Užrašai iš Jonagunio

Keliaudamas pastebėjau, kad vis negaliu atsigėrėti peizažais, kurių nerasi ar vargiai rasi Lietuvoje. Keliaujant po Japoniją tai visų pirma kalnai, kurie užima daugiau nei du trečdalius šalies ploto, ir daugybė salų, kurių Japonijoje priskaičiuojama virš keturiolikos tūkstančių (nors gyvenamų – mažiau nei trys šimtai). Ilgą laiką, visus pirmuosius dešimt metų, mano matyta didžiausia sala buvo Lobių sala, slėpiningai dunksojusi vadinamojoje Plungės jūroje, dar visai neseniai pasiekiama tik valtimi; vėliau, jau užsienyje, savo akimis išvydau kalnus, ne kalvas ar pilkapius.

Dabar skaičiuoju, kad didžioji dalis mano aplankytų salų yra Japonijoje. Kartą jau rašiau apie vieną jų, Mijako salą Okinavos prefektūroje, apsuptą Rytų Kinijos jūros („Š. A.“, 2021.III.12). Šįkart dalinuosi įspūdžiais iš salos, nutolusios daugiau nei 260 km į vakarus nuo jau aprašytosios, t. y. dar atokesnės, ir mažai žinomos ne tik mums, bet ir patiems japonams.

Pavadink Jonagūnia ir skambės visiškai lietuviškai. Tačiau mums pažįstama žodžio šaknis nesusijusi su Jonu Krikštytoju. Kam pirmam šovė į galvą taip salą pavadinti – nėra iki galo aišku. Salos pavadinimas kildinamas iš žodžių, kuriais salą apibūdino plaukusieji pro šalį, – suprask, toli toli, už jūrų marių pūpsanti sala. Net ir dabar vargiai perdėtum apibūdindamas jos atokumą. Tačiau yra ir mažiau įmantri teorija – pirmieji du skiemenys galėję reikšti smėlį ir ryžius. Taigi, kaip ir Lietuvos atveju, dėl tikslios vietovardžio kilmės ginčijamasi. Vietiniai salą vadina Dunančima.

Sala nepatenka nė į didžiausių Japonijos salų penkiasdešimtuką, tačiau turi savitą koloritą, o kraštovaizdis skirtingose salos dalyse ganėtinai skiriasi. Rytiniame kyšulyje plyti subtropiškai bergmaniškos pievos, gausiai ganosi arkliai (sala garsėja vienintele pasaulyje jų veisle), o pakrantė uolėta. Pietinėje salos dalyje galima rasti maudynėms tinkamą paplūdimį su smaragdo spalvos šiltu vandenėliu, o toliau nuo kranto – ir visžalius miškelius. Žymiausios salos uolos (vietinių vadinamos akmenimis) dunkso prie pietrytinės pakrantės, pavadinimai ne mažiau iškalbingi nei forma – Karinio laivo uola ir Stovinčio dievo uola. Ar turėtų stebinti, kad ypatingos formos gamtos objektai buvo ir yra vietinių laikomi turinčiais ypatingų galių? Žemyninės salos dalies įspūdingose olose ir tarpekliuose neretai glaudžiasi itin paprasti altorėliai, prie kurių meldžiamasi, – salos gyventojų dvasingumo išraiška.

Ilgą laiką sala buvo savarankiška, t. y. nepriklausė niekam, – nors nuo Taivano nutolusi vos 110 km, iškelta hipotezė, kad Taivano vietinės gentys negalėjusios pasiekti salos dėl stiprios Kurošijo srovės, skiriančios Taivaną nuo vakarinių Riūkiū salų Japonijoje. Kaip vyko migracija seniausiais laikais – vis dar vyksta istorikų debatai. Nuo kitos didesnės salos rytuose Jonagunį skiria dar daugiau – beveik 120 km. Iki XV a. salos vietiniai, rodos, sau ramiai gyvenę, turėję savivaldą, galbūt net prekybinius ryšius su salomis iš rytų. Kaip viskas atrodė – galima sužinoti tik iš metraštininkų nuotrupų. Metraščiuose sala atsiranda korėjiečių dėka – 1477 m. aprašyta, kaip į salą pateko srovės nunešti žvejai iš Džedžu salos Korėjoje. Būtent XV a. prasidėjo didesniųjų susidomėjimas šia vos 29 km2 ploto sala. XV a. ją prisijungė valdas aplinkinėse salose plečianti Riūkiū karalystė, nedidukė, daugiausia iš prekybos klestėjusi salų valstybė, egzistavusi 450 metus iki Japonijos įvykdytos aneksijos. Salos gyventojai Riūkiū karalystės laikus prisimena su neslepiamu kartėliu – kadangi Riūkiū karalystė buvo priversta mokėti duoklę tai Kinijai (Čingų dinastijai), tai Japonijai (Sacumos feodalams), kartkartėmis net abiem išsyk, o įmokos buvo reikalingos ir karališkųjų rūmų iždui, salos gyventojai buvo apkrauti slegiančiais mokesčiais. Galvos mokestis buvo imamas nuo kiekvieno saliečio. Anot pasakojimų, sunkiausiais laikotarpiais vietiniai imdavosi mažinti galvų skaičių itin žiauriomis priemonėmis. Saloje yra vieta, Kuburos uola, kur driekiasi 3 m pločio ir 7 m ilgio tarpeklis. Sakoma, kad į jį būdavo metami visuomenės silpniausieji – jais dažniausiai tapdavo nėščios moterys. Joms liepdavę jį peršokti – kurioms pasisekdavo, tos arba patirdavo persileidimą, arba vėliau mirdavo iš bado. Nėra aišku, kiek plačiai buvo paplitusios tokios siaubingos praktikos, bet salos gyventojai lengviau galėjo atsikvėpti tik 1903 m., kai mokesčiai buvo atšaukti jau japonų valdžios, tiesa, praėjus beveik trisdešimčiai metų nuo formalaus Riūkiū salų inkorporavimo į suvienytą Japoniją.

Autoriaus nuotr.

Riūkiūjietiškas Babelis

Salos gyventojai kalba unikalia šnekta, kurią dažniausiai vadina tarme. Situacija kažkiek primena Kiniją, kur net dar skirtingesnės kinų kalbos laikomos dialektais. Galbūt tam įtakos turi ir per pirmuosius nuo įtraukimo į Japoniją dešimtmečius diegtas požiūris, esą Japonijoje gyvenanti tik viena japonų tauta. Jonagunių kalba iš kitų japonų-riūkiūjiečių šeimos kalbų skiriasi įmantria fonologija ir didžiausiu nutolimu (divergencija) tiek nuo moderniosios japonų, tiek nuo okinavų kalbos. Keisčiausia ypatybė – ten, kur kitose tos pačios šeimos kalbose tariama kaip [j], tarimas išvirto į [d]. Šiuo metu visoms be išimties riūkiūjiečių kalboms iškilusi didelė grėsmė per artimiausius kelis dešimtmečius išnykti. Kad to neįvyktų, vietinė ir centrinė valdžios skatina teatro ir liaudies dainų pasirodymus gimtąja kalba, kasmet rugsėjo 18 d. mini salos šnektos dieną, leidžia žodynėlius. Nepaisant to, kasdienybėje vietines kalbas vartoja retas, laisvai jomis bendrauja tik senoliai. Jonagunių kalbai ypač nepalanki ir demografinė statistika – salų gyventojų tėra 1 700, iš kurių apie 700 yra atvykę iš kitų Okinavos prefektūros ar „žemyninės“ Japonijos vietų. Vis dėlto pabendravęs su salos liaudies muziejaus vedėju susidariau įspūdį, kad, kaip ir Mijako saloje, vietiniai čia labiau tausoja savo kalbą nei kitur Okinavoje, galbūt net labiausiai šiame regione.

Nors jonagunių kalbos vartotojų tėra likę keturi šimtai, jei ne mažiau, šia kalba neseniai perleistas gana išsamus kelių šimtų puslapių žodynas, o dar ilgesnį žodžių sąrašą galima rasti internete. Viešnagės metu žodyną mačiau ir knygynėlyje, ir muziejuje, ir net turistų apgyvendinimo vietose. Kainuoja vos 11 eurų. Be jonagunių–japonų kalbų žodyno ir labai glaustai perteiktų gramatinių taisyklių, paaiškintas tarimas, pateikiamas iliustruotas žmogaus kūno dalių žodynėlis, šeiminė terminologija, trumpas pasikalbėjimo žodynėlis, išsamus vietovardžių žodynas, kuriame nurodyti visi 43 salos toponimai. Taip pat keletas iliustracijų, susijusių su salos fauna, flora, papročiais (šventėmis), anksčiau naudotais buities padargais ir žymiausiomis vietomis.

Kitas įrodymas, kad vietos valdžia bent šiek tiek rūpinasi vietine kalba, – nemažai viešų užrašų, ypač istorinės paskirties, pateikiami vietine kalba. Salai tapatybės neprarasti padeda ir atokumas bei gyventojų sąlyginis sėslumas, nors ir kelia grėsmę sumažėjęs gimstamumas bei protų nutekėjimas – neretas salietis, anapus salos įgijęs išsilavinimą, į salą nebegrįžta. Nepadeda ir tai, kad saloje veikia tik pradinė mokykla ir progimnazija, o štai gimnazistams tenka plaukti ar skristi į rytines salas.

Salos liaudies muziejaus vedėjas pasakoja, kad tarp Jonagunio ir gretimos Išigakio salos gyventojų nėra didelės meilės. Išigakio gyventojai į Jonagunio gyventojus žiūri kaip į nedraugiškus, o Jonagunio gyventojai ne visuomet patenkinti Išigakio potvarkiais ir dominavimu Jaejamos salyne. Didžiausią bendrystę jaučia su gerokai labiau nutolusios Mijako salos gyventojais, kurie panėši temperamentu. Anot muziejaus vedėjo, abiejų salų gyventojai esantys verslesnis, o Išigakio – manieringesni. Tiesa, anksčiau ir jonagunių kalboje būta labai pagarbios kalbos registro, nors dabar jį moka vartoti gal tik pora kalbotyrininkų. Matyt, šaltesni santykiai su artimiausiais kaimynais yra savotiška universalija.

Visų trijų minimų salų gyventojai apskritai vargiai besusišnekėtų, jei ne japonų kalba. Riūkiū dievai čia kalbas sumaišę prieš penkis šimtmečius; anot šaltinių, iki tol Išigakio, Mijako ir Jonagunio salose vartotos šnektos mažai skyrėsi tarpusavyje ir bendraujant pasirodė, kad muziejaus vedėjas tokio vientisumo ilgisi.

Autoriaus nuotr.

Maža sala – atskiras mikrokosmas

Lankydamasis saloje negalėjau atsistebėti tuo, kad tokia nedidelė ir tiek nedaug gyventojų globianti sala gali būti tokia išskirtinė – tiek savo gamta, tiek kalba, papročiais ir biologine įvairove. Tai ir natūrali bandymų aikštelė, kurios rezultatai paneigia senas tiesas apie pasaulio ir tautų statiškumą ir mus moko, kad visa kas kinta – tradicijos, kalbos. Žodyne parašyta įdomių dalykų apie vietinės kultūros ypatumus – pavyzdžiui, saloje paplitusios autochtonų pãvardės ir vardų davimo papročiai. Kaip ir daugelyje kitų Riūkiū salų, vaikams šalia oficialaus vardo buvo duodamas vardas, kuriuo kreipdavosi artimiausi šeimos nariai ir giminaičiai (vadinamasis vaiko vardas, tačiau „prilimpantis“ visam gyvenimui). Tokį vardą vyriausiasis sūnus paveldėdavo iš senelio iš tėvo pusės, trečiasis sūnus – iš senelio iš motinos pusės, vyriausia duktė – iš senelės iš motinos pusės, antra vyriausioji – iš senelės iš motinos pusės. O iš saliečio pavardės (jonaguniškai vadinama danuna) anuomet buvo galima sužinoti, iš kurios salos vietos žmogus kilęs ar kas buvęs jo protėvis tokia pavarde.

Mintydamas apie Jonagunį, apmąstau ir mirštančių kalbų bei baigusių susiniveliuoti tautelių likimus. Sulig kiekvienos mažos tautelės asimiliacija žmonija praranda milžiniškus klodus. Į pietus nuo salos vandenyno dugne, 26 m gylyje, slypi vadinamasis Jonagunio paminklas – tariami, bet didelės dalies archeologų nepatvirtinti artefaktai, t. y. uolos, atrodančios, tarytum būtų suformuotos žmogaus, romantikų net vadinamos Japonijos Atlantida. Ir jonagunių kalba, o po jos – ir kultūra gali lengvai nuskęsti globalizacijos vandenyne, palikdamos tik rašytinius ir skaitmeninius paminklus ar dirbtinio intelekto programas, kartosiančias žodžius, kurių niekas nebesupras. Teišlieka Jonagunis kuo ilgiau su savo kitoniškumu, praturtinančiu mūsų civilizaciją.