Trum­pas ži­ra­fų at­sa­ky­mas Jū­ra­tei

KĘS­TU­TIS NA­VA­KAS
AK­VI­LĖ ŽI­LIO­NY­TĖ

Pra­ei­ta­me laik­raš­čio nu­me­ry­je Jū­ra­tės Vi­soc­kai­tės bu­vo­me (su ke­liais ki­tais au­to­riais) įtar­ti ge­rų ma­nie­rų sto­ka, tar­si bū­tu­me sve­čiuo­se iš­vo­gę si­dab­ri­nius šaukš­te­lius. Iš­lei­do­me kny­gą „Vi­si laiš­kai – ži­ra­fos“, bet jo­je ne­nu­ro­dė­me, kad teks­tai prieš tai spaus­din­ti „Šiau­rės At­ėnuo­se“. (Ma­no­me, kad ci­tuo­ja­mas skai­ty­to­jų ko­men­ta­ras „Kiek­gi ga­li­ma spaus­din­ti tą ne­są­mo­nę!“ mums ir skir­tas, ir juo la­bai džiau­gia­mės.) Tik tas ne­nu­ro­dy­mas ne­reiš­kia jo­kios ne­pa­gar­bos. Tie­siog ne­sa­me vi­ki­pe­diš­ki, kny­gos įva­di­nės da­lies sti­lis­ti­ka to­kiai nuo­ro­dai ne­at­ro­dė pa­lan­ki, o ir sa­vait­raš­čio re­dak­to­rė Gied­rė Kaz­laus­kai­tė mū­sų kny­gos vir­še­ly­je „Šiau­rės At­ėnus“ va­di­na pa­pras­tai – laik­raš­čiu. Vi­siems aiš­ku, koks laik­raš­tis tu­ri­mas ome­ny. Per pus­an­trų me­tų tai, kur šie teks­tai pub­li­kuo­ja­mi, li­ko pa­slap­tis gal tik Ro­mos po­pie­žiui. Lei­dyk­la „Va­ga“ ir sa­vo tin­kla­la­py­je, ir kny­gos re­kla­mi­nia­me kli­pe (http://www.you­tu­be.com­/­watch?­v­=s­TY­D3EiRTN0) nu­ro­do, kad teks­tai skelb­ti „Šiau­rės At­ėnuo­se“, tad „vi­sos šlo­vės“ ne­si­sa­vi­na. Taip pat ir mes dau­giau lin­kę tuo di­džiuo­tis, nei slėp­ti, tai­gi jo­kie si­dab­ri­niai šaukš­te­liai iš mū­sų ki­še­nių ne­ky­šo. O ir už ži­ra­fų laiš­kų pri­ėmi­mą į laik­raš­tį, ir už dė­me­sį mū­sų ma­nie­roms mie­lai Jū­ra­tei esa­me nuo­šir­džiai dė­kin­gi.