Dukra

Juk, regis, pirkau šviežią… – ji bejėgiškai žvelgė į pažaliavusį jautienos gabalą, jautėsi, tarsi pati būtų kalta dėl žalsvo gliaumo, po nakties vaivorykštinėm dėmėm išmarginusio kelių šimtų gramų gabalą, kurį pirko dar užvakar, rinkosi skrupulingai – ta boba aiškiai ją apgavo, sakė: pirkit, ponia, šviežias, turguje visada taip. Net dėl kopūstų negali būti tikra – dabar supakuoti į tuos sandarius maišelius, kažkokį naują išradimą, užtraukiamus kaip lavonmaišiai, ne taip kaip anksčiau, kai prie kiekvienos bačkos stovėdavo žiurstuota boba, motiniškai tau atkišdavusi šaukštą su varvančia žliūge: prašom, ragauk, rinkis. 

Nuo mėsos sklido rūgštelėjęs tvaikas, panašus į motinos išmatų, – prispriegdavo jų po nakties tiesiai į lovą, specialiai nusisegusi dar iš vakaro užmautas sauskelnes: čia tau, dukrele, nuo manęs lauktuvių, – piktdžiugiškai kikendavo.

Pažvelgė į neišvaizdų mišrūną, kuris šalia ant grindų susikaupęs skrupulingai laižė savo genitalijas, o pajutęs žvilgsnį išsišiepė ir pradėjo trūksmingai lekuoti. Ne, jau tik ne šuniui, kainavo beveik penki eurai, reik tik gerai išmirkyt acte – greitai rado reikiamą butelį, tamsiai žalios spalvos, ilgu kakleliu, didžiosiom raidėm užrašyta „uksus“ – pirko iš baltarusių, geras, stiprus, girdėjo, tokiu anksčiau nuodydavosi dėl nelaimingos meilės, dantimis atkimšus stamantrų plastmasinį kamštį, kliūstelėjo gerą šliūksnį ant mėsos, – kiek pastovės, po to išmasažuos it kūdikį – bus vėl kaip šviežia, išvirs, sutrins mikseriu su morkom, nuo kurių motina tuštinsis oranžine spalva, – dabar visas jos gyvenimas – vien šūdai: raudoni nuo burokėlių, žalsvi nuo mėsos, blyškūs kaip plėnys nuo košių – Viešpatie, atleisk man, bet kaip aš pavargau, kaip aš pavargau, kaip aš pavargau.

Rafael Sanz Lobato. Didysis penktadienis. 1971

Motina niekada nesuprato jos poreikio kartais nieko neveikti – būdama sveika, kiekvieną laisvą minutę dirbdavo: šluodavo grindis, lapus, rinkdavo obuolius, skabydavo išstypusius per dieną varpučius iš dar vakar išravėtų gėlynų, skambiai tarškindama plaudavo indus ir langus arba nervingai dėliodavo pasjansą. Ji pati kortų nemėgo, lipnia permatoma juostele suklijuota kaladė tebegulėjo ant seno pianino, tvarkydamasi nušluostydavo nuo jos dulkes – pas ją tebeateidavo mokiniai mokytis privačiai groti, vis kapeika prie pensijos, nors jei galėtų, nebedirbtų – vaikai ją erzino, gabūs juk privačiai nesimoko, prakaituoti delniukai, kuriuos reikėdavo liesti, kai kurių apaugę karpomis, su nešvariom panagėm, ir kaip sunku priversti juos parodyt bent kokį rezultatą, o juk reikia: tėvai už tai moka pinigus.

Šviesiai dažytame kambary, kadais buvusiame jos su seserim, dabar gulėjo motina – mažulytė, vos matoma tarp žirneliais margintų patalų, bet dar mikli it žebenkštėlė – paskutinį kartą stojosi tikrinti, ar duktė gerai supynė svogūnų kasas, griuvo, išsinarino klubą. Tai kas, kad padarė operaciją, dabar tiesiog prijuosia ją tuose pataluose specialiais diržais – negali nuolat būti šalia, o į slaugą irgi baisu atiduoti: prileis raminamųjų, dryksos kaip daržovė.

Iš vaistais sukvipusio stalčiaus išėmė austą juostelę atardytu galu – tokias rišdavosi moksleivės, o pati maža užmigdavo glostydama ja panosę. Užtemusios motinos smegenys, diena po dienos pamažėl grįžtančios į kūdikystę, kažkodėl ištraukė iš tamsos būtent šitas detales, – stalčiuje buvo ir čiulptukas, ką gi žmonės pasakytų sužinoję, kad duoda jį motinai.

– Mama, čiagi soskė – neduosiu, tu suaugusi moteris…

– Zaraza, lauki mano mirties, – sušvokštė ir pravirko kūdikis.

Tramdydama įsiūtį, – gniaužt šitą raukšlėtą kaklą, kol dvi jau beveik vaikiškos rankos atsileis, nustos drebėti sausa, kabančia oda aptrauktos kojos, o juk lavonų oda visada keistai panaši į driežų, tarsi buvę nematomi odos žvyneliai staiga pasišiauštų, lyg liestum seną tualetinį popierių, o juk niekada nesibodėdavai liesti ir net pabučiuoti, kunigui su patosu paliepus atsisveikinti su artimaisiais, kilus tai visuotinei tikro ir apsimestinio graudulio bangai, kai prie karsto puola artimieji, kažką ištinka isterija, kažkas, net nepažinodamas išėjusiojo, graudenasi dėl šios visos scenos: laidotuvės tokiems visada jauki šventė, – tyliai groja muzika, viename kampe tapybiškais juodais pavidalais susispietę artimieji, aplink – prislopintas kuždėjimas, žvilgsniai: kas kam priklauso pagal giminę, o šita kas tokia, ar visi atėjo, dukra užsienyje, bet negi negalėjo atvažiuoti, matuojamas ir pasveriamas skausmas – bepigu tai daryti, kai jis ne tavo, nepataikantys į natą giedotojai: kam imasi darbo, kurio dorai net nemoka, o dar tos klaikios giesmių aranžuotės – šiuolaikinis išmislas, baisi beskonybė, išalkęs gauni kavos ir sumuštinį, dažniausiai paprastos juodos duonos su sviestu, Panevėžio filė ir agurku, iš saldainių – „Aguona“ ir „Meška šiaurėje“, o kava juk būna prasta, tirpi, po to – tas chaotiškas gėlių dalinimasis: pati visada čiumpa baltas, kuo daugiau baltų rožių, pačių gražiausių, – tokios turguje kainuoja po tris erus, ar ne keista taip išlaidaut mirusiajam, juk paguldytos ant kapo tuoj pat nurus nuo šalnų, laidotuvininkų rikiavimas: su nuotrauka tegul eina priekyje, paskui vogčia iš kišenės mobilų vis tikrinantį kunigą, tuomet lai eina moterys su vainikais, moterys su gėlių puokštėm, pavymui kaip pasimetę vaikai seka vyrai, tada artimieji, dar tos kvailos kalbos prie kapo, apsimestinis patosas – Die, ir kamgi.

Neskubėdama išėjo iš kambario, prieš tai įspraudusi į vieną sausą driežišką delną juostelę, į kitą – čiulptuką. Virtuvėje prisidegė cigaretę, – daug nerūkydavo, per dieną gal dvi ar tris, tiesa, prie vyno mėgdavo daugiau, – ir laisva ranka užkaitė vandenį.