Mano miestas. Nedidelis, bet gražus

Visi provincijos miesteliai panašūs kaip du vandens lašai, nors manosi esą skirtingi.

Jorge Luis Borges

Prieš keliolika metų traukiniais ir pakeleivingais automobiliais keliavau iš Europos iki tuometinės Lenkijos ir Lietuvos pasienio užkardos, ties ja ir įstrigau: atrodo, iki Lazdijų netoli, bet pėsčiomis kulniuoti tų vienuolikos kilometrų nesinorėjo. Padėjo nepažįstamas muitininkas: priėjo prie turistinio autobuso, vežančio lenkus į kelionę po Baltijos šalis, ir vairuotojui pareiškė, kad mane nuvežtų iki Alytaus. Patogiai sėdėdamas nevalingai klausiausi lietuviškos turizmo firmos gidės aiškinimų, kad pravažiuojamos vietovės labai neįdomios ir nieko nesakančios. Tuo metu kaip tik važiavome pro Metelių regioninį parką, kurio apylinkėse vyko garsusis 1863 metų mūšis, kurį Povilo Suzino vadovaujami sukilėliai beviltiškai pralaimėjo caro kariuomenei. Kažkur netoliese gimė garsusis sukilėlių vadas Simonas Konarskis. Galvojau, kad vadovė tiek ir verta, jeigu turistams tesugeba kalbėti apie pravažiuojamų vietų neįdomumą. Prieš įvažiuojant į mano gimtąjį miestą, ji vėl atkuto ir pareiškė, kad horizonte matosi pilkas ir niekam neįdomus, niekuo nepasižymintis Alytus. Jau vėliau susimąsčiau – o kuo iš tikrųjų pasižymi arba ne tas Alytus? Ne kartą būnant svetur tekdavo jį apibūdinti ir kaskart tekdavo naujai fantazuoti. Pavyzdžiui, Redas leido į kelnes, kai per dailės parodos atidarymą Latvijoje pristatinėjau save ir savo gimtinę sovietinio vadovėlio žodžiais: „…nebolšoi, no krasivyj. Pro nego protekajet otec litovskich rek Neman. V gorode neskolko krupnych i vo vsiom mire izvestnych kombinatov. Naprimer…“

Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tų garsiųjų kombinatų vietose dabar riogso tik pilko betono griuvėsiai, kuriuose prisiglaudusios dažniausiai neaiškios paskirties ir pašaliniam stebėtojui nežinoma veikla užsiimančios firmelės. Šiaip jau darbštūs tautiečiai būtų juos seniai išsinešioję į privatų sektorių, bet jie pastatyti ne iš plytų, o iš monolitinio betono, todėl sunkiai įveikiami. Nostalgija dėl šių monstrų likimo ima buvusius jų darbininkus, kurie manėsi čia užtikrintai sulaukti pensijos. Jų jausmus naujai sustiprina jau svetur gyvenančių buvusių SSKP bonzų ir jų palikuonių, dabartinių stambių verslininkų ir politikierių, kalbos, kad tėviškės ūkį sugriovė landsberginiai pakalikai: kaip gražiai dirbo, draugiškai linksminosi, sodino darbininkų dinastijų alėjas darbo liaudis. Tiesą sakant, numatytosios dinastijos neišsaugojo net savo palikuonių, nes anie pasipustę padus išmovė į užsienius, iš kur retkarčiais parveža parodyti anūkėlius, kurių kalbos seneliai nesupranta.

Autoriaus piešinys

Gal kalbėsiu ne visai pagal temą, bet kažkuriomis šventinėmis dienomis važiavau pustušte miesto mikruške. Vairuotojas sau ir negausiems keleiviams per radiją suteikė progą klausytis man nežinomos radijo stoties nežinomos pokalbių laidos – negirdėjau nei pradžios, nei pabaigos. Nežinomas, bet numanomas kalbėtojas (laidos vedėjas į jį kreipėsi Kęstučiu) greitakalbe lyg žirnius į sieną bėrė apokaliptines nuojautas ir pastebėjimus apie vargstančią (pati vargingiausia Europoje!), beišsilakstančią, nuolat politikų (?!) apgaudinėjamą tautą. Pro langą žiūrėdamas į sausakimšas automobilių aikšteles, galvojau, kad sumaniausias Kremliaus propagandistas nesugebėtų taip taikliai pataikyti į kai kurių mūsų tautiečių nelaimingas širdis ir jausmus.

Bet grįžkime prie Alytaus. Kaip žinoma, visa ko pagrindas – gyventojai. Kaip dauguma ar visi Lietuvos miestai ir miesteliai, jis nuolatos patirdavo gyventojų kaitą: žydai, rusai, lenkai ar save tokiais laikantys lietuviai. Žiūrėk, lyg ir nusistovi žmonių bendruomenė su savo įpročiais, požiūriais į kaimynus, netgi su vietiniu durneliu, be kurio neįmanomas nė vienas miestelis, staiga šmakšt! – ir pasikeičia visa bendrija. Tokių pasikeitimų gimtinėje patyriau bent keletą. Didžiausias jų įvyko tada, kai draugai iš aukščiau nusprendė paversti Alytų Pietų Lietuvos pramoniniu centru. Tokią padaryti buvo planuojama Kalvariją, bet nulėmė draugo Aleksandro Drobnio geležinė valia – jo žmona kilusi nuo Alytaus. Draugai iš aukščiau tarpusavyje šmaikštaudami mano gimtąjį miestą vadino Aleksandrija. Ir tuomet surambėjusią miestelio bendruomenę užtvindė laisvųjų statybų kaliniai, iš pamaskvės rajonų atkeldinti rusai, savo noru atsikėlę žemaičiai, aukštaičiai, aplinkinių rajonų kaimiečiai. Senbuviai su savo papročiais ir įpročiais tarsi ištirpo šioje masėje. Praėjus keliems dešimtmečiams atsikėlėliai (tie, kurie neišsilakstė patys) tapo dalinai sugėrusiais ankstesniųjų dvasią senbuviais. Kaip ir turi būti, pradžioje jie sugriovė senąsias, kalbant apie miestelio suplanavimą ir architektūrą, formas, įvesdami, jų įsivaizdavimu, labiau šiuolaikines. Tuometiniai architektai vartydami ne Lietuvos SSR leistus žurnalus, žavėdamiesi estų, išsaugojusių medinį paveldą, drąsa, laimino senamiesčio prieškarinio moderno griovimą, paslapčiukais perkeldami secesines duris ir šiaip įdomesnes mažosios architektūros detales į savuosius ūkius.

Nepriklausomybės laikais, jau praėjus pilkų blokinių penkiaaukščių erai, miesto pakraščiuose buvo statomos pilaitės su bokšteliais, vėliau jas keitė sumažintų prekybos centrų pavyzdžio statiniai. Jų gyventojai, dažniausiai vyresnio amžiaus žmonės, manau, dabar po juos klaidžioja tarsi Špesarto pilies vaiduokliai – suaugę vaikai kažin kada išsikraustė svetur. Kraštutinumai nelieka vieniši, todėl kiek įmanoma daugiau statoma medinių kryžių, piemenėlių su dūdelėmis, mitinių karžygių stovylų – ąžuolas atrodo geriausiai nukirstas, nudrožtas suteikiant jam beformę formą. Dabartiniu metu pagrindinėje aikštėje stovi baltarusiškais (?) ornamentais išpuoštas spiralinis objektas, simbolizuojantis Nepriklausomybės šimtmetį. Neretas miesto svečias giria sutvarkymą, o aš prisimenu negrįžtamai sudarkytą pagrindinės aikštės suplanavimą, senosiose gatvėse iškirstus klevus. Vietoj jų susodintos kalnų pušelės. Tai labai primena aštuntojo dešimtmečio pradžios šaldytuvų gamyklos firminio ženklo istoriją: alytiškė buvo sąjunginė gamykla, pavaldi Minsko susivienijimui „Atlant“, todėl mažiausio varžtelio pakeitimo suderinimas, trunkantis kelerius metus, privalėjo pereiti visas grandis. Maskvėnai labai didžiavosi savo sukurtu ženklu, vaizduojančiu dvi žuvis, – „vienas geriausių mūsų sukurtų!“ – ir niekaip negalėjo suprasti jo atsisakiusių mūsiškių: „Vse pribalty loviat ryb…“

Ačiū Dievui, anie maskvietiški laikai seniai pamiršti, deja, mąstysena, įgavusi pačių šlykščiausių ankstyvojo kapitalizmo bruožų, dažnai išlikusi ta pati. Ne vienam miestelėnui, matant vis taisomas gatves, ne pasididžiavimas pirmiausia kyla, o negraži mintis apie pinigų plovimą – ne kartą tai ir pasitvirtino. Pavyzdžiui, šiomis dienomis, rašant šį tekstą, ardomas kuo geriausias pėsčiųjų tako grindinys, nors artimoje gatvėje šaligatvio plytelės visai susivarčiusios. Miestas iš tikrųjų įsikūręs pušynais ir ąžuolynais apaugusiame gražiame Nemuno vingyje, kertamas caro laikais supilto geležinkelio pylimo – miške artėjant prie buvusio geležinkelio tilto liekanų (dabar ten puikuojasi lentelė, kad čia stovi aukščiausias Lietuvoje pėsčiųjų tiltas) apačioje lyg dvi akys spindi dvi Dailidės. Nieko blogo nepasakysi – gražu ir gerai sutvarkyta. Ir pėstieji, ir dviratininkai gali pasijusti kaip kurorte – smetoniniais laikais tokiu buvo ir planuojama paversti Alytų. Na, o žmonės? Visokių kaip kiekviename provincijos miestelyje yra: besididžiuojančių, kad jie alytiškiai, matančių tik blogąsias savybes, sąžiningų ir darbščių, tinginių ir nenaudėlių ar net niekšų. Kažko išskirtinio nepastebiu, nors gal ir norėtųsi.

Autoriaus piešinys