Mums rašo Antrą kartą įsiterpdamas į polemiką su ponu Andriumi Martinkumi (toliau – p. A. M) savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ teturiu vienintelį tikslą – suprasti priežastis, kodėl dabartinė demokratinė Lietuvos santvarka p. A. M. taip netinka.

Labas, Emili Milkevičiau, noriu pasidalinti mintimis, kurios kilo perskaičius Jūsų straipsnį „Labas, Lukauskaite. „Literatūros ir meno“ ir „Šiaurės Atėnų“ sausio–kovo poezijos publikacijų apžvalga“ („Š. A.“, III.22).

ANDRIUS MARTINKUS Nedažnai spausdinto žodžio padangėje užsidega naujas šviesulys, kurio pavadinime esama asmens vardo (pavardės) su graikišku priešdėliu „anti“.

Mums rašo Atsitiktinai ir pavėluotai gautame praėjusių metų „Šiaurės Atėnų“ 45 numeryje radau p. Andriaus Martinkaus (toliau – p. A. M.) straipsnį „Aksominis“ genocidas, „aksominės“ revoliucijos ir „neskaidrūs“ rinkimai“.

Ap­ti­kau „Šiau­rės At­ėnuo­se“ (I.18) to­kį straips­ne­lį – To­mo Mar­cin­ke­vi­čiaus „Gra­jaus­ki­nė ho­me­o­pa­ti­ja: trys la­šai ma­nie­ros pa­pras­tu­mo ki­bi­re“. Šiek tiek nu­si­ste­bė­jau – pa­si­ro­do, kiek ne­apy­kan­tos ga­li su­kel­ti to­kia ne­kal­ta kny­gai­tė. Ta­čiau nuo­mo­nė yra nuo­mo­nė – šven­tas rei­ka­las, re­cen­zen­to va­lia ją tu­rė­ti ir reikš­ti.