LiteratūraŠiaurės vasara
Nejauka ir interpretacija
Mano atskaitos taškas domintis refleksyvia nejauka – Sigmundo Freudo 1919 metų straipsnis „Das Unheimliche“, kurį versdamas Antanas Gailius pasirinko terminą „nejauka“.
Gal Dievas buvo voras
Linné sistematikoje pagrindinis vienetas yra rūšis. Rūšis jungia gentys, šeimos, karalystės ir kiti skambūs sistematikos elementų pavadinimai. Štai Homo sapiens (1758 metais taip mus kaip rūšį pavadino Linné) – protingasis žmogus. Priklauso Homo – žmonių genčiai, žmogbeždžionių antšeimiui, primatų būriui, žinduolių klasei. Kiek būta žmonių rūšių, tiksliai nėra žinoma.
Gyvūnai Pirmajame pasauliniame kare
Didysis karas, kaip jį vadino, kol jis tapo Pirmuoju pasauliniu, iki šiol žymus dar ir tuo, kad tai buvo paskutinis karas, kuriame kovėsi šitiek daug gyvūnų. Arkliai (ne tik karo žirgai, bet ir paimti iš ūkininkų, laivais atplukdyti iš Šiaurės Amerikos ir Argentinos), mulai, asilai ir asilėnai – 11 milijonų.
Augimo grožis ir bjaurastis: augliai, kurių nebuvo
Grožinė literatūra vadina faktus tikraisiais vardais ir jų viešpatavimas žlunga, grožinė literatūra griauna kasdienį patyrimą ir parodo, kad jis yra iškreiptas ir netikras.
Mes jų amžiuje: jaunimas kaip naujieji paaugliai
Kai 2018 m. pasirodė jaunos airių rašytojos Sally Rooney knyga „Normalūs žmonės“ (Normal people; liet. 2019, vertė Viktorija Uzėlaitė, išleido „Alma littera“), ji sukėlė didžiulį triukšmą, visų pirma literatų ir intelektualų aplinkoje.
Lietuvos 100-metis. Vilniaus J. Basanavičiaus gatvė
Jeigu kada pėsčiomis kilsite J. Basanavičiaus gatve į viršų, pasidarykite pramogą, paskaitinėkite iškabas. Dešiniojoje gatvės pusėje praeisite „City Chef Barbecue“, „Reformatai Park Hotel“, „Klerr“, „Expressive Coffee & Gourmets“, „Mad Beauty Squad“, „Fishop“. Maždaug ties šia sąrašo vieta aš jau būnu parėjusi namo, tačiau neabejoju, kad likusioje gatvės atkarpoje rastumėte, kuo jį papildyti. Tiesa, įvairios maitinimo įstaigos atsiranda ir dingsta tokiu…
Kralikai
Mano aprašomus Triušį ir kralikus (tarsi Mitchello images) būtų galima interpretuoti „kaip kvazigyvybės formas, virusus, kurie gali daugintis tik žmogui padedant. Images vertę lemia jų gyvybingumas, aktyvumas, kuris iš tiesų tėra žmonių kolektyvinių troškimų projekcija, jie nėra pavienių žmonių parazitai, bet tarsi sudaro visuomenines grupes, atskirose epochose ir kultūrose lygiagrečiai gyvuojančias šalia žmonių, jų šeimininkų.“
Kūrinys visada svetur
Kūrinys, be abejo, emigruoja ne į kaimyninę šalį, ne į rytus ir ne į vakarus, tai yra ne horizontaliai, o vertikaliai. Toks tekstas mus kviečia ne pajudėti į šoną, o palypėti aukštyn. Nes tik taip galime patirti, kad tai yra šis tas daugiau nei žiniasklaidos straipsnis arba dokumentinis, publicistinis arba istorinis pasakojimas.
Tekstas kaip apsėdimas
Kai pradėjau galvoti apie šį tekstą, norėjau kalbėti apie dalyvavimą KITO kūrybos procese, apie tai, kad vertėjo gyvenimą tolydžio pasiglemžia KITAS – tas, kuris SVETUR, tas, kurio tekstas galiausiai atsiranda čia ir visiškai užvaldo, persmelkia ir tampa vertėjo savastim. Galvojau apie tai, kaip pusmečiui ar metams beveik atsisakau savo gyvenimo. Rodosi, gyvenu tik tam, kad per mane į lietuvišką…
„Šiaurės vasara“: kas liko kadre
Seno vertė visada auga, proporcingai disonuodama su nauju, kuris, deja, visada liks tik atspindys to, kas buvo. Todėl ir Jurbarke anksčiau vykę forumai (Biržų muziejuje „Sėla“ „Šiaurės vasara“ vyksta nuo 2013-ųjų) prisimenami kaip viskuo „-esni“ – tai nostalgiškai nuskambėjo iš forumo sumanytojos ir rengėjos Giedros Radvilavičiūtės lūpų.
