„Absurdiškos klaidos“, arba Vertėjo pamąstymai

Mums rašo

2012 m. ko­vo mė­ne­sį „Šiau­rės At­ėnai“ kny­gų sky­re­ly­je iš­spaus­di­no Gra­ži­nos Ma­to­nie­nės re­cen­zi­ją „Tarp ne­įpras­tu­mo ir tai­syk­lin­gu­mo“, de­ja, ta­da ją pra­žiū­rė­jau, nes, pri­si­pa­žin­siu, šį laik­raš­tį skai­tau ne vi­sai re­gu­lia­riai. Kad ir pa­vė­luo­tai, nu­spren­džiau į ją at­si­liep­ti, nes, vie­na, ra­dau ne­la­bai pa­grįs­tų tei­gi­nių apie ma­no vers­tą pas­ku­ti­nę Ra­y­’aus Brad­bu­ry’io kny­gą „Su­die, va­sa­ra“, an­tra, re­cen­zi­ja su­kė­lė ir ben­dro po­bū­džio min­čių, ku­rios gal­būt su­do­mins ir ki­tus ver­tė­jus. Juk ver­ti­mai ir ver­tė­jai taip re­tai pa­trau­kia kny­gų re­cen­zen­tų dė­me­sį.

Pir­miau­sia no­rė­čiau pa­dė­ko­ti G. Ma­to­nie­nei už pa­gi­ria­muo­sius žo­džius, adresuotus kai ku­rioms ver­ti­mo vie­toms, ir pa­aiš­kin­ti kai ku­rias re­cen­zen­tei už­min­tas „mįs­les“. Iš­ties dvie­jų var­dų Dag­las ir Da­gas var­to­ji­mas nė­ra joks mis­tiš­kas žen­klas, o tik no­ras kuo na­tū­ra­liau ir pa­to­giau per­teik­ti lie­tu­vių skai­ty­to­jui for­ma­lų ir ne­for­ma­lų šio an­gliš­ko var­do va­rian­tą. Var­dą Dag­las transk­ri­ba­vau vi­siš­kai są­mo­nin­gai ne­pri­dė­da­mas „Lie­tu­vių kal­bos ra­šy­bos ir sky­ry­bos“ re­ko­men­duo­ja­mos ga­lū­nės -as, nes Dag­la­sas links­niuo­ja­mas skam­ba kaip tro­lei­bu­sas, dar­dan­tis per Ant­akal­nio gat­vės duo­bes: Dag­la­sas, Dag­la­so, Dag­la­sui, Dag­la­są ir t. t. Abie­jo­se kny­go­se (šio­je ir „Pie­nių vy­ne“) jis kar­to­ja­mas šim­tus kar­tų ir gra­fiš­kai smar­kiai ski­ria­si nuo trum­pes­nio ori­gi­na­lo Doug­las. Na, o Da­gas – vie­nin­te­lis įma­no­mas trum­pes­nis va­rian­tas, var­to­ja­mas jo šei­mos na­rių ir drau­gų (plg. liet. Vid­man­tas – Vi­das, Vy­tau­tas – Vy­tas). Ne­vi­siš­kai re­cen­zen­tė su­pra­to ir skir­tu­mą tarp žo­džių penk­cen­tis ir pen­kia­cen­tis, įžvel­gu­si čia krin­tan­čių iš ki­še­nės (?) pi­ni­gų skam­be­sį, „pa­ryš­ki­nan­tį vai­kiš­ką ne­rū­pes­tin­gu­mą“. Iš tik­rų­jų skir­tu­mas tarp jų ne sti­lis­ti­nis, o gra­ma­ti­nis: penk­cen­tis yra daik­ta­var­dis, t. y. pen­kių cen­tų mo­ne­ta, o pen­kia­cen­tis – būd­var­dis, t. y. kai­nuo­jan­tis pen­kis cen­tus (blok­no­tas) (plg. pen­krub­lė – pen­kių rub­lių ban­kno­tas, pen­krub­li­nis – kai­nuo­jan­tis pen­kis rub­lius: „Ve­žė­ją pa­sam­dė su pen­krub­li­ne ku­me­lai­te“ J. Bi­l.).

Tai, ži­no­ma, smul­kme­nos. Kur kas la­biau glu­mi­na kai ku­rie re­cen­zen­tės prie­kaiš­tai, kaip an­tai: „Teks­te ku­ria­mą nuo­tai­ką drums­čia ir pa­žo­džiui ver­čia­mi po­sa­kiai, fra­ze­o­lo­giz­mai, pvz.: „O, Die­ve ne­duok!“ (= ne­duok Die­ve); „pa­ma­tė… ber­niu­ką, le­kian­tį kaip ant gais­ro (= į gais­rą)“. Kad nuo­tai­ka ne­si­drums­tų, at­si­vers­ki­me to­kį au­to­ri­te­tin­gą lei­di­nį kaip Lie­tu­vių kal­bos ins­ti­tu­to pa­reng­tą „Fra­ze­o­lo­gi­jos žo­dy­ną“. Jo au­to­rių tik­rai ne­ap­kal­tin­si pa­žo­džiui ver­čia­mais po­sa­kiais. O pa­na­šių, var­to­ja­mų vi­so­je Lie­tu­vo­je, čia gau­su: Die­ve ser­gėk, Die­ve su­si­milk, Die­ve my­lėk, Die­ve gink, Die­ve duok. Pa­tei­kia­mas ir toks pa­vyz­dys: „Die­ve ne­duok!.. ar daug te­rei­kė­jo – bū­tu­mėm šer­me­nis tu­rė­ję.“ Tas pat žo­dy­nas tei­kia ir po­sa­kį „kaip ant gais­ro“, reiš­kian­tį „la­bai sku­biai bėg­ti“: „Vamp­te­lė­jo kas žo­dį, ir le­kia kaip ant gais­ro“ Že­m.; „Iš­lė­kė iš na­mų be nie­ko kaip ant gais­ro“; „Kaip ant gais­ro at­lė­kė.“ Be­je, po­sa­kio „kaip į gais­rą“ čia iš­vis ne­ra­si­me, ne­duo­da jo ir di­dy­sis „Lie­tu­vių kal­bos žo­dy­nas“, o tik po­sa­kį ant pir­mų gais­rų (sku­bo­mis).

Ne­pa­tin­ka re­cen­zen­tei ir po­sa­kis: „Žiū­rėk, kaip vai­ki­nai įsi­ne­šė“, jį re­ko­men­duo­ja pa­keis­ti „skuo­džia, du­mia, le­kia“. Vis dėl­to įvy­kio veiks­las čia la­biau tin­ka nei ei­gos, o siū­lo­mi ga­na padėvė­ti veiks­ma­žo­džiai tik­rai nu­si­lei­džia kur kas spal­vin­ges­niam įsi­ne­šė (žr. LKŽ: įsi­neš­ti – įsi­sma­gin­ti bėg­ti: „Ar­kliai kaip įsi­ne­šė nuo kal­no!“). Ne­gir­dė­tas re­cen­zen­tei ir vi­suo­se žo­dy­nuo­se ran­da­mas žo­dis iš­va­mos (= vė­ma­lai). Iš­va­mą G. Ma­to­nie­nė ta­pa­ti­na su iš­ga­ma (sic!), o kal­ba­ma apie dva­si­nes iš­va­mas, ir šis žo­dis ge­riau­siai ati­tin­ka Brad­bu­ry’io var­to­ja­mą spi­ri­tu­al up­chuck. Tarp ki­tų tai­sy­mų pa­mi­nė­siu kaž­kuo pra­si­kal­tu­sį žo­dį pra­džioj. Kad jis tu­ri tei­sę eg­zis­tuo­ti gre­ta iš pra­džių, liu­di­ja LKŽ: „Ke­lio­nė pra­džioj bu­vo lai­min­ga“ J. Bal­č., taip pat vi­siems ži­no­mi po­te­riai: „Kaip bu­vo pra­džioj ir da­bar, ir vi­sa­dos, ir per am­žius.“ Ne­pa­aiš­kin­ta, ku­rių „ne­įpras­tų“ žo­džių de­rė­tų veng­ti ci­tuo­ja­muo­se pa­vyz­džiuo­se: „…val­gan­tį duo­ną su­muš­ti­nių pa­vi­da­lu“ (eating bre­ad in the gui­se of sand­wi­ches) ar­ba „Jis pa­ju­to al­kį pil­ve ir pri­si­mi­nė nuo­sta­bius val­gius na­mie“ (He felt the hun­ger in his sto­mach and he thought of the mi­ra­cu­lous fo­ods at ho­me).

Gal ir ne­ver­tė­tų mi­nė­ti šių, pa­sak re­cen­zen­tės, „ne­įpras­tu­mų“, ta­čiau, ma­no gal­va, jų bai­mė at­spin­di ben­drą pas­ta­rų­jų dvie­jų de­šimt­me­čių ma­si­nių ver­ti­mų bė­dą – ne­pa­grįs­tą žo­dy­no siau­ri­ni­mą ir skur­di­ni­mą. Spau­džia­mas ter­mi­no, daž­nas ver­tė­jas ne­si­var­gi­na raus­tis gau­siuo­se žo­dy­nų ir ki­tų kal­bos lei­di­nių aruo­duo­se ir ieš­ko­ti žo­džio ar po­sa­kio, ku­ris la­biau­siai ati­tik­tų ori­gi­na­lą, o ra­šo pir­mą at­ėju­sį į gal­vą „įpras­tą“ va­rian­tą. Tū­las nė ne­ži­no, kad to­kie aruo­dai eg­zis­tuo­ja. Ne­se­niai bu­vo pro­gos įsi­ti­kin­ti, kad kai ku­rie ver­tė­jai ir re­dak­to­riai nė­ra gir­dė­ję apie tri­jų to­mų „Lie­tu­vių kal­bos veiks­ma­žo­džių jun­glu­mo žo­dy­ną“. O juk jis tu­rė­tų bū­ti pa­ran­ki­nė kiek­vie­no ver­tė­jo kny­ga – gre­ta LKŽ, DLKŽ, sis­te­mi­nio, si­no­ni­mų, fra­ze­o­lo­gi­jos žo­dy­nų, kal­bos kul­tū­ros ir ki­tų lei­di­nių. Ver­tė­jas pri­va­lo mo­kė­ti nau­do­tis vi­sa spal­vin­ga gim­to­sios kal­bos pa­le­te, tu­rė­ti pil­nas ki­še­nes at­sar­gų vi­siems gy­ve­ni­mo at­ve­jams. Pri­si­min­ki­me gar­siuo­sius mū­sų ver­tė­jus – J. Bal­či­ko­nį, D. Ur­bą, P. Po­vi­lai­tį, Vyt. Pet­raus­ką, R. Ra­mu­nie­nę, E. Veng­rie­nę ir dau­ge­lį ki­tų, ver­tu­sių pui­kia, tur­tin­ga lie­tu­vių kal­ba. Kiek jų ver­ti­muo­se ryš­kių žo­džių ir po­sa­kių, liau­diš­kų pa­sa­ky­mų, prie­žo­džių, pa­tar­lių, pa­de­dan­čių spręs­ti pa­čias pai­niau­sias ver­ti­mo pro­ble­mas. Jie ver­ba­vo sa­vo „žo­džių ka­riau­ną“ iš vi­sur, nes ne­rašė kast­ruo­tu ver­tė­jų žar­go­nu, o ak­tu­a­li­za­vo vi­sus kal­bos sluoks­nius. Jei­gu nuo­lat sa­ve ri­bo­si­me, nu­si­sta­ty­si­me kal­bos ba­do die­tą, kaip­gi per­teik­si­me nuo­sta­bius kal­bos lo­bius, glū­din­čius ir kla­si­kų, ir nau­jų­jų lai­kų ra­šy­to­jų kny­go­se?

Pa­bai­go­je ta pa­čia te­ma po­ra žo­džių dėl re­cen­zi­jo­je mi­ni­mų „ab­sur­diš­kų sky­ry­bos klai­dų“. Pa­ci­ta­vu­si sa­ki­nį „Aš, kaž­kas pra­bi­lo į nak­tį“ ir dar vie­ną pa­na­šų, re­cen­zen­tė in­for­muo­ja, kad „sa­ki­nio pra­džio­je ir po kab­le­lio tu­rė­tų bū­ti brūkš­nys“. Sanc­ta sim­pli­ci­tas! Ne­jau­gi G. Ma­to­nie­nė iš­ties ma­no, jog per be­veik 50 me­tų ver­tė­jo kar­je­rą ne­su­ge­bė­jau iš­mok­ti tie­sio­gi­nės kal­bos sky­ry­bos tai­syk­lių? O rei­kė­jo tik žvilg­te­lė­ti į ori­gi­na­lą, kur ir Dag­las, ir se­na­sis Kvo­ter­mei­nas „šne­ka­si“ su… sa­vo ly­ti­niais or­ga­nais. Tie, ži­nia, ne­tu­ri nei lie­žu­vio, nei dan­tų, to­dėl ir kal­ba ne vi­sai įpras­tai – to­kia jau au­to­riaus va­lia, ku­rios ne­ga­lė­jau ne­pai­sy­ti. Ir ne­te­ko gir­dė­ti, kad Brad­bu­ry’į kas bū­tų ap­kal­ti­nęs an­glų kal­bos sky­ry­bos tai­syk­lių, ne ma­žiau griež­tų kaip lie­tu­vių, ne­iš­ma­ny­mu. Kiek to­kių „ab­sur­diš­kų“ klai­dų ras­tu­me mo­der­nis­tų ir po­stmo­der­nis­tų ver­ti­muo­se, o juk jų me­ni­nės iš­raiš­kos prie­mo­nės pa­da­rė ne­ma­žą po­vei­kį ir re­a­lis­ti­ne ma­nie­ra ku­rian­tiems ra­šy­to­jams, tarp jų ir Brad­bu­ry’iui, ir kai ku­riems lie­tu­viams (žr. kad ir „Me­tuo­se“ pub­li­kuo­ja­mus kū­ri­nius).

Pas­ku­ti­nis pa­mąs­ty­mas bū­tų toks: rei­kė­tų daž­niau žars­ty­ti gim­to­sios kal­bos lo­by­nus, su­kaup­tus dau­gy­bė­je sto­rų žo­dy­nų ir ži­ny­nų to­mų, ne­si­bai­dy­ti „ne­įpras­tu­mų“, jei­gu jie pa­grįs­ti ori­gi­na­lo kal­bos ypa­tu­mais, o ver­ti­mus ver­tin­ti pa­gal jų ir ori­gi­na­lo ati­ti­ki­mą. Keis­to­kai skam­ba re­cen­zen­tės pri­si­pa­ži­ni­mas, kad ori­gi­na­lo ji ne­skai­čiu­si, o jos tai­sy­mai tė­ra „skai­ty­to­jos pa­mąs­ty­mai“. Vis dėl­to re­cen­zi­jo­je var­to­ja­mi žo­džiai ka­tach­re­zė, pa­ro­no­ma­zi­ja, eu­rit­miš­ku­mas duo­da pa­grin­do ma­ny­ti, kad ji – ne pa­pras­ta skai­ty­to­ja, to­dėl ir at­si­lie­pi­mas iš­ėjo ne­la­bai pa­pras­tas.

Dr. Graž­vy­das Kir­vai­tis