Eilėraščiai
–
rožių ašarom verkianti
tavo šešėlis gilus
mus apsaugo tenai
kur ugnis alkana
tarp lelijų
spinduliuojantis kraujo dangus
tiktai saulė širdis
nekaltasis gyvybės vienuolis
begalybės šviesoj
skaito vėjas pasaulio
knygas
tyliai angelas lekia tenai
tarp rugpjūčio žvaigždynų
tarp šaltųjų žolynų
spinduliuojantį ašarų lietų
į žemę pabers pilnatis
o šventoji Mergele būties
iš daiktų sutemos išsivysto
liepsnojanti rožė
–
metafizinio daikto šešėlis
kaip tyla tarp žvaigždynų
migla virš rožynų
nesustojančio angelo sparnas
virš tavo nakties
kai sapnų šviesoje
tu skverbiesi į kosminę tamsą
tyliai šviečia būtis
pro sustingusius daiktus matai
virš juodų spindulių
tamsą prakerta augantis žaibas
tavo kūno ugninis šešėlis dvasia
iš dangaus šviesulių žaižaruoja
rasotas vainikas
–
tavo amžinas sapnas būtie
tai gyvųjų kalba
tai kova su tamsos begalybe
nes nežinomas kapas širdies
tarp juodų begalybės erdvių
plaka širdys ir neša jas vėjas
į galaktikų tamsą plėšrūnams
tai sapnas bevaizdis
metafizinis grožis nakties
o dienos nekaltasis stebukle
saulė dievo akis danguje
krenta debesys
gula į žemę ugnis
kaip vijoklinis žaibas
o būties migloje nekalta
tavo mūza sapnuoja kad šoka
ant jos kūno gyvatė akla
duok mirties nebijoti
o esantis dieve
–
kai iš materijos teliks
ugninis kryžius
visatos vėjas bus užvertęs
pranašų knygas
nematomas gyvybės judesys
jos transcendencija tenai
kur krenta sniegas
beribis veidrodi
verks sudaužytas
tavo gelmėje narcizas
iš marmuro ateis
visų pasaulių pamatyti galatėja
šviesa ieškos tamsos
ir dievas augs
per amžinus tikėjimo žodžius
visatos kloduose užmigs
iš savo gemalų išslydusios dievybės
auksinis pažinimo medis
ves nematomus vaisius
ir sužydės ugnis
ir dievas žengs per daiktus
jis žvelgs pro juos į žmogų
tvarinį bekūnį
o angele aklasis o taurus
–
kai iš materijos teliks knyga ir žodis
ugninis tavo atvaizdas dangau
bus suledėjęs mirusiųjų akyse
liepsnotas kraujo angelas vėlus
yra jau už materijos ribos
kur dievas būna
skinu rasotą pažinimo vaisių
esu viena kaip sniegas liepsnoje
ir mano kūno nebelieka
išnyko vergas
skaitau apie gyvenimą žodžius
nes iš materijos man liko vien knyga
ir liūdnos akys mylinčios žvaigždes
kiek žodžių knygose
kaip sėklas jas išbarstė
bekūnė mano nesanti būtis
pavasarį pasaulis imsis
ir įsikūnys mano dievo meilė
kaip transcendentinis
gyvybės ilgesys
–
dykumos šviesoje mylimoji
nuoga kaip erškėtis
jos seni purpuriniai drabužiai
ji šviečia tyloj
tu glaudi jos pavargusią galvą
užmerki žvaigždėtas akis
ant pasaulio daiktų
šitą naktį jau leidžiasi sniegas
dykumos šviesoje tolimoji
arti mylima ji viena
kaip erškėtis
žvaigždė nusileido
ir nežinomas dievas
nakvojo jos įsčiose auštant
ir dievybės akis
mylimosios veide pamatei
–
tarp nematomų tavo sparnų
tarsi rožė bekūnė širdis
spindulingi kančių gaivalai
jų ugniniai šešėliai
kaip iš sapno pažadina dievas
angelai nusiplauna žaizdas
mūzos ašarų versmei ištryškus
rojaus medžiai atspindi žvaigždes
gundo žaltį žmogus nelaimingas
amžina išminties pilnatis
ne iš meilės pažadina tavo kalba
duok man tavo šešėlyje šviesti
byloti ženklų vienatve o tarytum
sutvėrėjas atspindi žmoniją
