Amerikietiška svajonė (1)

 

Jei kas nors bent prieš metus ar dvejus būtų užsiminęs, kad atsidursiu Teksase, būčiau nusijuokusi jiems į akis. Koks velnias mane ten neštų? Ironiška, kad paėmė ir nunešė į Naująją Meksiką (apie kurios egzistavimą nelabai žinojau) ir tuo labiau – jau minėtąjį Teksasą. Ne pačios populiariausios lokacijos, žinau, nereikia šito priminti. Savo pirmam kartui Valstijose būčiau pasirinkusi Niujorką ar Los Andželą, bet gyvenimas mane nuvedė visai kitur – į dykumas, dykynes, kalnus, rezervatus ir vesternų miestelius. Šis tekstas – žvilgsnis į Laukinius Vakarus, kurie laukiniai išliko iki šiol. Skiriu šiuos žodžius jiems – nuostabios gamtos didybės ir žmogiškojo liūdesio pilniems laukiniams kaubojų kraštams.

 

Mano pirmoji Liepos 4-oji

 

Stoviu prie sienos kontrolės ašarų pilnomis akimis. Pirmą kartą gyvenime nespėjau į paskutinį iš trijų savo skrydžių. Pirmą kartą gyvenime apskritai nespėjau į skrydį. Esu nežinioje, oro linijos nesiunčia jokių pranešimų, o prie sienos kontrolės pareigūnų didžiulė eilė. Iš paskutiniųjų traukiu ašaras į save, mėginu įtraukti visas iš nosies besikėsinančias pabėgti gėrybes atgal, kad nepasirodyčiau varvančia panose. Jei pareigūnai pamatys mane verkiančią, galiu turėti problemų. Galiu jų akyse patapti prekybos žmonėmis auka (pirmą kartą oro uosto tualetuose matau instrukcijas, kaip elgtis pamačius prekybos žmonėmis auką, o ne kramtomosios gumos reklamą ar prašymą nemesti tualetinio popieriaus į klozetą).

Repetuoju ilgiausią monologą, kodėl atvykau į JAV, kiek pinigų turiu, kur apsistosiu, kiek ilgai keliausiu, su kuo keliausiu ir kodėl. Bet mintis, kad pavėlavau į lėktuvą, neduoda man ramybės. Eilėje atsistoju šalia apsaugos darbuotojo, kuris reguliuoja srautą.

– Atsiprašau… – ir tą akimirką suvokiu, kad mano akys apsitraukusios stikline vandens sienele. Esu ties riba, dar vienas sakinys, ir prapliups ašarų lietus.

– Taip.

– Pra… Praleidau savo skrydį. Ar man padės, jau perėjus sienos kontrolę? – lemenu drebančiu balsu.

– Žinoma, – apsaugos darbuotojas žvilgteli į mane. Pamatau jo akyse susirūpinimą. Jis nueina, bet po poros minučių grįžta. – Kur skrendate?

– Į Albukerkę, – stengiuosi išlementi miesto pavadinimą. Juk repetavau ir mokiausi, kaip jį ištarti, nes šis pavadinimas sukėlė nemažai sunkumų mano liežuviui.

– Ak, viskas bus gerai, – apsaugos darbuotojas palinkčioja. – Iš Denverio į Albukerkę skrenda ne vienas ir ne du lėktuvai, galbūt miestą pasieksite net šiąnakt. Perėjusi kontrolę, tiesiog nueikite prie agentų ir jie jums rezervuos vietą naujame skrydyje.

Denverio oro uosto darbuotojai buvo tikri švelnumo ir supratingumo įsikūnijimai. Vėliau suprasiu, kad kitur ne visada jie tokie.

Deja, tą vakarą jokio kito skrydžio nebuvo ir mano kelionė nuo dvidešimt keturių valandų prailgo iki trisdešimt šešių. Negavau viešbučio, todėl likau ilgai nakčiai Denverio oro uoste. Lėtai slampinėjau iš vienos vietos į kitą.

Liepos 4-oji – didelė šventė, o aš čia, įkalinta tarp vartų ir suvenyrų parduotuvių. Oro linijų palydovai, susėdę prie stalo, skirto dirbti su kompiuteriu ir sukrauti techniką, linksmai kalbasi ir švenčia. Keli nelaimėliai dykinėja lygiai taip pat kaip ir aš. Galiausiai prisėdu ant sofos ir stebiu tarp kalnų kylančias spalvingų fejerverkų blykstes, kurių šimtai. Savo pirmą Liepos 4-ąją praleidžiu viena.

 

Nenusakomas žmonių atvirumas

 

Pasiekusi Santa Fė, suprantu, kad miesto architektūroje švyčiu kaip angelas. Mus supa raudono molio namai apvaliais kampais. Šiame kolorite pradedu suvokti, kad turbūt esu pats balčiausias žmogus jei ne valstijoje, tai mieste. Baltieji čia sveikai įdegę, o į mane pažiūrėjus susidaro įspūdis, kad sergu džiova. Gerai, kad dar niekam neteko prisimerkti, jei netikėtai imčiau atspindėti kaitrios saulės šviesą. Žinoma, neilgai trukus pradėjau svilti kaip vištos kulšelė, palikta keptuvėje.

– Iš kur atvykai? – klausia manęs padavėjas vietiniame restorane.

– Iš Europos, iš Lietuvos.

Jo antakiai nežymiai kilsteli. Matau atsiradusį klaustuką jo akyse. Raktinis žodis – Europa.

– Ak, turiu vieną draugą iš Moldovos.

Tada mano antakiai nežymiai kilsteli ir mano akyse atsiranda klaustukas. Nežinau, kuo Lietuva ir Moldova yra susijusios, bet amerikiečiai, pasirodo, randa panašumų. Raktinis žodis iš tiesų yra Europa.

 

– Labas, mano vardas Tomas, man aštuoniasdešimt ir esu biseksualus. Labai mėgstu tvirtus bičus, panašaus sudėjimo kaip boksininkai, – tokius žodžius išgirstu, sėdėdama rūsyje esančiame bare ir gerdama savo trečią margaritą.

Sėdžiu išplėtusi akis, nes nelabai sumoju, ką atsakyti. Pirma nepasisveikinau, net nežvilgtelėjau į jį ir tokį pirmą sakinį išgirstu. Jau pripratau prie amerikiečių noro kalbėti visur ir visada, tačiau tokio prisistatymo dar girdėti neteko.

– Okay, – atsakau, daugiau nesumodama, ką turėčiau pridėti.

 

– Sveiki, kaip sekasi? – klausia pardavėja.

Stoviu priešais ją ir jau trečią kartą girdžiu šį klausimą. Nebesu pajėgi dar kartą su jais megzti pokalbį. Nebesu pajėgi egzistuoti small talk kultūroje. O dar tik trečia diena Jungtinėse Amerikos Valstijose.

 

O prie gero pripratau labai greitai. Buvau įsitikinusi, kad sutiksiu vadinamąsias Karen (dictionary.com pateikė tokį, visai tikslų apibūdinimą: „Karen yra slengo terminas, dažnai vartojamas apibūdinti vidutinio amžiaus moteris, kurios yra suvokiamos kaip nemalonios, piktos ir manančios, kad turi teisę viskam, ypač viešose situacijose“), tačiau socialinėse situacijose JAV pietiečiai pasirodo esantys itin malonūs. Pripratau visus praleisti ir kai praleidžia mane. Pripratau, kad dažnai aplinkiniai maloniai nusišypsos, užleis vietą, kelyje praleis vieni kitus. Net gatvės šlavėjai dažnai, kad ir laužyta anglų kalba, paklausdavo, ar nereikia pagalbos, ar viskas gerai.

Grįžus teko prisiminti, kad galiu būti pastumta, nes kažkas nori praeiti. Man nuolat kas nors užlenda prieš nosį, o kai mokausi vairuoti, važiuojantysis iš galo klykia ir pypina, nes į posūkį įsuku nepakankamai greitai, ir pavojingai aplenkia, sukeldamas avarija galinčią pasibaigti situaciją.

 

Aprangos kodas ir kiti žavūs dalykai apie kaubojus

 

„Sayinʼ, „Me, me, me more cowboy than you“, – dainuoja „The Brudi Brothers“.

Nuo pat mažų dienų tyliai žavėjausi kaubojais. Dulkėmis nukloti seni kaubojiški batai, diržas ir saulėje išblukę džinsai bei nuo kaitros pridengianti išskirtinė skrybėlė. Ganėtinai lėtas gyvenimo būdas rančoje su nenutrūkstančiais darbais. Dykynėje kalno papėdėje suręstas namas. Visada maniau, kad tokius dalykus pamatysiu tik filmuose, perskaitysiu knygose ir pati susikursiu savo galvoje, bet juos išvydau Naujojoje Meksikoje ir Teksase.

Kaubojai, pasipuošę savo personalizuotomis skrybėlėmis, tvarko mažo miestelio aikštę. Du kaubojai stovi pasirėmę į geležinę tvorą ir stebi besiganančias karves. Kaubojai, einantys per oro uostą su savo nudėvėtais rudos spalvos zomšiniais švarkais.

Kaubojams skirti prekybos centrai su ištisomis eilėmis kaubojiškų rūbų, diržų ir skrybėlių. Skrybėlė kaubojui – šventas reikalas. Apžiūrinėju jas pro stiklą ir akimis fiksuoju skaičius – 600, 800, 1 000 dolerių. Relikvija, kuri bus perduota iš kartos į kartą.

„May I help you, ma’am? Yes ma’am. Thank you ma’am“, – sako jie man prasilenkiant tarpduryje, prekybos centruose, gatvėse.

Kaubojus, sutiktas eilėje prie baro tualetų, pasakoja, kur užsisakinėjo savo asmeniškai pagamintus batus ir skrybėlę. Rekomenduoja kaubojams skirtas parduotuves, kurias turėčiau aplankyti. Teksase tokia apranga laikoma oficialiu aprangos kodu. Galėčiau eiti į darbo pokalbį su džinsais, kaubojiškais auliniais, marškiniais ir pasidabinusi skrybėle ir niekas to nelaikys nepagarbos ženklu.

Pravažiuojame pro stendą, reklamuojantį kaubojų bažnyčią. Suprantu, kad bažnyčia katalikiška, tokia pat kaip ir visos, bet dedikuota būtent kaubojams. Koks skirtumas tarp jų – neteko sužinoti.

 

Liūdesys ir skausmas

 

Niekada netikėjau, kad pirma šalis, kurioje patirsiu diskriminaciją, bus tos pačios Valstijos. Ne dėl odos spalvos, lyties, bet dėl socialinės klasės. Miestelyje, kuris negarsėja niekuo, žemėlapyje randame ežerą. „Turėtų būti gražus“, – dviese nusprendžiame. Tačiau ties posūkiu susiduriame su aukšta tvora, už kurios galvas kelia didžiulės vilos. Sustojame prie vartų.

– Sveiki, ar su kvietimu? – klausia darbuotoja.

Nesuprantame, apie ką kalbama. Iš mūsų žvilgsnių darbuotoja nusprendžia, kad privataus kvietimo neturime.

– Čia privatus ežeras, priklausantis šiam kvartalui. Įvažiuoti galima tik su gyvenamosios vietos pažyma arba raštišku privačiu kvietimu.

Nuryjame kartėlį, suprasdami, jog esame per dideli varguoliai, kad mums būtų leista pamatyti ežerą. Niekada nemaniau, kad gamtinis vandens telkinys staiga gali tapti privatus ir skirtas tik vienai grupei žmonių.

– Bet kaip ežeras gali būti privatus? – klausiu savo bendrakeleivio.

– Čia Amerika, čia viskas įmanoma.

 

Tik įvažiavus į Teksasą mane pasitinka ne plevėsuojanti JAV vėliava. Mane pasitinka prie privataus namo pakabinta konfederatų vėliava.

 

Nuolat pypsi telefonas. Ateina visuomeniniai pranešimai, tačiau ne apie audras, kaip man įprasta, bet apie dingusius ir pagrobtus vaikus bei iš nusikaltimo vietos pabėgusius žudikus ir vagis.

 

Nuolatinis vargas. Narkotikų pervartoję žmonės gatvėse stovi tarsi zombiai. Autobusų stotelėse sėdintys benamiai viešai leidžiasi heroiną. Getai su išdaužytais langais ir griūvančiais namais, pilnais kampais šlamšto, pritempto per metus. Tie namai ne apleisti, prie jų stovi mašinos, kuriose dar tą pačią dieną sėdėjo žmonės, iš darbo grįžtantys į savo pašiūrę.

Iš mašinos lipti per daug pavojinga, nes gatvėse karaliauja benamiai. Ištisos jų kolonijos po tiltais, parkuose, įvairiuose užkampiuose. Pavojingos grupuotės. Benamiai, miegantys arba pervartoję narkotikų greitojo maisto užkandinėse, sukniubę ant stalų. Pamačiau dvi Amerikas: vieną su vilomis, ramiais kvartalais, parkais, kuriuose žvejoja žmonės, ir įspūdingais muziejais. Ir kitą Ameriką, ten, kur baisu išeiti į gatvę, nes greit gali būti pagrobta (kalbu iš asmeninės patirties). Aplink matai tik didelį vargą ir ryškiausią žmogiškosios kančios reprezentaciją.

 

Žinau, kad šedevro nesukursiu. Neparašysiu grandiozinio romano, tačiau nujaučiu, kad galiu išsakyti šiokią tokią mintį. Mintį apie kraštą, kuris nedaugelio pažintas.

Pripratau prie nuolatinio keliavimo, kai mašina tapo savotiškais namais. Pripratau prie praslenkančių vesterniškų kaimelių, apleistų šeštajame dešimtmetyje rokenrolu garsėjusių miestelių. Prie praslenkančių reklaminių stendų, besiganančių karvių ir arklių, nesibaigiančių dykynių. Neišnaudotų didingų plotų. Važiuojame per slėnius su tolumoje dygstančiais kalnais ir pajuntu savotišką dvasios ramybę.