LiteratūraKelionės
Zakopanės peizažas Dievų miško paunksnėj
Iš Vilniaus į Zakopanę galima nuvykti traukiniu per keliolika valandų (apie 12 Krokuvon, dar 2 autobusu – vieton), mes renkamės kitaip – vykti su sustojimais, išskaidydami šį varginantį atstumą, it leistumės iš sapno į gilesnį sapną kaip filme „Pradžia“.
Laiškai į niekur
Prieš išvykdama į Bulgariją, susimąsčiau, kad per atostogas reikėtų parašyti ką nors tokio, ko niekaip negaliu nerašyti. Kas tai galėtų būti, jau seniai nutuokiau, bet sau pripažinau tik prieš porą savaičių. Visą gyvenimą rašau laiškus, laiškus į niekur, laiškus, nereikalaujančius jokio atsakymo.
Šventojo Atono kalno šlaitai
Aplankyti Atoną buvo mano sena svajonė – galvoju aš, bet ištaria Sergejus, zuidamas aplink mudu su Augustinu, mano bendrakeleiviu, valančius daržoves Agiou Pavlou – Šv. Pauliaus vienuolyno virtuvėje. Mes – piligrimai, jis – ukrainietis, talkinantis čia gyvenantiems vienuoliams, susišnekantis su jais graikiškai, su mumis – angliškai.
Lėlių namai Lisabonoje
Svarbiausios čia lėlės, užėmusios kitus šešis kambarius. Aklinai uždangstytais langais, jie sausakimšai prigrūsti. Lėlės žiūri iš didžiulių senų komodų stiklinėmis durimis, jos susodintos ant fotelių, sofų ir stalų, guli lovose, jų kojų, rankų ir galvų prikrautos lentynos. Lėlės kūdikiai, senos lėlės, gražios ir negražios, visų lyčių, sulaužytos ir sveikos, nuogos ir aprengtos.
Iš bloknoto (24)
Sumaniau dviem paroms blokštis į Telšius, pasižiūrėti, kaip gyvuoja žemaičių sostinė, kurioje esu buvusi kone prieš septyniasdešimt metų, dar mokinė.
Trumpa pažintis su gražiąja Mijako sala
…mijakų kalba yra geriausiai skaitmenizuota po okinavų kalbos, yra bent vienas mijakiškai dainuojantis populiarus dainininkas, teko girdėti apie gerai kalbą išmokusį užsienietį. Vis dėlto ir čia jai tenka kovoti su laiku, kuris visoms Riūkiū kalboms yra negailestingiausias, kai vietiniai vis dar sprendžia – išsaugoti ar pamiršti.
Ko vatą minam į batą, arba Psichologinis dienoraštis iš Tekančios Saulės šalies
Rugpjūtis yra geriausias mėnuo askezei Japonijos senojoje sostinėje Kiote, šalia kurios šiuo metu gyvenu. Karštis, sunkiai pakeliamas šiauriečiams, ragina susilaikyti nuo aktyvaus laisvo laiko leidimo lauke bent jau iki saulės laidos.
Ryga yra kitokia
Rygoje pajunti stilių. Miestietišką stilių, kurio taip trūksta provincialiai Lietuvos sostinei Vilniui. Ir ne tik dėl Hanzos tradicijos, įspūdingų senamiesčio bažnyčių, art nouveau ir kitų architektūrinių objektų specifikos. Miestietiškumas yra miestietiškų erdvių ir stilistikos kūrimas.
Liepoja – miestas, kuriame gimsta sapnai
Būna, atvažiavusi į dar niekada nelankytą miestą, pasijuntu lyg čia jau kažkada buvusi. Atpažįstu gatvių piešinį, pastatus ir kiemus, galiu nupasakoti, kur baigiasi senais akmenimis grįsti akligatviai. Vadinu juos sapnų miestais – po juos periodiškai keliauju miegodama, o po to tiesiog pamirštu – iki tol, kol atsiduriu realybėje, net nesvarbu, kuriame pasaulio krašte jie būtų. Tokie miestai nebūtinai turi…
Tanžeras su Paulu Bowlesu
Prieš išvykdamas iš Tanžero, užėjau į „Hótel el Muniria“, kuriame Williamas S. Burroughsas rašė „Nuogus pusryčius“ ir kuriame buvo apsistoję jo aplankyti atvykę Jackas Kerouacas ir Allenas Ginsbergas. Dabar čia švarus ir jaukus šeimos pensionas.
