Madridas,

kuris tikrai nėra Ispanijos sostinė. Netgi dažnas vyresnės kartos alytiškis, paklaustas apie jį, gali tiktai gūžtelėti pečiais: egzotiški pavadinimai kelia įtarimą, kad čia ne viskas gerai. Rusijoje tokie miestų rajonai dažnai vadinami šanchajais, kitose šalyse kitaip, bet taip pat dviprasmiškai. Mūsuose jis yra už buvusio geležinkelio, dabartinio pėsčiųjų ir dviratininkų tako, pietinėje ir pietvakarinėje miesto dalyje: apibrėžti tiksliai neįmanoma, nes oficialioje kartografijoje ribos nepažymėtos, tokio pavadinimo taip pat nerasime. Paklausti vietiniai gyventojai gali atsižadėti priklausymo šiam rajonui, o jų kaimynai gali teigti priešingai. Aš pats apie priklausymą šiam rajonui sužinojau grįžęs iš armijos, nors ten gyvenau nuo mažumės. Anot vietinės tautosakos, šį vardą Tarybinės Armijos (dab. Ulonų) gatvės 8-ajam namui suteikė amžių glūdumoje pamirštas, bet tuo metu tarp čiabuvių garsus iš aplinkos išsiskiriantis asmuo. Kaip žinoma, tokios ryškios asmenybės visomis vaivorykštės spalvomis sužėri jaunystėje, bet ilgai netraukia ir jų vardai, išskyrus nedideles išimtis, nugrimzta į nebūtį. Vėliau šis pavadinimas plėtėsi lyg vėžio metastazės apimdamas kitus namus, gretimas gatves.

Kartais pagalvoju, kuo šis rajonas išsiskiria iš kitų. Nėra čia nei čigonų taboro, nei man žinomų narkomanų landynių, bet… Viena poniutė, išlipusi iš automobilio, pareiškė: „Fui, nesutikčiau niekados čia gyventi.“ Taip ir yra, panašių į ją čia nedažnai sutiksi. Nebent paryčiais keletą džentelmenų mėlynais paakiais, su dama tempiančių viela prikabintą ketinį radiatorių į artimiausią metalo supirktuvę. Dabar jie laukia savo draugo, artimiausioje parduotuvėje perkančio bambalį jėgoms palaikyti. Rytais rimti žmonės su maišeliu kairėje rankoje kaip ir visur vedžioja nenusakomų veislių šunis. Pamatęs juodą, bet jau nukaršusį Tobijų, žinau, kad kažkur greta yra jo šeimininkas. Jaunesnį Tobijų Vidmantas, nebe toks jaunas, su keliais žilais gyvaplaukiais barzdoje, vežiodavosi tuo tikslu įtaisytoje dviračio bagažinėje į savo nuolatinius reidus grybauti, uogauti, žuvauti. Dabar nukaršęs ir taip pat pražilusiais plaukais šuo gali eidamas atsitrenkti į ąžuolo kamieną, tad, laukdamas šeimininko, mėgsta netoli jo buvimo vietos išsidrėbti saulutėje. Jam prie šono tada prisiglaudžia du labai mitrūs šių apylinkių katinai.

Rajono senbuviai gali išvardyti vardais ir pravardėmis visus nuo pat jų vaikystės čia gyvenusius ir gyvenančius asmenis. Tokiais atvejais pasijuntu nejaukiai, nes gal dėl dėmesio jiems stokos, o gal dėl nusilpusios atminties to padaryti negaliu. O ir nuolatinė gyventojų rotacija vyksta: nugyvenę savo amželį keliauja į greta esantį kapinyną, o jų vietas užima atvykėliai iš kitur. Keičiasi gyventojai, pamažiukais kinta ir jų papročiai. Pavyzdžiui, man augant, vyraujanti dauguma paauglių ir nemaža dalis brandžios vyrijos augino balandžius. Dabartinis jaunimas nežino, kas yra karvelininkas, gal net nežino, kad žodis „karvelis“ reiškia tą patį ką ir „balandis“. Stebėdavau, kaip brandūs vyrai sudiržusiomis rankomis švelniai glaudžia paukštelius prie širdies, į burnas pasisėmę vandens girdo savo numylėtinius.

Kaip žinoma, didelę meilę visados lydi tokia pat didelė neapykanta. Netoli mūsų gyveno keliolikos metų Liūlys. Jo motina, užsirūstinusi dėl sūnaus eilinio nedoro poelgio, užlipusi ant tvartelio stogo, traukė balandžius iš karvelidės, nusukinėjo jiems galvas ir mėtė žemyn sūnui. Tasai, šaukdamas žvėries balsu, žaibu užlėkė ant stogo ir mamytę nokautavo smūgiu į žandikaulį. Pasistengęs ir dabar atmintyje matau, kaip ana barškėdama žemyn galva slysta skardiniu stogu, matau jos plonas ir kreivas kojas apsmukusiomis nenusakomos rudos spalvos kojinėmis. Buvau tuomet šešerių metų ir galvojau, kad jo tikrasis vardas ir yra Liūlys. Kai į jį mandagiausiai kreipiausi šiuo vardu, sužinojau, kas iš tikro yra liūlys. Ir dar – raudonas.

Karvelinius ginčus panašiais būdais spręsdavo ir padoraus amžiaus vyrai. Prisimenu, kaip du užkietėję karvelininkai laužė tvoros štankietus ir mojavo vienas kitam po nosimis. Neaišku, kuo būtų pasibaigęs šis disputas, bet jie polemikos, kuris kurio karvelius nuvilioja, įkarštyje pamiršo, kad tvora nei vieno, nei kito, kad teisėtas jos šeimininkas taip pat gali supykti.

Šiam rajonui savitumo suteikė tai, kad jis ribojosi su rusų kareivinėmis ir lageriu. Rusų laikais moterys ir merginos bijodavo sutemus net netolimomis gatvėmis vaikščioti, o pamiškėmis – nėra ko nė kalbėti. Vaikėzai šia kaimynyste buvo visai patenkinti: savaitgaliais, pralindę pro spygliuotos vielos tvorą, galėdavo lauke kartu su kareiviais žiūrėti kino filmus, šviesiu paros metu pasirausti karinės technikos laužyne. Galėdavome gėrėtis nuolat ant geležinkelio platformų pakraunamais ar iškraunamais tankais, kiekvieną dieną po kelis kartus dulkėtomis gatvelėmis bėgančiais ir ginklais barškančiais desantininkais. Bet tuo metu čia dar buvo ne Madridas, o Naujasis miestas. Žinoma, neoficialiai, bet dirva naujam vardui buvo rengiama nuosekliai. Madridu tapo, kai buvo pastatyti keli bendrabučiai, kai „Pakalnutės“ parduotuvė gyvavo savo aukso amžių, kai tame pačiame pastate įsikūrusio alubario pašonėje amžinatilsį Jonas po kelių bokalų garsiu balsu pats sau pritardamas akordeonu dainuodavo: „O tu pašvilpauki, bernioke iš Suvalkijos lygumų…“ Velniai griebtų, čia Dzūkija, o ne kokia Suvalkija! Eidamas paryčiais ant šaligatvio matydavai ištižusius maišelius su fekalijomis: taip kai kurie bendrabučio gyventojai, tingėdami eiti į koridoriaus gale esančias bendras tupyklas, spręsdavo savo gamtinius reikalus.

Atsitikdavo ir atsitinka iš tiesų baisių dalykų. Bet nereikia manyti, kad čia gyvena vien girtuokliai ir chuliganai, tačiau rimti, tvarkingą gyvenimą gyvenantys žmonės nėra įdomūs, apie juos negalima netgi paliežuvauti, kas čia, beje, kaip ir visur, yra labai svarbi gyvenimo dalis. Kartais pagalvoju, kad šiame rajone gyvenę net ir po mirties mėgsta kyštelėti savo liežuvėlį. Aišku, kad ne savo lūpomis – vaiduokliais ir dvasiomis niekados netikėjau. Nors… Prieš keliolika metų įbėgo į mano studiją dirbtuvės kaimynas paklaikusiu žvilgsniu, nusitempė į savo patalpą: „Paklausyk, metodiškai kartojasi kažkur erdvėje zvimbimas.“ Jį tada gelbėjo prie spirituoto butelio ekstrasensė iš vietinio lėlių teatro. Praėjus geram pusmečiui, vėlyvo rugpjūčio vakarą sėdėjome su atvažiavusia sesute prie kavos puodelio. Per mansardos langelius besileidžiančios saulės spinduliai lyg prožektoriais kūrė Caravaggio ar Rembrandto nuotaiką. Sesė sukluso: „Koks čia ore plaukiojantis zvimbimas?“ Nuraminau ją, kad čia tiktai namo šmėkla ir nėra ko jos bijoti.

Bijoti aš nebijau, bet pastate gyveno ar bent buvojo daug dabar į nebūtį išėjusių žmonių. Ne aš pirmas, manau, ne aš paskutinis, kuris susidomėjęs nagrinėjo ant šio pastato vinimi išraižytus, cheminiu pieštuku parašytus pačius įvairiausius užrašus. Seniausias mano skaitytas parašytas kirilica 1889 metais. Slaviški užrašai dėl žinomų priežasčių vyravo iki Didžiojo karo. Jie – informacinio pobūdžio, konstatuojantys, kad čia buvojo Fedotas iš Vologdos ar Griša iš Rostovo prie Dono. Neradau nė vieno vokiško užrašo. Antrasis cheminio pieštuko kaligrafijos periodas prasidėjo iškovojus nepriklausomybę – apie 1920-uosius. Pradžioje buvo daugiau informacinio pobūdžio užrašai, vėliau ėmė vyrauti patriotinės gaidos, dar vėliau – sentimentaliai romantinės. Ir vėl nuo keturiasdešimtųjų metų didelė pauzė iki penkiasdešimtųjų. Kartais susidaro įspūdis, kad vokiečiai neturi rašinėjimo ant sienų tradicijų, o gal per daug visais laikais buvo užsiėmę naujojo Ordnung kūrimu.

Informacija ant plytų, kaip minėjau, atgimė pradžioje rusų, o vėliau lietuvių kalbomis tiktai šeštojo dešimtmečio pradžioje. Įdomiausia, kad, įsigalint lietuvių kalbai, daugėjo rusiškų keiksmažodžių. Bėda ta, kad lietuvių kalbos normintojai iki šios dienos nenusprendė, kaip rašomas garsusis rusiškas keiksmažodis, prasidedantis raide b. Iki šiol žymūs raštininkai nesutaria – po l rašyti e ar ia. Paliksiu šį klausimą spręsti ateinančioms filologų kartoms.

Mano asmeninė patirtis, susijusi su šiuo pastatu: 1968 metais, rudeniop, po SSRS invazijos į Čekoslovakiją, numalšinus Aksominę revoliuciją, kurios slopinti buvo pašauktas kas kelintas alytiškis, su savo jaunesniu draugu, visa galva aukštesniu Vytu, laukėme miesto autobuso priešais kareivines. Pamatęs už tvoros judančius kareivius, subliuvau: „Russians, go home! Okupanty prokliatyje. Vse vy kak tarakany.“ Akimirksniu per tvorą peršokę du smagūs seržantai mano draugui supylė iš kairės ir dešinės po smūgį į abu žandikaulius. Manęs nelietė, nes jiems atrodžiau jaunesnis. O dar po kelių mėnesių, palydėjęs panelę į šį pastatą pas jos draugę, sutikau abu seržantus. Smarkesnis jų, apimtas begalinės melancholijos, valgė šeimininko, buvusio virštarnybinio staršinos, raugintus žalius pomidorus ir melancholišku balsu niūniavo: „Kak nadojeli vy vse, fricy. Chočiu domoi. Chočiu v Rossiju.“

Šis miesto kampas, jeigu kitados ir turėjo sąlytį su Rusija, dabar jo nustojęs. Viskas juk praeina, bet su šia miesto dalimi esu pernelyg susijęs – paklaustas, kur mano dirbtuvės, ramiai atsakau, kad Madride. Ir dauguma žinančių apie jį taip pat ramiais balsais paantrina: „Aha, aišku – Madride.“