Literatūra
Užrašai iš Jonagunio
Sala nepatenka nė į didžiausių Japonijos salų penkiasdešimtuką, tačiau turi savitą koloritą, o kraštovaizdis skirtingose salos dalyse ganėtinai skiriasi. Rytiniame kyšulyje plyti subtropiškai bergmaniškos pievos, gausiai ganosi arkliai (sala garsėja vienintele pasaulyje jų veisle), o pakrantė uolėta.
Varžytynės
Žemaūgis žmogelis, įsisiautęs į sulopytą vatinukę iki kelių, galvą apsigobęs bašliku, neįžūliai, užmiegotu balsu paprašė, kad dvarininkas priimtų jį į roges. Tomaševičius pasislinko, atlaisvindamas vietos.
– Ropškis, Mendka! Irgi į medienos varžytynes?
Kūrinys
– Labas vakaras. Atėjau… apšvarinti Jūsų buto. Maniau, kad nieko namuose nėra – šviesos nedega…
– Sėdžiu prie žvakės. Tai prašom į vidų, kad jau atėjot. Žinot, nujaučiau, kad šis vakaras bus ypatingas.
– Batus nusiauti?
Statybinės skyrybos
– Santuokoje negalime dėti taškų, tik kablelius. Ir taisyti, taisyti. Man patinka projektas, bet dar nedėkime taško. Vos padėsim tašką, mūsų statinys taps tikrove.
Kalvarijų gatvė
Kai sapnuoju tai, ko niekada nebuvo, nes tai gali tik dar nutikti, – spalvingus regiono miestelius, jaukias mokyklas, nuostabius neydingus žmones, – pabudusi galvoju, kad galbūt tai ateities, ne praeities miražas. Ne užuomina apie pomirtinį gyvenimą, bet sąmonės signalas, kad ir po tavęs kai kas keisis, o kai kas išliks, kaip buvę. Gatvė, kurią ne taip jau lengva pervažiuoti dviračiu, atmelsta tikinčiųjų kojomis.
Apie kūną
Šalia nuolat esantis vyro kūnas man kartais primena jausmą, kokį jaučiau brolio kūnui, – atmetus erotinę trauką, savo vyro kūną paradoksaliai suvokiu kaip savo kūno tąsą – būna, jaučiuosi tokia pat aukšta kaip dvidešimt centimetrų aukštesnis vyras, o kartais čiuopiu jį kaip save – tarsi pati turėčiau stiprų bekrūtį biustą ir falą.
audra
tąkart
prieš klausydama terapinės poezijos
miške pjoviau šaką kišeniniu pjūklu
ji buvo per ilga sapnų tinklui apjuosti
per ilga kad tilptų į liftą
Ramybė
Pasijutau ramiau kai nusipirkau sklypą
kapinėse būdamas trisdešimt kelerių metų
taip pat galvoju apie papildomų lentynėlių gamybą
vandeniui skudurėliams ir plovikliams
Amerikietiška svajonė (1)
Nuolatinis vargas. Narkotikų pervartoję žmonės gatvėse stovi tarsi zombiai. Autobusų stotelėse sėdintys benamiai viešai leidžiasi heroiną. Getai su išdaužytais langais ir griūvančiais namais, pilnais kampais šlamšto, pritempto per metus. Tie namai ne apleisti, prie jų stovi mašinos, kuriose dar tą pačią dieną sėdėjo žmonės, iš darbo grįžtantys į savo pašiūrę.
Vyskupė ir Tigras
„Man atrodo, ten kažkas yra už to kalnelio…“ – sušnabždėjo močiutė. Jos balsas drebėjo, tačiau ne iš baimės – greičiau iš ilgesio, iš ilgesio kažkam, kas dar neišaiškinta, neišjausta. Vyskupė žengė žingsnį artyn, norėdama paguosti, bet jos žingsnis nuskambėjo kaip atgarsio šešėlis be galo tuščioje erdvėje.
