Kūrinys

 

Skambutis į duris

Žingsniai ant girgždančių grindų

Trakšteli atrakinama spyna

Sucypia atidaromos durys

 

– Labas vakaras.

– Labas vakaras. Atėjau… apšvarinti Jūsų buto. Maniau, kad nieko namuose nėra – šviesos nedega…

– Sėdžiu prie žvakės. Tai prašom į vidų, kad jau atėjot. Žinot, nujaučiau, kad šis vakaras bus ypatingas.

– Batus nusiauti?

– Prašyčiau. Duosiu Jums šlepetes. Apsidairykit. Bet bijau, kad nieko vertingo neturiu.

– O televizorius?

– Sugedęs. Prisėskit… Ne ten, sėskit čia, greta manęs. Norėčiau atidžiau Jus apžiūrėti.

– Nežinau… Man nepatinka sėdėti šalia svetimų žmonių.

– Sėskit gi, nesidrovėkit. Galėčiau pasiūlyti Jums arbatos – žaliosios su jazminais arba vaisinės su kinrožėmis ir apelsinų žievelėmis. O gal gabalėlį sūrio pyrago? Su mėlynėmis? Turiu ir sausainių.

– Dėkui, atsisakysiu. Geriau eikim prie reikalo: ar turite pinigų arba brangių papuošalų?

– Deja, ne… Nors turiu laikrodį, man jį dovanojo mokyklos baigimo proga. Palaukit, parodysiu… Štai. Dailus, ar ne? Tiesa, nebeveikia, bet gal būtų galima pataisyti. Boružių gatvėje yra laikrodžių taisykla, ten dirba toks senukas, labai kruopštus. Ko gero, taisymas daug nekainuotų.

– Bet juk tai, neįsižeiskite, pigus šlamštas. Nei paauksuotų detalių, nei inkrustuotų deimantų. Pažiūrėkit – pagaminta Kinijoje.

– Tikrai. Na, man asmeniškai jis brangus. Jei nenorite – neimkite.

– O gal turite vardinių drabužių ar aksesuarų, tarkim, „Armani“ kostiumą ar „Louis Vuitton“ rankinę?

– Rankinę turiu. Minutėlę, tuoj atnešiu.

– Duokit apžiūrėt. „Louis Vuittan“? Matot, kas parašyta?

– Tikrai? Nepastebėjau…

– Kur ją pirkote?

– Turgavietėje, Laumžirgių gatvėje. Pirkau ten ir „Guchi“ batus. Labai gražūs, norit, parodysiu?

– Nenoriu! Jūs iš manęs tyčiojatės?!

– Tikrai ne, nepykit. Gal tiktų ši vazelė? Pirkau sendaikčių krautuvėlėje. Jūs tik pažiūrėkit, kokie piešiniai.

– Nemanau, kad brangiai ją parduočiau. Niekutis ir tiek.

– Ne, tai ne.

– Gal aš jau eisiu.

– Pabūkit. Pažvelkit pro langą – pradėjo lyti. Papasakokit, kaip sumanėte imtis tokio amato? Ar reikėtų vadinti tai pomėgiu?

– Ne Jūsų reikalas.

– Nebijokite, aš Jūsų neišduosiu. Juk nežinau nei Jūsų vardo, nei kur gyvenate.

– Nieko aš nebijau. Ir tai, ką darau, – ne eilinis darbiūkštis, tuo labiau ne pramoga – ne kiekvienas tai sugebėtų.

– Neabejoju. Sakykite, kaip Jums kilo mintis apvogti žmogų? Kada tai nutiko? Koks buvo Jūsų pirmasis kartas?

– Pirmas? Kai pavogiau zefyrą iš parduotuvės. Pinigų neturėjau, pamačiau juos lentynoje, glaistytus šokoladu, labai užsinorėjau, paėmiau vieną ir įsikišau į kišenę. Buvau dar mažas.

– Ir Jums nebuvo… na, nežinau, gėda?

– Ne. Supratau, kad gyvenime niekas nieko nedovanos, neatneš, kaip sakoma, ant lėkštutės, reikės pačiam pasiimti. Ir pasiimdavau – saldainį, pieštuką, meduolį. Grobis būdavo menkas. Kai paaugau, paaugo ir poreikiai. Išaugo įgytų daiktų dydis ir vertė.

– Pavogtų.

– Ką?

– Pavogtų daiktų vertė.

– Žinot, „vagis“ – bjaurus žodis, tariamas su panieka, siekiant sumenkinti, pasmerkti, nuteisti. Esu tik žmogus, kuris daro, ką reikia, kad išgyventų. Mano darbas – sunkus ir pavojingas.

– Suprantu… „Dirbate“ ne tik parduotuvėse, lankotės ir žmonių namuose?

– Aišku, lankausi. Pamėgink žmogus išgyventi iš parduotuvių. Pilna stebėjimo kamerų ir tų prakeiktų apsauginių, laikančių vagį paskutiniu niekšu ir nevykėliu. Butai – kas kita. Reikia, žinoma, vengti prabangių būstų, mat ten irgi kamerų netrūksta. Būna ir signalizacija. Baisus dalykas. Taip persigąsti, kad prarandi sveiką nuovoką. Porą kartų vos neįkliuvau.

– O gatvėse „dirbate“?

– Na jau ne. Nelaikykite manęs kažkokiu apgailėtinu kišenvagiu. Aš dirbu apgalvotai: renku informaciją, stebiu lokaciją, planuoju. Nė karto nebuvau sugautas. Turiu šiai veiklai reikalingų savybių – greitą reakciją, išlavintą loginį mąstymą, miklumą. Manau, esu talentingas. Nenoriu girtis, bet kartą išnešiau auksinių papuošalų su brangiais akmenimis už penkiolika tūkstančių.

– Išties įspūdinga. Tikriausiai būtini ir tam tikri fiziniai įgūdžiai bei duomenys, tarkim, treniruoti raumenys, kai tenka bėgti ar išnešti sunkų daiktą, lankstumas, kai reikia pralįsti pro kokį plyšį arba tarpą, ir, žinoma, geros akys?

– Jūs teisus.

– Jūsų regėjimo aštrumas, jei teko atlikti testą, turbūt buvo įvertintas vienetu?

– Taip, įžiūrėjau visas eilutes lentelėje, net apatinę. O ką?

– Pagalvojau, kad negalėčiau būti vagimi, manasis siekia šešias dešimtąsias. Bet tamsoje matau neblogai. Kaip Jūs? Dažnai „dirbate“ naktimis. Juk būtina įžiūrėti daiktus, kuriuos vagiate, atsiprašau, pasiimate. Ko gero, neturite tokios ydos kaip vištakumas?

– Aišku, ne. Be to, turiu žibintuvėlį.

– Ar nebūna taip, kad „dirbant“ tamsoje pasitaiko netikėtumų, na, pavyzdžiui, buto šeimininkas Jus užtinka? Man įdomu – ar buvo dėl Jūsų veiklos fiziškai nukentėjusių žmonių: sužeistų, gal net nužudytų? Kilus pavojui įkliūti arba prarasti grobį?

– Nesu žudikas nei smurtautojas, jei to klausiate.

– Atleiskit, nenorėjau įžeisti.

– Aišku, pasitaiko incidentų. Tokiame darbe negali visko kontroliuoti. Sakykit, argi aš kaltas, kad kažkoks kvailys, mane užtikęs, išsigąsta ir iššoka pro antro aukšto langą? Arba kad bėgdamas partrenkiu lėtą, svirduliuojantį senuką ar po kojomis pasipainiojusį vaiką? Pasaulis, žinokit, pilnas žioplių.

– Mat kaip…

– Bet vieną dieną visa tai baigsiu.

– Gal net greičiau, nei manote…

– Ką?

– Nieko, tęskite.

– Pasieksiu karjeros viršūnę ir baigsiu. Žinot, aš turiu svajonę. Norėčiau priglausti kokį milijoną, galbūt aukso luito ar vertingo meno kūrinio pavidalu, ir išvykti į Panamą.

– Kodėl Panamą?

– Nes Panama labai graži ir kvepia bananais – skaičiau knygelėje.

– Aišku… Jei, kaip Jūs sakot, „priglaustumėt“ milijoną, galėtumėt pasidalinti su vargstančiais. Čia arba Panamoje.

– Ne.

– Ne?

– Jie turi teisę pasiimti dalį iš manęs, kaip ir aš pasiimu iš kitų. Rizikuodami savo kailiu. Bet geriau nemėgintų.

– Štai kaip… Taigi ir aš turiu teisę ką nors iš Jūsų atimti.

– Taip, bet nepatarčiau. Gali liūdnai baigtis. Be to, didelių sumų ir brangių daiktų nesinešioju.

– Ką gi… Tvanku, ar ne? Praversiu langą.

 

Už lango lyja

Šnara medžių lapai

Kažkas skambina pianinu

 

– Paklausykite. Įkvėpkite. Jaučiate? Gamta atgyja. Nuostabi naktis.

– Jau eisiu, užsisėdėjau. Pasiimsiu Jūsų lietsargį.

– Palaukite, parodysiu Jums dar vieną kambarį. Gal rasite ką nors, kas Jus sudomins.

– Tiek to, rodykit.

– Prašom čia.

– Kas… Kas ten guli?! Lavonas?! Kodėl bute laikote lavoną? Čia žmogus ar žvėris?

– Čia mano Kūrinys. Šiąnakt jį prikelsiu.

– Einu iš čia. Jūs kažkoks nesveikas.

– Niekur Jūs neisite. Jūs turite tai, ko man trūksta: blogą širdį ir geras akis. Ir mano Kūrinys bus baigtas.

 

Trakšteli užrakinama spyna

Trenkia žaibas

Sudunda griaustinis

Klyksmas, paskui tyla

Lyja