Kartą Čikagoje

Turgų primenantys oro uostai, skridimas kukurūzniko dydžio lėktuvu iš Toronto beveik naktį, lietui pliaupiant; stileiva juodaodis stiuardas su raudonu šaliku, angliškai kalbantis su prancūzišku akcentu, – jei kas ir nuoširdžiai prisiekinėja nebijantis skristi, veikiausiai visai neturi vaizduotės. Saugaus nusileidimo ant vandens nebūna, – prieš kelionę mane instruktavo Laima Kreivytė, nemažai apie tuos reikalus prisiklausiusi iš buvusios stiuardesės Monikos Krikštopaitytės. Bet apie tai mąstyti norisi kuo mažiau; kai klesteli kėdėn, baimė gal net išsijungia, bet stresas pasireiškia įdomiais pavidalais – pavyzdžiui, WC netyčia nuspaudi tą mygtuką, kuris skirtas tiems, kuriems staiga pasidaro taip blogai, kad nebesugeba nė durų savarankiškai susirasti. Įsijungia sirena, tavęs atbėga gelbėti, aiškiniesi, kad tenorėjai nuleisti vandenį.

Autorės nuotrauka

Po viso to – viešbutis su didžiuliu židiniu Mineapolyje; miesto istorija susijusi su mišku, medkirčiais, holą puošia medinių rąstų siena. Minesota, anekdotai apie alkoholizmą. Mes (Marius Burokas, Ilzė Butkutė, Rimas Užgiris) atvykome į AWP, didžiausią nekomercinę knygų mugę ir konferenciją Jungtinėse Valstijose: kažkuo panašu į Vilniaus knygų mugę, tik nėra grūsčių, didesnis pastatas, visa kas pritaikyta neįgaliesiems ir motinoms su vaikų vežimėliais (parduotuvėje mačiau kūdikių šešetuką – tokiame šešiaviečiame kiaušinių dėkle su ratukais). Renginių sistema tokia, kad net ir labai žioplas žmogus (pvz., aš) viską rastų, nepatirtų jokių nesklandumų. Daug dėmesio reiškiniams, kurie pas mus laikomi periferiniais: moterų literatūrai, queer ir LGBTQ literatūrai. Įlindau į renginį pavadinimu „Rašytojos moterys: ką reiškia papasakoti tiesą apie mūsų gyvenimus“ – kalbėjo apie tai, kad reikia galvoti politiškai, kad vienos moters rašymas apie savo patirtį gali labai padėti kitoms moterims ir pan., žodžiu, tas pačias banalybes, kurios ir pas mus gana gerai žinomos. Iš „Women’s Review of Books“ irgi nesusidariau jokio įspūdingo vaizdo – cirkuliuoja daugmaž tos pačios idėjos (Lietuvoje jas noriai transliuoja feministės ir lyčių studijomis Vakaruose užsiėmęs jaunimas). Bet, žinoma, įdomu, pas mus tokio leidinio nėra. „O ko tu tikėjaisi? – klausė Burokas. – Kad čia jos jau skraido į Marsą?“ Dideli rašytojai (T. C. Boyle’as, Ronas Carlsonas, Susan Straight) pristatomi gigantiškoje salėje – filmuojama, projekcija rodoma stambiu planu, greta dar stovi vertėjas į gestų kalbą. Pati mugė puiki, prekeiviai komunikabilūs, intensyviai siūlo savo leidinius ir rašymo kursus. Rasti galima visko – geros prozos (Larso Iyerio „Exodus“), geros poezijos (Claudios Emerson „Late Wife“, Adrienne Rich „Later Poems. Selected and New. 1971–2012“), šiaip įdomybių (Azar Nafisi „Reading Lolita in Tehran“, Jesmyn Ward „Men We Reaped“). Nedidukė LGBTQ leidykla leidžia mažo formato knygas – queer rašytojų iš viso pasaulio poezija arba proza. Daug marškinėlių, maišelių, ženkliukų, puodelių ir kitos atributikos, masinančios žymių rašytojų (ypač Whitmano, Woolf) portretais bei kita malonia vizualika. Statistinis mugės lankytojas – neretai rašytojo ambicijų turintis kūrybinio rašymo kurso studentas, kurių Amerikoje apstu. Mačiau vaikišką knygą „Kai Dievas buvo maža mergaite“ – panaši tendencija ir suaugusiesiems skirtoje prozoje bei poezijoje (Marius citavo pastebėtas antraštes): teofanijos feminizavimo procesai. Viešbutis ir knygų mugės pastatas sujungtas vadinamaisiais skywalkeriais – stikliniais tuneliais virš gatvių; į parduotuvę iš namų gali nueiti nesušlapdamas kojų (kai atskridome, dar pustė). Viename iš jų, kai ėjau užsigalvojusi po renginio apie magiškąjį realizmą vaikų ir paauglių literatūroje, prieš mane šmėstelėjo maždaug penkerių metų mergaitė, iš jos kuprinės kyšojo gan didelės lėlės galva. Makabriška, bet ji, toji lėlė, mergaitei einant, mirkčiojo man akimi.

Vakariniai Ajovos universiteto literatūrinio žurnalo „Iowa Review“ studentų skaitymai vyko bare „Masons“ (visas pastatas priklauso masonams), alus buvo pilstomas į majonezo stiklainėlius – ir pas mus, sako, jau atkeliavo ši hipsteriška tendencija. Tekstų kokybė gal ir ne kažin kokia, bet įdomu, studentai kūrybingi: viena rodė performansą su šešėlių teatru, kita dainavo (turi kažko panašaus į mūsiškę Ievą Gudmonaitę). Dauguma save pateikia taip, tarsi kalbėtų iš už televizoriaus ekrano, – vilioja publiką keistokais juokeliais, skaito labai išraiškingai, bijo nusibosti. Publika geranoriška, labai palaikanti, rodanti dėmesį (ne vien per skaitymus, bet ir visur). Gyvenome dvidešimt ketvirtame viešbučio aukšte, tad to dėmesio lifte teko patirti gana daug. Marius iš karto įspėjo, kad nemandagu nesisveikinti ir nepalaikyti pokalbio apie nieką („Kas čia taip skaniai kvepia?“ – „O, tai pyragas su sūriu ir špinatais“). Pvz., važiavome liftu su dviem vaikinais, akivaizdu, visiškai nebuvo ko pasakyti, tad vienas jų man pasakė, kad gražios žvaigždės man ant kaklo (toks pakabutis su trim žvaigždėm, simbolizuojantis ménage à trois), ir dar, sako, aš irgi tokias turiu – apžiūrėjau jo pakaklę, tiksliai, labai panašios, tik kita konsteliacija. Gyvenime nesugalvočiau žmogui lifte to pasakyti. Beje, viešbučio numeryje buvo tokios keistos durys, kurių nelietėm, – tokios būna filmuose ir pro jas būtinai įsilaužia žudikas maniakas. Tačiau po kambario tvarkymo radom jas atidarytas į… mums priklausančius apartamentus, tik, gaila, nepanaudojom jų kokiam nors siautulingam tūsui, nes visi buvom pervargę. Nieko, užtat Ilzė galėjo toje prašmatnioje vietelėje parašyti eilėraštį ir atlikti nusilenkimus.

Penktadienio vakarą, kai slampinėjome po Mineapolio centrą, nerasdami užeigos pavalgyti (visos buvo pergrūstos žmonėmis), o juodaodžiai gatvėje dainavo, mušė būgnus ir šoko, Marius komentavo ironiškai: „Niekas nepakito nuo vergovinės santvarkos laikų – juodieji lauke, baltieji kabakuose.“ Greitasis maistas kitoks negu pas mus; be abejo, skanesnis. Užeigoje „Hell’s Kitchen“ valgiau burgerį su bizono mėsa (gaila buvo bizono, tačiau Rimas sakė, kad jie fermose tam ir auginti). Viename oro uoste taip pat išmėginome tinklą „5 Guys“; tą patį, į kurį Obama vedėsi Medvedevą, – kone natūralios bulvės, esama ir košerinių dešrainių. Anksčiau šaipydavaus iš „kelionių eseistikos“, kur daug dėmesio skiriama pilvo reikalams, dabar pati fiksuoju tą dėmenį kaip kultūros dalį. Važiuodami į Čikagą išsinuomotu automobiliu (ant Floridos numerių buvo užrašyta „Sunshine State“ ir nupiešti apelsinai), dar stabtelėjome pakelės užeigoje, kuri irgi atrodė kaip iš filmų. Marius dar prisiminė, kaip, reziduodamas Ajovoje, keliavo po Amerikos platybes ir pateko prie kažkokio sodžiaus, kur didžiulis reklaminis skydas skelbė: THE END IS NEAR (galėjo būti kokios smulkios bažnyčios išpažinėjų gyvenvietė). Leidosi saulė, kankino pagirios, kraštovaizdis priminė Stepheno Kingo siaubo romanus.

Autorės nuotrauka

Stojome Madisone, universiteto, kuriame Rimas bandė rašyti filosofijos disertaciją, mieste. Pritrenkė universitetas šeštadienio vakarą – apstu gyvybės, žmonių su mažais vaikais, dviračiais, šunimis. Geria alų, valgo picą, mokosi ant ežero kranto. Yra buriavimo fakultatyvas, egzistuoja brolijos / seserijos studentams: jos žymimos graikiškomis raidėmis ant lauko durų – išlikusi pretenzija į intelektualumą, kuris kažkada gal ir grėsė. Visuomenei iš jų jokios naudos; susimoki nario mokestį ir susiformuoji draugų ratą (pagal socialinį statusą). Gali kartu pažaisti golfą. Gatvėse pilna plikų mergų (su makiažais, mergvakario suknelėmis, basų, girtų, rankose besinešančių aukštakulnius) – viskas teisingai, it Airijoje savaitgalį. Pasak Mariaus, jos kalba miau intonacijomis – tikrai, amerikietiška anglų kalba kartais turi manieringumo požymių.

Čikagoje jau pavasaris, geltoniu apsiliejo pirmieji medžiai. Rajonai pasiskirstę etniškai, pagal tautybes – kai kurie labai pavojingi, pavyzdžiui, baltiesiems: policija ten patruliuoja su automatiniais šautuvais. Priemiesčių namai tipiniai, panašios architektūros; meksikiečių rajone, pro kurį pravažiavome, daug šiukšlių ir Marijos skulptūrų kiemuose. Skaitymai vyko Balzeko lietuvių kultūros muziejuje: apžiūrėjome eksponatus. Ką išeiviai pasiimdavo į kitą žemyną: stomatologė, pvz., – visą savo senovinių darbo priemonių dėžę; siuvinėtus rankdarbius (labai panašius nykštukus, matyt, pagal vieną piešinį, siuvinėdavo ir mano močiutė), atminimų albumėlį, megztą jūreivišką kostiumėlį (kad vaikas gražiai atrodytų, išlipęs iš laivo), krikšto marškinius, elementorių „Saulutė“, žurnalą „Dypukas“. Vienoje nuotraukoje, pasakojo muziejininkė, moterų suknelės pasiūtos iš parašiutų. Pietavome lietuviškame restorane „Grand Dukes“; porcijos sumultikultūrintos ir daug didesnės. Vėliau vietiniai lietuviai mus nusivedė į džiazo klubą „Green Mill“, jame koncertavo aklas džiazmenas. Turbūt nereikia aiškinti, kad buvo labai gerai. Grįždami klausėmės „Foreign Exchange“ ir „Glass Animals“.

Apsistojome svetinguose Rimo tetos namuose gerame priemiestyje; iš pat ryto mūsų laukė ekskursija po centrą, ją vedė Jurgis Anysas (žmogus-architektūros enciklopedija). Čikagos istorija susijusi su dideliu gaisru XIX a.; į Mičigano ežerą net buvo suridentos ilgai brandinto viskio statinės, kad išliktų. Pirmieji dangoraižiai buvo statomi atsargiai, iš lėto didinant po vieną aukštą – o kas, jeigu Dievas nenori tokių aukštų pastatų? Vėliau viską nusižiūrėjo Niujorkas. Ir žaibiškai pralenkė. Pirmykščiai man labai gražios rudos spalvos, dar nėra tiek stiklo – įkvepia ir stilių eklektika, matosi, kad kaip reikiant paeksperimentuota. Viename jų – Roosevelto universitetas, ypatingas tuo, kad prezidentas atsistatydino, nes universiteto taryba reikalavo socialinių kvotų. Tada studentai ir profesoriai išėjo protestuoti, Rooseveltas grįžo, rasinės segregacijos nebeliko – atsivėrė durys juodaodžiams. Architektūros požiūriu visiškai crazy biblioteka, statyta sąlygiškai neseniai (1991); pano interjere, vaizduojantis Čikagos mero biografiją (jį nušovė). Dangoraižiuose ir kalėjimas, ir studentų bendrabučiai; taip pat daugiausiai bankai, kolonos (dorėninės, jonėninės, korintinės) žymi pastatų hierarchijas. Viduje puošnu, art nouveau; vietoj stogo – vidinės stiklo perdangos, kad į pastatą įeitų šviesa. Išlikę senoviški liftai (kompasą primenanti rodyklė virš durų rodo – kyla ar leidžiasi). Vienas dangoraižis, forma panašus į fotelį, statytas krizės (tos senosios, XX a.) metais. Kai debesys virš jų plaukia, atveria skalpą beveik tiesiogine prasme. Čikagos beprotybę sukuria stiklo atspindžiai – visi pastatai atsispindi vieni kituose; vaizdas lūžta, juda, banguoja. Garsios skulptūros, viduje ir lauke – Franko Stellos, Alexanderio Calderio, Picasso, Miró; Chagallo mozaika vienoje sienoje (kai jis pamatė, tarp kokio dydžio pastatų ji stovės, padidino mastelį). Dangoraižiuose ir bažnyčios, atitinkamai puošnūs jų smaigaliai – šventovė tik viršutiniame aukšte, kituose aukštuose sėdi klerkai. Aikštėje mačiau ir vilnietišką Gailestingumo paveikslą (o kur jo nėra?), taip pat istorinis kino teatras su daugybe lempučių eksterjere. Virš galvų lekia greitaeigiai traukiniai – toks jau metro, ne požemiuose. Tie debesys rimtai trinkteli kaip koks heroinas (nors niekad nebandžiau, bet taip sako).

Nebeiname į pernakt veikiančius knygynus, kad nebeprisipirktume knygų – bagažo svoris vis dėlto ribojamas. Užtat Rimas vedasi mus ragauti čikagietiškos deep dish picos; iš jo pasakojimų, kokia ji riebi, tikėjausi kažko panašaus į čebureką. Bet buvo labai skani. Žingsniuojame prie didžiulės veidrodinės pupos; skvere sportuoja atletės moksleivės, juodaodžiai vaikai būriu vedami pasivaikščioti. Labai gražios jų kasos, net barška nuo plastikinių segtukų; jie tokie išdidūs, kaip ir dera Amerikos piliečiams.

Pabaiga kitame numeryje