Bibliotekininke, netapk banko padaliniu su sapnininku kišenėje

Šiemet padariau didžiausią savo gyvenime netaktą: vieno rajono viešosios bibliotekos direktorės paklausiau, ar filialai turi nors po vieną mano knygą. Ši tūptelėjo netekusi žado ir vos neužspringo: turiu labai džiaugtis, kad jų biblioteka nupirko septynias – tik todėl taip pasistengė, jog sutikau dalyvauti renginyje, nemokamame susitikime su skaitytojais.

Aišku, kad džiaugiuosi, – atsirinko iš daugelio, pakvietė, tūpčiojo, nuvežė iki traukinio. To paties trokštų kiekvienas autorius: kad bent vienas jo knygos egzempliorius būtų kiekvienoje bibliotekoje. Kad tą knygą žmonės skaitytų, kitiems rekomenduotų.

Kokia yra realybė? Du trys egzemplioriai viešojoje rajono bibliotekoje ir nė vieno aštuoniolikoje filialų. Filialų skaičius gali būti ir didesnis, bet nuo to perkamų knygų nedaugėja. Mažų miestelių bibliotekų, kuriose naujausių lietuvių autorių knygų visai nėra, – dešimtys.

Štai ir tikėk Kultūros ministerijos įpareigojimais pinigus, skirtus naujoms knygoms, pirmiausia išleisti Lietuvos rašytojų kūriniams pirkti! Per metus pasirodo 30–35 vertingesnės grožinės lietuvių literatūros knygos. Vidutinė vienos kaina – apie aštuonis eurus. Viešųjų bibliotekų su filialais Lietuvoje yra apie 1 300. Padauginkime: nupirkti po egzempliorių visiems filialams reikėtų apie 364 tūkstančių eurų.

Kas perkama iš tikrųjų? Jeigu į kaimus – verstiniai meilės romanai ir detektyvai.

„Jie yra prioritetas, net silpnaregiai prašo“, – tvirtino gilaus kaimo bibliotekininkė.

Ji sakė, kad remiasi ne savo skoniu, o gyventojų apklausomis – šie trokšta tik lengvai suprantamų knygų. Tą pačią akimirką pagalvojau apie Andrių Jakučiūną – jo „Lalagei“ Lietuvos miestukuose nėra jokių šansų. Tačiau iki galo nepatikėjau, kad bibliotekininkė privalo vadovautis tomis apklausomis, o ne savo galva. Įtikimesnė versija, kad knygas atsirenkantys žmonės patys nelabai turi laiko susipažinti su užsakomų leidinių turiniu.

Šiais metais gana dažnai buvau kviečiama į bibliotekas. Susitikimai baigdavosi apie aštuntą vakaro ar net vėliau. Visose aplankytose bibliotekose tą pačią savaitę vykdavo dar po tris keturis renginius – visokių žanrų ir pakraipų. Tai reiškė, kad bibliotekininkės kas vakarą dirbo viršvalandžius ir nuo maratono buvo šiek tiek apdujusios: kartu su kviestiniais svečiais arė dirvonus, pavadintus iššūkiais, knygų ir muzikos terapija, motyvacijos bei raštingumo kėlimu etc.

Vienoje iš bibliotekų turėjo įvykti susitikimas su sapnų aiškintoja. Iš pradžių pamaniau, kad pokštas, bet man buvo rimtai paaiškinta, jog vietiniai žmonės tokio renginio visa esybe trokšta, nes skaitomiausios knygos – sapnininkai, rajono autorių pasakojimai apie savo apylinkes ir receptų bei rankdarbių vadovėliai.

Šie tobuli kūriniai bent nereikalavo pastangų pasiruošti renginiui: visa, kas bus pasakyta, vis tiek negali būti įrodyta.

Buvo akivaizdu, kad bibliotekininkai visai neturi laiko skaityti knygų, nes nuolat moko senukus, kaip naudotis skaipu arba internetu susimokėti sąskaitas. Dar jie dirba socialiniais darbuotojais ir priglaudžia bibliotekoje neturinčius kur eiti po pamokų vaikus.

„Biblioteka yra vieta sušilti, nusiprausti, išsipasakoti, išsiųsti perlaidą ir įkelti skelbimą į internetą apie parduodamą karvę“, – aiškino nedidelės gyvenvietės bibliotekininkė.

„Tai kiek laiko lieka knygoms?“ – nustebusi paklausiau.

„Koks penktadalis. Ne, dar mažiau – gal šeštadalis. Ką jose rašo, pasiskaitau internete. Juk pačių knygų neturime. Bet dabar dirbti bibliotekoje man labiau patinka negu anksčiau: tapome universalėmis. Visi tik šokinėja, siūlo bendrus projektus – kasdien jaučiuosi it karuselėje“, – sakė bibliotekininkė.

Ar ji šaipėsi, nesu tikra.

Grįžusi pasiskaičiau nuorodų talmudus bibliotekoms. Ten rašoma: „…dalis bibliotekų partnerių turi gana plačią bibliotekos viziją ir mato potencialą keletoje sričių, ypač susijusių su informacinėmis technologijomis. Akcentuojamos tokios paslaugos, kaip gyventojų mokymai naudotis kompiuteriu bei įvairiomis internetinėmis paslaugomis, kurios galėtų palengvinti kasdienybę (pvz., mokesčių deklaravimas, sąskaitų apmokėjimas ir t. t.). Svarbu, kad naujos paslaugos būtų orientuotos į tikslinės grupės poreikius, kurių jie negali išpildyti kitose erdvėse.

Projekto „Bibliotekos pažangai 2“ užsakymu, 2015 m. liepos mėnesį buvo atliktas kokybinis šalies viešųjų bibliotekų partnerių tyrimas. Juo siekta išsiaiškinti, kaip bibliotekų partneriai vertina bibliotekų vaidmenį šiuolaikinėje visuomenėje, kokius bibliotekų pokyčius pastebėjo, įvertinti bibliotekų potencialą bei aptarti partnerystės naudą ir bendrų projektų lūkesčius.

Iš viso buvo apklausti devynių savivaldybių atstovai: tarybų nariai, mero pavaduotojai / patarėjai, kultūros sritį kuruojantys specialistai; bei aštuoni išorės partneriai, atstovaujantys meno, mokslo, ugdymo, turizmo, leidybos, finansų sritis, [...] jie pritaria bibliotekų funkcijų išplėtimui.“

Ir taip toliau. Tie patarėjai it susitarę teigia, kad knygos – beveik antraeilis reikalas. Bet ar iš tikrųjų biblioteka turi virsti kultūros namais, vaikų darželiu ar psichologo kabinetu? Autoriai prieš – jie nori, kad bibliotekose būtų knygų. Kad bibliotekininkės žinotų, kas tose knygose rašoma, ir sugebėtų patarti neskaičiusiam.

Autoriai net sutiktų kiekvienai bibliotekai, į kurią bus pakviesti, dovanoti po savo knygą – kad tik skaitytų. Visai negaila tų aštuonių eurų, jeigu žinosi, kad kaimo skaitytoja apsisprendė namo neštis ne sapnininką.