KOSTAS POŠKUS

Ėjimas Skalikų taku

Kostas Poškus. Karžygio sapnas. 2016

Kostas Poškus. Karžygio sapnas. 2016

Skambės simboliškai, bet po savo odisėjų į namus dažniausiai grįžtu Skalikų taku. Kadangi šis kelias nėra labai trumpas, be to, nusibodęs, tai paįvairindamas retsykiais renkuosi kitą maršrutą: kirsdamas dabar jau pamiršto ar primiršto pavadinimo Šikučių prospektą traukiu ilga ir nuobodžia sovietinės epochos laikais sukurta ir penkiaaukščiais bei devynaukščiais apstatyta N gatve Žulikėlių prospekto link. Savaime suprantama, kad gatvės tokiais pavadinimais oficialioje miesto kartografijoje neegzistuoja, kad apie jų buvimą nenutuokia jokios registro ar kadastro kontoros, kad nežinantis jų nesuras net su kompasu. Jos tūno pasislėpusios ne pačių prestižiškiausių miestelio piliečių juodžiausiose pasąmonės kertelėse.

Bet grįžkime prie nuoseklaus pasakojimo apie kelionę į namus. Kaip ir Homero „Odisėjoje“ pagrindinio herojaus kelias nėra lygus ir tiesus, taip ir čia jis kupinas seklumų, povandeninių rifų ir salų. Vienas iš trikdžių – pakeliui nuosekliai išsidėstę keletas prekybos centrų, kuriuose gyvenimas verda nuo ankstyvo ryto iki vakaro. Rytais pirkėjų palyginti nedaug, bet atėjusieji, niekam neturintys pretenzijų, yra patys pareigingiausi ir ištikimiausi. Apie juos sakoma: nejaunas, negražus ir niekam nereikalingas. Savo reikalingumą ne tiek kitiems, kiek sau įrodinėja pirkdami batoną, traškučius, konservuotą ėdalą katytėms ar šuneliams ir… porą plastikinių butelių didelės talpos stipraus alaus – lyg tarp kitko.

Įdienojus pirkyklas užplūsta vyresnio pensinio amžiaus kontingentas – didžioji dalis moteriškosios lyties (vyrai paprastai būna nusibaigę prieš gerą dešimtmetį, išlikę saugotini, todėl sodinami kasų prieigose, kur tarpusavyje čiauška lyg dešimtmetės mergytės). Moteriškoji, t. y. apsiperkančioji, dalis, masyvius kūnus įspraudusi į dukslius netrukdančius judėti apdarus, savaisiais stotais primena nusenusius rusų generolus (į galvą lenda ne visai švankus anekdotas apie generolą ir jo jaunutę nuotaką). Jos tarp prekių juda lėtai, bet užtikrintai. Kilus abejonei grįžta atgal, sustojusios tarp lentynų pasitaria su pažįstamomis. Prie kasų renka smulkiausius centus, o tada pastebi, kad išsirinko ne tą prekę. Ne akcinę! Kaip razinos pyrage tarp jų su išlepintais vaikučiais, jausdamos savo reikšmingumą, stovi supermamytės. Antroje dienos pusėje pasipila visi kiti pirkėjai.

Manajame prekybcentryje kasų prieigoje nuo ryto iki vakaro arba kol nešdintis lauk išprašo apsaugininkas, sėdi apšepęs džentelmenas pamušta akimi. Sutiktas pažįstamas pavadino jį Šarapyškinu. Kokia keista pavardė – nusistebėjau. Kolega nusistebėjo dėl manojo naivumo ir paaiškino, kad tai ne pavardė, o profesija – nekrintant į akis nepageidautiniems asmenims iš labiau pažeidžiamų asmenų iškaulyti bet kurios šalies, bet kokio pavidalo piniginį vienetą. Ne veltui, o už paslaugą. Pvz., pasaugoti ponios pirkinius, kol ji akis ganys bižuterijos, konditerijos ar dar velniai žino kokios -erijos parduotuvytėje. Kelias į namus nėra artimas, todėl turiu laiko etimologiniams tyrinėjimams. Nusprendžiu, kad tai sudurtinis žodis, kurio abi dalys prasme labai artimos viena kitai.

Tai aišku kaip ir tai, kad toliau keliauju Skalikų taku. Šios veislės gyvūnų nesutinku, bet kitokių, nuo kišeninių iki tų, kurių snukis sunkiai pro duris pralenda, apstu. Vengiu bendrauti su jų šeimininkais, nes tuomet save pasmerkiu išklausyti labai ilgas ir man visiškai neįdomias istorijas iš jų augintinių gyvenimų: kokie jie protingi, žaismingi, prieraišūs. Stambiausieji keturkojai, jų šeimininkų nuostabai, tuo metu labai susidomėję uostinėja mano krepšį. Nesistebiu, nes žinau, kad tenai tūno prekybos centre įsigyta dešra ar rūkytos vištų šlaunelės. Mažyliai painiojasi po kojomis, didesni, bet neišauklėti bando pavyti pravažiuojančius dviratininkus, o nesėkmės atveju stengiasi įkąsti man į blauzdą.

Sutiktas Rimas sako, kad jo Mirta minta tik paukštiena, dubenėlyje įdėtus konservus atiduoda varnoms. O jų vienoje tako atkarpoje iš tikrųjų daug: reikėtų sakyti „varninių“, nes čia yra pačių įvairiausių rūšių ir porūšių. Žiūrėk, draugiškoje kuosų kompanijoje netikėtai pačiai sau atsiduria pilkoji varna – ji greitai vejama šalin. Tolėliau taurioje vienatvėje kažkuo susidomėjęs dvasios aristokratas – juodasis kranklys. Patsai smagumas prasideda pavasarį parskridus kovams, kai tarp jų vyksta aukštojo pilotažo kovos dėl vietos lizdams. Taigi, tie neišauklėti šunėkai turi kuo užsiimti, nors kyla įspūdis, kad į juos varnos žiūri su tam tikra panieka. Prisimenu kadaise girdėtą anekdotą. Atseit Jerevano radijas klausia: protingesni šunes ar katės? Atsako: aišku, kad šunes, nes katės nėra tokios kvailos, kad įsikinkiusios į roges temptų bepročius poliarininkus į Šiaurės ašigalį.

Vasarą, šviečiant saulei, čia būna daug margiau ir linksmiau: cypaudami ir tik save girdėdami laksto vaikai, oriai vežimėlius stumia mamytės, kurių kūdikiai įkvėpę šviežio oro lyg po gilios narkozės užmiega kietu letarginiu miegu. Dviračiais pravažiuoja šeimynėlės, kurių avangarde paprastai būna orus tėtukas, jį seka iš įtampos lūpą prikandusi dvylikametė, iš paskos važiuojanti rūpestinga mamytė nuolat žvilgčioja į karštligiškai pedalus minantį devynmetį. Dažniau eidamas šiuo taku atpažįsti iki šiol nepažįstamus žmones, sveikiniesi su jais ir net pakalbi nereikšmingomis temomis.

Bet dabar dar žiema, diena jau poilgė, nors nuo ryto šlapdribą keičia sniegas, todėl panašiau į ištisinį vakarą. Ateinančių priešais matai tik tamsias figūras, įstrižai kapojamas baltų sniego štrichų. Bet iš majestotiškos figūros, nors ir nematydamas veido, spinduliuojančio savosios vertės pajautimą, jį atpažįsti iš toli. Jis – iškilusis menininkas. Nors veidą plaka pūga, jam tai nė motais, nes jis, iškilusis menininkas, susilieja su gamtos gaivalais, iš jų gauna metafizinės energijos. Savo kūryboje, giedant vaidilučių chorui, jisai įsiskverbia į reiškinių ir daiktų esmę, į pačios materijos esmę. Vargas, jeigu atsiranda trumparegis žiūrovas (klausytojas), matantis tik blizgučius. Tada jis rymo prie butelio, mąsto apie pasaulio tuštybę, telefonu apie ją kalba vaidilutėms. Dailininkas avangardistas šiuo taku nevaikšto. Dabar jis savo, direktoriaus, kabinete bendraminčių būrelyje šmaikščiai aptarinėja sustabarėjusią sistemą, planuoja, kaip iš tos sistemos gauti pinigų miestelyje organizuojamam pasaulinio lygio dadaistiniam projektui. Apie iškilųjį menininką šiame ratelyje nekalbama – mat „šis komercinis ir siekiantis pigaus populiarumo“.

Suki iš Skalikų tako link savo žavaus, pilkais penkiaaukščiais ir devynaukščiais apstatyto rajono. Jau iš toli matai ant namo, kuriame gyveni, vis naujai uždažomo galugalio iškraigliotą užrašą: …pasakykite ką mums toliau daryti / palikti taip ar toliau darkyti / pasakykit taip ar ne?.. Turintieji ką pasakyti (ir aš), aišku, ką pasakytų, bet surask dergiantį naktinį paukštį. Tada prieini savo laiptinės duris, prie kurių jau savaitė stovi prabangus tamsus automobilis su veganiška emblema. Ant keleivio stiklo lūpdažiu kruopščiai ir tvarkingai įkomponuotas už širdies griebiantis šūksnis: myliu visus / bučiuoju / be galo be krašto. Gražu, tiesa? Manau, atgalinį maršrutą rinksiuosi kitą – eisiu Žulikėlių prospektu kirsdamas Šikučių prospektą.

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.