LiteratūraKelionės
Pėda akmenyje
Po Indijos balagano, festivalių šėlsmo, spalvų ir kvapų maišaties, varginančio žmonių pertekliaus, klaikiausios taršos ir kaitros, valkataujančių vaikų ir galvijų staiga stoja dieviška kalnų tyla ir vienuolynų rimtis, plaučius lepina kristališkas oras, akis džiugina žaliuojančių slėnių gamtovaizdis. Užtat būčiai negailestingai smogia askezė.
Nuščiuvusio Kipro palytėjimas
Žiemą į pietus tekę skristi mažai, lenkiu pirštus lėktuve: vieną vasarį – tikrai toli, kiek artėliau pernykštį sausį, o dabar pirmąsyk gruodį, dar kiek mažėlesniu atstumu. Kitaip nei anais kartais, keleivių saugumo patikroje palieki žiemos vėsą (šaltis išlydėti neatėjo), tačiau kalėdinio vaibo ji nestabdo, ir šiauriečio sąmonėj įvyksta neįprasta atsiskyrimo scena.
Nebūti turistu: Niujorkas
Esu išlepinta Vilniaus kavinių, jau imu jų ilgėtis. Ten visuomet būna vietos, ten galima ateiti dirbti, mokytis, tyliai skaityti, susitikti kavos ir neskaičiuojant laiko šnekėtis, megzti pažintis ir gerti lungo iš molinių rankų darbo puodelių. Namų ieškome iš jų išvažiavę.
Apie Romą, tapusią namais
„Tu juk nekeliauji viena“, – kažkaip taip sakė ir ramino bičiuliai, kai prasitariau rudenį keliausianti į Romą. Nors keliavau turėdama konkrečius tikslus ir uždavinius, o Italijos sostinėje praleidau daugiau nei savaitę, kompanijos pritrūkdavo nebent vakarieniaujant.
Zakopanės peizažas Dievų miško paunksnėj
Iš Vilniaus į Zakopanę galima nuvykti traukiniu per keliolika valandų (apie 12 Krokuvon, dar 2 autobusu – vieton), mes renkamės kitaip – vykti su sustojimais, išskaidydami šį varginantį atstumą, it leistumės iš sapno į gilesnį sapną kaip filme „Pradžia“.
Laiškai į niekur
Prieš išvykdama į Bulgariją, susimąsčiau, kad per atostogas reikėtų parašyti ką nors tokio, ko niekaip negaliu nerašyti. Kas tai galėtų būti, jau seniai nutuokiau, bet sau pripažinau tik prieš porą savaičių. Visą gyvenimą rašau laiškus, laiškus į niekur, laiškus, nereikalaujančius jokio atsakymo.
Šventojo Atono kalno šlaitai
Aplankyti Atoną buvo mano sena svajonė – galvoju aš, bet ištaria Sergejus, zuidamas aplink mudu su Augustinu, mano bendrakeleiviu, valančius daržoves Agiou Pavlou – Šv. Pauliaus vienuolyno virtuvėje. Mes – piligrimai, jis – ukrainietis, talkinantis čia gyvenantiems vienuoliams, susišnekantis su jais graikiškai, su mumis – angliškai.
Lėlių namai Lisabonoje
Svarbiausios čia lėlės, užėmusios kitus šešis kambarius. Aklinai uždangstytais langais, jie sausakimšai prigrūsti. Lėlės žiūri iš didžiulių senų komodų stiklinėmis durimis, jos susodintos ant fotelių, sofų ir stalų, guli lovose, jų kojų, rankų ir galvų prikrautos lentynos. Lėlės kūdikiai, senos lėlės, gražios ir negražios, visų lyčių, sulaužytos ir sveikos, nuogos ir aprengtos.
Iš bloknoto (24)
Sumaniau dviem paroms blokštis į Telšius, pasižiūrėti, kaip gyvuoja žemaičių sostinė, kurioje esu buvusi kone prieš septyniasdešimt metų, dar mokinė.
Trumpa pažintis su gražiąja Mijako sala
…mijakų kalba yra geriausiai skaitmenizuota po okinavų kalbos, yra bent vienas mijakiškai dainuojantis populiarus dainininkas, teko girdėti apie gerai kalbą išmokusį užsienietį. Vis dėlto ir čia jai tenka kovoti su laiku, kuris visoms Riūkiū kalboms yra negailestingiausias, kai vietiniai vis dar sprendžia – išsaugoti ar pamiršti.
