Blogieji globalistai ir gerieji antiglobalistai, arba Antimartinkus

Mums rašo

Atsitiktinai ir pavėluotai gautame praėjusių metų „Šiaurės Atėnų“ 45 numeryje radau p. Andriaus Martinkaus (toliau – p. A. M.) straipsnį „Aksominis“ genocidas, „aksominės“ revoliucijos ir „neskaidrūs“ rinkimai“. Kadangi straipsnis platus, mokslingai susuktas, kalbantis apie mūsų dabarties skaudulius ir kitaip keiksnojantis, sumaniau p. A. M. oponuoti. Tuo reikalu tenka pacituoti kai kuriuos straipsnio teiginius.

„Pasibaigus „dainuojančiai revoliucijai“ Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo net septyniais šimtais tūkstančių. [...] revoliucija [...] negali būti nei „aksominė“, nei „dainuojanti“. [...] tikra revoliucija visada yra smurtas, prievarta ir labai daug kraujo. [...] Bet kokia revoliucija – nelaimė. [...] Tai, kas vadinama „dainuojančia revoliucija“, yra keistas nacionalinio išsivadavimo judėjimo ir revoliucijos hibridas.“

„Visos trys pagrindinės Lietuvos „tradicinės“ partijos – Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, socialdemokratai ir liberalai – iš tikrųjų yra giliausia metafizine prasme antitradicinės, jeigu sąvoką „tradicija“ siesime su tokiais dalykais kaip „religija“, „moralė“ ir „tėvynė“. [...] O Revoliucijos tradicija kaip tik ir yra nukreipta prieš religiją, moralę ir tėvynę. [...] Nė viena iš „tradicinių“ Lietuvos partijų šia prasme nėra tradicinė. Visos jos yra „tradicinės“ Revoliucijos tradicijos kontekste. [...] Apsiribosime trimis „tradicinėmis“ (iš tikrųjų antitradicinėmis) partijomis – kaip pačiomis Lietuvai pavojingiausiomis.“

„Kadangi minėtas (apsieisime be pavardžių) ponas visus „neteisingai“ balsavusius (tarp jų ir šio teksto autorių) viešai išvadino „parazitais“, drįstu pareikšti, kad ir aš jį laikau „parazitu“, ir yra labai didelė tikimybė, kad [...] pilietinio karo atveju mes būtume skirtingose barikadų pusėse [...].“

Emigracija

1890–1914 metais iš Rusijos okupuotų lietuviškų teritorijų į JAV išvyko apie 500 tūkstančių tautiečių. Tuomet JAV dar laisvai priimdavo emigrantus. Tarpukaryje iš nepriklausomos Lietuvos į Kanadą ir Pietų Ameriką emigravo apie 100 tūkstančių lietuvių. Tai buvo neprievartinė, pirmaisiais pokario metais aiškiai ekonominė emigracija.

1940–1941 metais, Sovietų armijai okupavus Lietuvą, prasidėjo pirmoji teroro banga. Į Rusijos gilumą buvo ištremta apie 30 tūkstančių Lietuvos piliečių. Daugiausia tai buvo valstybės tarnautojai, mokymo įstaigų direktoriai, visuomeninių organizacijų vadovai, aukštesnieji Lietuvos kariuomenės vadai ir visų jų šeimos. Mažai kas grįžo. Taip buvo sunaikintas Lietuvą atkūręs elitas.

1944 metų pabaigoje apie 65 tūkstančiai Lietuvos gyventojų paliko šalį dėl įvairių priežasčių. Buvo ten vokiečių kolaborantų, bet daugiausia – tie lietuviai, kurie spėjo pajusti sovietinės okupacijos žvėriškumus ir todėl nebenorėjo sieti savo gyvenimo su sovietine politine sistema.

Sovietams okupavus Lietuvą antrą kartą, pagal SSRS MGB pažymą, apimančią 1944–1953 metus, nušauta 20 tūkstančių „banditų“, nukauta, suimta ir „legalizuota“ 120 tūkstančių asmenų, ištremta 106 tūkstančiai asmenų (Arvydas Anušauskas, Teroras. 1940–1958 m., 2012). Ištremtos vadinamosios „banditų“ šeimos, ūkininkai, turėję per 20 ha žemės („buožės“), ir kiti „nepatikimi“ asmenys. Nušautų partizanų kūnai metodiškai kas savaitė būdavo nudrebiami daugelio mūsų miestelių turgavietėse, kad vietiniai gyventojai nedrįstų remti partizanų. Šitą aš pats mačiau.

Per pastaruosius 20 metų iš nepriklausomos Lietuvos ekonominiais sumetimais emigravo apie 600 tūkstančių piliečių.

Todėl, p. A. M., kalbėkime atsakingai – argi mūsų „dainuojanti“ revoliucija kuo nors čia dėta? Ar mūsų dabartinės valdžios kaltos, kad per daugelį dešimtmečių grobiami, žudomi, tremiami mūsų tautiečiai „lengvai“ pakyla ir, sulaukę laisvės, veržiasi į Vakarus, tikėdamiesi saugesnio ir geresnio gyvenimo? Išdėsčiau šią skaudžią mūsų tautos istorijos dalį tik tam, kad būtų galima akivaizdžiai įvertinti praėjusio karo ir sovietinio teroro baisumus, geriau suprasti dabartį.

Be abejo, labai malonu saugioje Lietuvoje kalbėti apie transcendentines idealybes ir keiksnoti esamą būvį. Dabartis esanti toli nuo tokios, kokios mes „turėjome teisę“ tikėtis. Nebuvo jokios teisės. Reikėjo spręsti – arba mes stojame į NATO ir Europos Sąjungą su visomis jos atvirybėmis, dorybėmis ir nedorybėmis, arba toliau kenčiame okupacinį terorą. Gerai, kad susidarė palanki tarptautinė situacija ir kad mums vadovavo išmintingi Atgimimo vadai. Ir vienas iš jų „mums labai gerai žinomas“ talentingas politikas, konservatorius (man „patiko“ p. A. M. terminologija).

Taigi, ar įmanoma sustabdyti mūsų emigrantų srautą į Vakarus? Galima, jeigu izoliuosime save nuo Vakarų spygliuotos vielos užtvaromis. Į Rytus niekas nesiverš. Bet nebus garantijos, kad vėl greitai nepakliūsime į rankas „sobirateliu čiužych zemel“.

Todėl drįstu teikti kompromisinius variantus. Vienas jų – nedelsiant grąžinti ar suteikti pilietybę visiems iš Lietuvos kilusiems ir užsienyje gyvenantiems tautiečiams, jų vaikams, jeigu Lietuvos pilietybės jie neteko. Turi nelikti kliūčių emigrantams judėti į abi puses. Antras – lėtesnis, bet tikras – vaikų tautinis auklėjimas. Rajonų ir kaimo mokyklų mokiniai turi būti supažindinami su savo geografija, gamta, šviesiais vietos žmonėmis, administravimu. Negalima palikti šio mokymo savieigai. Mokyklos privalo turėti būtinas tokio turinio mokymo programas, kūrybiškai rengiamas vietose. Reikia organizuoti ir finansuoti kraštotyrines keliones po Lietuvą ir, esant galimybėms, pažintines ekskursijas į Rytprūsius bei Baltarusiją. Reikalinga mūsų vaikams ir patriotinė (ne nacionalistiška) Lietuvos istorija. Aš tokią mokyklą lankiau nepriklausomos Lietuvos tarpukario metais ir jos atminimą labai branginu. Veiks mus ir gilus nostalgijos jausmas, nes šiame krašte gyvename per 4 000 metų.

Lietuvos politinių partijų veikla

P. A. M. straipsnyje radau kontroversišką „giliausia metafizine prasme“ pagrindinių mūsų politinių partijų įvertinimą. Jis dreifuoja taip: tradicinės → revoliuciškai tradicinės → antitradicinės → antireliginės → antikrikščioniškos → pačios pavojingiausios Lietuvai. Kalbama apie TS-LKD (konservatorius), socialdemokratus ir liberalus. Priežastis ta, kad šios partijos iš trijų būtinų (p. A. M. nuomone) programų formulių dėmenų – religijos, moralės, tėvynės – nedeklaravo religijos dėmens. (TS-LKD deklaravo, bet „fariziejiškai“. Jos visos tiki „laisvąja rinka“.

Mano nuomone, nebūtina, kad kiekviena politinė partija deklaruotų visų trijų dėmenų formulę. Būtina ir pakankama sąlyga, kad visi šie dėmenys laisvai cirkuliuotų visuomenėje įvairiomis proporcijomis. Pridėsiu dar vieną ypač svarbų dėmenį – ekonomiką.

Mūsų politinės partijos tebegyvena pereinamąjį laikotarpį. Joms dar toli iki Vakarų pasaulio demokratinių partijų veikimo darnos.

Vis dėlto kodėl p. A. M. nutarė nepastebėti gana reikšmingų „nesisteminių“ Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijų. Ar jos nepavojingos? Ne taip seniai per televiziją matėme valstybę įžeidžiančius politinius žaidimus. Aukščiausią Lietuvos pareigūną prezidentą „gelbėjo“ ekstrasensė iš Rusijos. „Gydymui“ tiko tualetinis popierius. O kad prezidentas būtų tiesiogiai prižiūrimas p. Borisovo, jam teko nuolat žaisti tenisą. Pas p. Borisovą buvo aptikti svečiai turistai – Rusijos FST žmonės. Paties p. Borisovo asmenybė gali būti lengvai numanoma.

Darbo partijos vadovybė pagauta su neužpajamuotais milijonais ir neparodytomis išlaidomis. Partijos vadas jau daugelį metų tyčiojasi iš demokratinės Lietuvos teisėtvarkos ir pačios valstybės.

Rusijos kapitalo bankas „Snoras“ pradangino (kol kas galimai) milijardines Lietuvos indėlininkų sumas. Kažin ar jos bus paskutinės, nes panašiu būdu „pakibo“ ore kai kurios kredito unijos?

Kai kurios paskelbtos rezonansinių bylų nutartys akivaizdžiai prieštarauja per TV matytiems faktams. Ir t. t.

Todėl kas gali paneigti, kad „nesisteminės“ partijos yra „sukurtos“ vienos autoritarinės užsienio šalies „rūpesčiu“ ir pinigais ir kad jas „kūrė“ geri specialiųjų tarnybų žmogaus psichologijos specialistai.

Atsitiko ir kitų keistų dalykų. P. A. M. nepastebėtos „nesisteminės“ nepavojingos (ar tikrai?) partijos kartu su „antitradiciniais“ ir pavojingiausiais Lietuvai socialdemokratais per eilinius Seimo rinkimus nuo valstybės valdymo nustūmė „fariziejiškus“ ir pavojingiausius Lietuvai konservatorius. Pastarieji per daug rūpinosi valstybės ir visuomenės ateitimi ir „užmiršo“ pasirūpinti savo partijos populiarumu. Už tai rinkimų „sūpuoklės“ juos nubaudė.

Apžvelgdamas objektyvumo požiūriu straipsnyje pateiktą medžiagą, nustačiau, kad ten esama kai kurių tendencijų. Iš 1 000 cm2 viso ploto 450 cm2 plote koneveikiami konservatoriai. 160 cm2 plote „linksniuojami“ emigracijos „kaltininkai“. „Nesisteminių“ partijų veiklai ir teigiamiems vertinimams vietos išvis neskirta. Numanau du galimus atvejus. Arba straipsnis turi užsakovą, arba „Jupiteri, tu pyksti – Jupiteri, tu neteisus“.

Apsispjaudymai

Ši p. A. M. straipsnio dalis sukėlė slogų jausmą. Gaila, kad gerbiami specialistai nenorėjo diskutuoti korektiškai. Beje, žodžių junginiai „visi parazitai“ ir „jis parazitas“ straipsnio kontekste semantiškai nėra lygiaverčiai. Manau, kad atsiras skaitytojų, kuriems Lietuvos valstybingumas ir saugumas yra aukščiausios kategorijos sąlygos, ir todėl jie galės susidaryti savo nuomonę.

Religijos dėmuo

Nieko nebuvo bjauresnio už prievartinį ateizmo brukimą sovietmetyje. Bet nelabai geriau atrodo kai kurių ankstesnių ar esamų religijų veikla.

Islamas – religija, ar ne? Vieni musulmonai pasiaukodami sprogdina kitus tokius pačius musulmonus. Moralę jie taip pat turi savotišką. Tėvynę – irgi. Vakarų Europoje krikščionys katalikai pjovė krikščionis hugenotus, vyko kryžiaus karai. Jų metu kliuvo ir mums, baltams. Todėl drįstu manyti, kad net krikščioniškos moralinės vertybės ir krikščioniškas socialinis mokslas, už kuriuos p. A. M. tikrai balsuotų, neturi išskirtinių galių ir kartu su kitomis pozityviomis žmonijos veiklos kryptimis veikė ne visuomet geriausiu būdu.

Savo pažiūromis į žmogaus ir visuomenės gyvenimą esu egzistencialistas. Bet „transcendentinę tylą“ (Arvydas Šliogeris), niekam nieko neprimesdamas, vadinčiau „transcendentine tuštuma“.

Gal ateityje pasireikš stiprus žmonijos poreikis „išlikti“? Priešingu atveju negausūs mūsų palikuonys po niokojančių karų vėl plieks vienas kitą lazdomis ir akmenimis (Albertas Einsteinas).

Demokratija nėra gera visuomenės valdymo forma, bet geresnės nėra, sakė Didžiosios Britanijos premjeras Winstonas Churchillis. Akivaizdžiai matom, kad normaliuose rinkimuose dažniausiai realizuojamas gana bukas „sūpuoklių“ principas. Nepaisant to, reikia susitaikyti su demokratiškų rinkimų sąlygomis. „Šiaurės Atėnų“ skaitytojai yra kompetentingi, kad galėtų patys įžiūrėti giluminius skirtumus tarp demokratinio ir autoritarinio-totalitarinio valdymo formų. Todėl apie tai detaliau nekalbėsiu.

Būtina, kad valstybė gerbtų žmogaus teises. Primenu, kad Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 18 straipsnis gina, be kita ko, ir religijos bei tikėjimo laisves.

Vilnius, 2013.II.12

T. R. Bartkus

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.