Eilėraštis
●
glaudžiuos kaip virginija – mergaitė, kurią lankau senosiose rasose palaidota patvory dar tada kai nebuvau gimusi vieną tavo akį pamainė laumės dar vystykluose gulinčiai nežiūrėsiu, negalima kaip ir liestis pilvais apsikabinus cherubinas, jau išvarytas iš angelų choro nes pradėjo žvelgti pano žvilgsniu dingsta laiptų įvijoje išeik išeik išeik, – stumdo klauptą savo alkovoje virš mano galvos kieno gi kraujas vyne iš IKI ar šventas vanduo tavo ašarose kurias šluostau pirštais jos virsta naktinėm plaštakėm ir pradeda siausti nirčiu
murmuration
gesindamos žvakes kandeliabruose išeik išeik išeik, – muša vidurnaktį katedros kurantai pražysta gvazdikmedis mano burnoj
