LiteratūraKelionės
Amerikietiška svajonė (2)
Ruošiuosi vietiniam skrydžiui iš Naujosios Meksikos į Koloradą. Ramiai laukiu Albukerkės oro uoste, ir prieš skrydį pranešama:
– Lėktuvo į Denverį keleiviai, prašome tualetu pasinaudoti prieš skrydį, kadangi numatomos itin sudėtingos oro sąlygos, gali būti, kad negalėsite pakilti iš savo vietų.
Čirškianti ir čirškinanti Kroatija
Kroatija žymi iš jos kilusiais kaklaraiščiais, bet vietoj jų muziejaus užeiname į kitą, Nutrūkusių santykių, gausų daiktų su aprašymais, kas kam ką reiškė…
Užrašai iš Jonagunio
Sala nepatenka nė į didžiausių Japonijos salų penkiasdešimtuką, tačiau turi savitą koloritą, o kraštovaizdis skirtingose salos dalyse ganėtinai skiriasi. Rytiniame kyšulyje plyti subtropiškai bergmaniškos pievos, gausiai ganosi arkliai (sala garsėja vienintele pasaulyje jų veisle), o pakrantė uolėta.
Amerikietiška svajonė (1)
Nuolatinis vargas. Narkotikų pervartoję žmonės gatvėse stovi tarsi zombiai. Autobusų stotelėse sėdintys benamiai viešai leidžiasi heroiną. Getai su išdaužytais langais ir griūvančiais namais, pilnais kampais šlamšto, pritempto per metus. Tie namai ne apleisti, prie jų stovi mašinos, kuriose dar tą pačią dieną sėdėjo žmonės, iš darbo grįžtantys į savo pašiūrę.
Pėda akmenyje
Po Indijos balagano, festivalių šėlsmo, spalvų ir kvapų maišaties, varginančio žmonių pertekliaus, klaikiausios taršos ir kaitros, valkataujančių vaikų ir galvijų staiga stoja dieviška kalnų tyla ir vienuolynų rimtis, plaučius lepina kristališkas oras, akis džiugina žaliuojančių slėnių gamtovaizdis. Užtat būčiai negailestingai smogia askezė.
Nuščiuvusio Kipro palytėjimas
Žiemą į pietus tekę skristi mažai, lenkiu pirštus lėktuve: vieną vasarį – tikrai toli, kiek artėliau pernykštį sausį, o dabar pirmąsyk gruodį, dar kiek mažėlesniu atstumu. Kitaip nei anais kartais, keleivių saugumo patikroje palieki žiemos vėsą (šaltis išlydėti neatėjo), tačiau kalėdinio vaibo ji nestabdo, ir šiauriečio sąmonėj įvyksta neįprasta atsiskyrimo scena.
Nebūti turistu: Niujorkas
Esu išlepinta Vilniaus kavinių, jau imu jų ilgėtis. Ten visuomet būna vietos, ten galima ateiti dirbti, mokytis, tyliai skaityti, susitikti kavos ir neskaičiuojant laiko šnekėtis, megzti pažintis ir gerti lungo iš molinių rankų darbo puodelių. Namų ieškome iš jų išvažiavę.
Apie Romą, tapusią namais
„Tu juk nekeliauji viena“, – kažkaip taip sakė ir ramino bičiuliai, kai prasitariau rudenį keliausianti į Romą. Nors keliavau turėdama konkrečius tikslus ir uždavinius, o Italijos sostinėje praleidau daugiau nei savaitę, kompanijos pritrūkdavo nebent vakarieniaujant.
Zakopanės peizažas Dievų miško paunksnėj
Iš Vilniaus į Zakopanę galima nuvykti traukiniu per keliolika valandų (apie 12 Krokuvon, dar 2 autobusu – vieton), mes renkamės kitaip – vykti su sustojimais, išskaidydami šį varginantį atstumą, it leistumės iš sapno į gilesnį sapną kaip filme „Pradžia“.
Laiškai į niekur
Prieš išvykdama į Bulgariją, susimąsčiau, kad per atostogas reikėtų parašyti ką nors tokio, ko niekaip negaliu nerašyti. Kas tai galėtų būti, jau seniai nutuokiau, bet sau pripažinau tik prieš porą savaičių. Visą gyvenimą rašau laiškus, laiškus į niekur, laiškus, nereikalaujančius jokio atsakymo.
