku, – pagalvojau, – iš Skverbų aerodromo.“ Ne kartą mačiau juos tarškaliuojant mūsų apylinkėse.

Staiga nei iš šio, nei iš to, pro mano ausis ėmė kažkas zvimbti. Iš karto net nesupratau, kad tai – kulkos, ištisas jų spiečius, o aplinkui, visai čia pat, vos ne per sprindį, keldami mažyčius dulkių debesėlius, pradėjo šokinėti sausos žemės grumsteliai. Tik tuomet išgirdau tankų lyg automato ar lengvojo kulkosvaidžio tratesį, pliekiantį trumpomis serijomis. Atviras laukas, lyguma, jokios priedangos. Viskas kaip ant delno. Iš nuostabos nustėręs, griūvu ant dirvos, o lėktuvas, ramiai sau birbdamas sukinėjasi šviesiame danguje ir lieja ant manęs kulkų lietų. Guliu nejudėdamas, galvos nepakeldamas, apkabinęs rankomis planetą, kulkos nenustodamos taško aplink mane kietus grumstelius – tai truputį toliau, tai visai šalia, prie pat galvos, prie kojų – kuri bus man? Kuri? Kodėl – mane? Už ką jie pasmerkė mane myriop? Čia! Dabar! Tuoj pat!..

Pagaliau tratėjimas nutyla. Lėktuvas nuburzgia tolyn – „kovinė“ užduotis įvykdyta: vienu „litovcu“ mažiau… Aš dar kurį laiką guliu įsitempęs, apmiręs, paskui lėtai, sunkiai, lyg būčiau laikęs viso gyvenimo svorį, atsiremiu alkūnėmis į žemę, svyruodamas pakylu ir nejučiomis nubraukiu nuo skruosto dulkes. Kažkiek pastoviu, mėginu kažką galvoti, paskui klumpu ant dirvos ir pakeliu akis į dangų. Ne į tą, kuriame dar nespėjo išsisklaidyti „kukurūzniko“ dūmai.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.