Kaip mes nugalėjome Rusiją
Dovilės Bagdonaitės piešinys
Atsikėlęs ryte įsijungiau radiją ir išgirdau, kad neseniai Rusijos kariuomenės daliniai įsiveržė į Lietuvos teritoriją. Paėmęs indą su samane dviem gurkšniais po penkiasdešimt sustiprinau ryžtą ir tikėjimą greita mūsų pergale. Lietuvos daliniai buvo gausiai apsiginklavę maisto produktais, o kiekvienas lietuvis namuose irgi buvo pasiruošęs po vieną ar kelis kovinius paketus. Tad kai pro savo kambario langą išvydau rusų tanką, ne juokais apsidžiaugiau. Apsirengiau ir užsidėjęs ant pečių kuprinę išėjau į kiemą pasitikti neprašytų svečių. Nieko nelaukdamas patraukiau prie tanko. Šalia jo ėjo keli rusų kariai, ginkluoti automatais. Iš kuprinės išsitraukiau gabalą „Džiugo“ sūrio ir atsikandęs pradėjau žiaumoti. Tai pamatę kariai sutriko, o netrukus pradėjo springti seilėmis ir krito nelygioje kovoje. Tankas sustojo netoli mano namo ir tik jo vamzdis sukiojosi į įvairias puses. Išsitraukęs kepeninę dešrą įkišau į vamzdį ir kai ji atsidūrė viduje, vamzdis sustingo. Netrukus iš tanko pasigirdo palaimingas čepsėjimas. Nuleidęs dar kelias dešras išgirdau tylą, o paskui sprogimą – nusprogo rusų karys, persivalgęs kepeninės dešros. Jį pakeitė kitas įgulos narys ir tankas apsisuko ruošdamasis nuo manęs sprukti, bet priešo negalėjau paleisti, nes buvau gavęs įsakymą jį sustabdyti. Iš kuprinės išsitraukęs „Dvaro“ sviesto pradėjau tepti tanko vikšrus. Jis visiems laikams įstrigo prie mano namų. Dabar teliko sunaikinti likusius įgulos narius. Rusai atidarę liuką bandė išlipti, bet tai buvo lemiama jų klaida. Jiems dar nespėjus išlipti, į tanką įmečiau daugybę indelių „Vilkyškių“ jogurto su vyšniomis, šokoladu glaistytų vanilinių varškės sūrelių ir didelį gabalą riebaus pyrago. Rusų kariai vienas po kito pradėjo kriokti ir netrukus išmirė nuo persivalgymo.
Be didelio vargo mikliai susidorojęs su tanku ir pėstininkais grįžau namo ir įsijungiau radiją. Per jį grojo trankius maršus ir kas penkiolika minučių pranešdavo apie mūsiškių pergales. Įsijungus televizorių buvo galima išvysti įvairių susirėmimų vaizdus.
Rusų tankai nesunkiai įveikdavo upes ir pelkes, bet įstrigdavo pieno, kefyro, pasukų ir jogurto pilnuose apkasuose. Iš dangaus į rusų pėstininkų būrius buvo mėtomos dešros, lašiniai, kumpiai, skilandžiai, karkos ir kiti mėsos gaminiai. Iki dantų ginkluoti rusų kariai pamatę šias gėrybes kaipmat mesdavo ginklus į šalį ir susėdę ant žemės maumodavo gardumynus. Kelių, kuriais judėjo Rusijos kariuomenė, pakelės buvo apstatytos gausiai maistu ir gėrimais nukrautais stalais. Tie priešų kariai, kurių neįveikdavo mėsa, vis tiek krisdavo nuo šakočių, šimtalapių, tinginio ir kitų saldumynų. Tų, kurių neįveikdavo ir šie, laukdavo gėrimai: alus, vynas, trauktinės, samanė, „Malūnininkų“, „Starka“, „Trejos devynerios“, „Žalgiris“ ir „Suktinis“. Lakūnai matydami tokias puotas greitai leisdavosi ir prisidėdavo.
Gana greitai Lietuvos pakelės buvo apstatytos rusų palikta karine technika, o laukai, pievos ir kalneliai nukloti persivalgiusių ir persigėrusių rusų karių kūnais. Šis karas į istorijos vadovėlius įėjo kaip Dešros, sviesto ir alaus kontrataka. Bet jis tuo nesibaigė. Tie rusų kariai, kurie liko gyvi po persivalgymo ir persigėrimo, masiškai perėjo į Lietuvos kariuomenės pusę. Apie tai sužinoję jų kolegos Rusijoje sukėlė maištą ir nuvertė valdžią. Vėliau šioje valstybėje įvyko referendumas dėl prisijungimo prie Lietuvos Respublikos. Kaip ir viduramžiais, tapome valstybe nuo jūros iki jūros. Tik šį kartą nuo Baltijos iki Ochotsko.
