Apie žmogų, kuris norėjo būti senis

RUDOLF SLOBODA

Žmogus buvo sutikęs daugybę kitų be galo senų senių ir pavydėjo jiems, nes šie atrodė jam be rūpesčių. Buvo girdėjęs ir apie be galo senus senius, valdžiusius didžiąsias Kinijos ir Sovietų Sąjungos imperijas, bet šiems ne taip pavydėjo, nes žinojo, kad valdžia iš tiesų priklauso ne jiems, kad visi jų nekenčia ir kad yra priversti nuolat daryti kam nors bloga, klastauti, meluoti, apsimetinėti, o kai kada ir žudyti. Jiems irgi pavydėjo, bet ne šlovės ir dvasios ramybės. Šie seniai, didžiųjų imperijų valdovai, jam veikiau priminė istorines asmenybes, vardus iš knygų ir metraščių. Jam patiko kiti seniai – tie, kurie gerai maitinosi, nuolat galvojo apie valgį ir ilgėjosi savo seksualinės galios. Jis džiaugėsi, jei tokiam seniui nereikėdavo gerti vaistų ir jį sutikdavai sporto mėgėjų renginyje, vadinamajame maratone – senis įtikindavo savo kūną ir nubėgdavo visą vos ne penkiasdešimties kilometrų atstumą, o paskui dar likdavo gyvas. Jam patiko seniai, kurie galėdavo gerti bet kokius vaistus ir dar alkoholį, nes toksikomanija jiems jau negrėsė: tokie seniai buvo abejingi medicinos žinioms.

Žmogus labai mėgo senius iš paveikslų – ypač kunigus, kardinolus ir karalius, jų mantijas, perukus, rankraščius, akis, drebančias rankas (jei kas spėjo nufilmuoti gyvus), mėgo senį Hegelį, nors šiandien, kai tas žmogus rašo šias eilutes, Hegelis jam nebeatrodo senas: nenugyveno nė septyniasdešimties; mėgo ir senį L. Tolstojų bei senąjį dailininką iš Modros poną Ilečką, taip pat senį savo uošvį ir jo komišką grožį, kai sulaukęs aštuoniasdešimties sulyso ir ėmė atrodyti lyg penkiasdešimtmetis.

Mūsų žmogui (mūsų herojui) – pavadinkime jį Michelangelo Rotta, kad lengviau eitųsi rašyti ir skaityti prozos kūrinį – mūsų herojui žmogui Michelangelo Rottai, sutrumpintai Rotai (nuo roat), patiko seniai, nes jiems nereikėjo niekuo rūpintis, ir šiam žmogui atrodė, kad jie net neprivalo gyventi, nes jie žino, kas jų laukia, priešingai negu visi kiti – taip pat ir žmogus Rota. Rotos vardas kol kas atrodo itališkas, bet po kelių eilučių tiesiog su juo apsiprasite, nes autorius minės jį saikingai. Šiaip nuolat bus vadinamas žmogumi.

Dabar tegu kas nors pamėgina perrašyti ankstesnę dalį trumpiau.

Mūsų herojus žmogus Michelangelo Rotta, vadinamas Rota, labiausiai mėgo senius būdamas penkiolikos. Tuos laikus jis puikiai prisimena. Tai buvo 1953 m. Tačiau jei tai nebūtų buvę 1953 m., šis žmogus vis tiek puikiai prisimintų savo penkioliktąjį gimtadienį, nes tą dieną nieko neįvyko, niekas jo nepasveikino, o jei norime, jo gimtąją dieną galime apskritai išgalvoti.

Štai ir įžanga. Jos irgi nepavyks sutrumpinti. Sužinojome, kad tas pats žmogus kadaise sulaukė penkiolikos ir kartais tai prisimena. Apie senius jau nebekalbėsime, bet visą laiką atsiminkime, kad kalbame būtent apie tokį žmogų. Dabar suteikime žmogui kitą vardą. Jo vardas bus Jožko Hora – taigi ne Jozefas Hora. Jožko Hora gimė 1912 m. Iš tiesų neišeina, kad 1953 m. jam būtų buvę penkiolika, bet nepamirškite, kad skaitote išgalvotą, netikrą istoriją, kurią lengvai eitųsi skaityti, jei negalvotumėte apie aritmetiką, tačiau, kita vertus, taip kur kas sunkiau rašyti, nes autorius rašo tik apie save, ir jam nelengva vis ką nors išgalvoti. Taigi šis autorius dabar rašo apie save, bet ir toliau visą laiką slapstysis. Tai bus labai sudėtinga, bet pasirūpinsime, kad būtų įdomu. Ramiai skaitykite toliau ir pamatysite, kaip bus juokinga.

Jožko Hora apsilankė pas dantų gydytoją. Ketindamas būti jai malonus, jis paklausė: „Kaip laikotės, ponia daktare?“ Ji apžiūrėjo jam burną, ir tik namie jis suprato, kad ji paliko neliestą skaudantį dantį ir ištraukė sveiką. Kad viską galutinai supainiotume, atsiminkite, kad tai pastebėjo kitas dantų gydytojas, kadaise žymus sportininkas, krušlys, nuolat miegojęs su slaugėmis ir pacientėmis. Vieną jis padarė prieš tai, o kitą – po to. Įsivaizduoju (juk esu rašytojas), kaip į jo kūną reagavo žmona po to, kai jam ištraukė dantį. Su Jožko dantistas negalėjo pergulėti – pasisekė tam Jožko. Kokia patirtis!

Meluokime toliau. Juk tiesa nugali. Suteikime Jožko kitą vardą. Geras sumanymas. Tegu jis būna vardu Fero Vlkas, pravardžiuojamas Martynu. Ne koks zahorietis… atsargiai, pradedame per daug išsiplėsti. Tarkime, kad to Martyno liniją būtų galima išplėtoti. Tokia senamadiška maniera – susimąstyti apie kiekvieno vardo kilmę. Iš tiesų, kaip žinome, jo pavardė buvo Rota (Rota ar Rotta – turiu galvoje ne karinį dalinį, bet ratą). Kartą Fero Vlkas užsisakė pasiūti kailinius. Yra tokia pasaka, kaip vilkas pasisiūdino aulinius batus. Daugiau apie kailinius nebus nė žodžio. Jau seniai nuobodžiautumėte, nes būčiau pradėjęs aiškinti, kodėl jis užsisakė kailinius ir kodėl jų nenupirko, kaip atrodė siuvėjas, kokie jo vaikai, iš kur jis kilęs, kiek pareikalavo už darbą – visa tai būtų be galo nuobodu. Dabar nėra laiko nuobodžiauti. (Tas siuvėjas irgi mėgo kruštis, išties nusistebėtumėte, koks buvo juokingas, ir būtent tai buvo tikri žabangai moterims, nes siuvėjas pokštavo ir tuo pat metu durstė moteris, užsakoves, yla aukštyn, žemyn ir dar iš galo, ir viską darė taip, kad moteris, net staiga, nejučiomis patyrusi orgazmą, sužinodavo apie sangulį tik vėliau, jau pastojusi. Nė vienai nebuvo taip, kad nepastotų. Tokios pasklido legendos.)

Fero Vlkas matė, kaip tos moterys gimdė tuos vaikus, o paskui jais pasirūpindavo valstybė. Arba siuvėjas.

Štai ir pirmoji paralelė: skirtumas tarp siuvėjo ir dantų gydytojo toks, kad vienas iš jų buvo baigęs aukštąjį mokslą – tai buvo dantų gydytojas.

Svarbiausias herojus Martynas Vlkas vis dar tapatus Horai ir Michelangelo. Jam penkiolika. Žmonės nemėgsta atgrasių dalykų: pats atgrasiausias iš jų yra šūdas. Tačiau jie mėgsta kalbėti apie šūdą. Kai tik kas nors išsiaiškina matęs kieno nors šūdą, tuojau pat apie tai ima kalbėti visa Barselona arba Bratislava. Svarbu ne matyti svetimą šūdą – svarbu išsiaiškinti, kad kas nors pašiko. Tačiau pakaks apie tai. Iš šūdo rimbo nenupinsi. Be to, kai kas nors pašika, jo šūdo dažniausiai niekas nemato – pašikęs žmogus yra toks žmogus, kuris savo šūdą slepia ir mano, jog niekas nežino, kad jis pašiko – tiesa, kartais net jis pats nežino. Šiuolaikinė proza privalo reabilituoti žodį „šūdas“, kalbėti apie jį kaip apie įprastą dalyką, o kiekviename apsakyme turėtų figūruoti nors vienas šūdas ir koks nors jo santykis su žmogumi ir skaitytoju. Taip atgrasiems žodžiams suteikiamas epitheton ornans. Kartais šį žodį aptiksite net kulinarinėse knygose, ir jūsų veidą užlies raudonis. O jūs tuo metu ieškote valgio, kuris jums padėtų nuo vidurių užkietėjimo. Šiame apsakyme žodžio „šūdas“ daugiau nebeaptiksite.

Trumpam grįžkime prie kailinių siuvėjo. Tarkime, kad jis pasiuvo gražius kailinius turtingai moteriai – mergelei. Mergelė yra tokia moteris, kuri vis dar mergelė – tai yra moteris, dar nepraradusi skaistybės. Visi mėgsta kalbėti apie mergeles, to neišvengė net religinės literatūros kūrėjai, todėl musulmonas, vos išgirdęs žodį „mergelė“, meta visus darbus ir laukia, kas bus toliau. Paskaitykite „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas. Ten nuo pat pradžių rašoma, kaip vienas karalius tvarkė mergelę po mergelės, jau numalšinęs su jomis savo libido. Tai buvo karalius. Kitose knygose apie tai rašoma visai kitaip

Viktor Hulik. Spoksulis. 1997. Skulptūra Bratislavoje

Kai jis jau buvo pasiuvęs kailinius ir jau ketino imtis pokštų su yla, mergelė ėmė ir išėjo. Neblogas siužeto posūkis. Kiekvienas tikėtųsi, kad ji gynėsi arba kad galiausiai siuvėjui tai pavyko. Dar spėjo persimesti kailinius per petį ir taip parbėgo namo. (Kas už tai sumokės? Dieve mano, kur tik sakinys, ten painiava.)

Siuvėjas parašė mergelei laišką: „Mieloji Ofelija, jūs išsinešėte kailinius, bet man nesumokėjote. Atsiųskite paštu 25 000 kronų arba 5 000 markių ar 4 000 dolerių arba atneškite pati – visą dieną būnu namie. Priešingu atveju, jei negrąžinsite kailinių, būsiu priverstas kreiptis į teismą.“

Kaip matome, seksualinis žvitrumas dar nereiškia guvaus proto. Į tokį laišką jis nė pasakoje nebūtų sulaukęs atsakymo. Tačiau siuvėjas išmanė savo amatą. Jis išvyko į miestą ieškoti moters su jo (vis dar jo) kailiniais. Kiekvieni jo pasiūti kailiniai buvo originalūs, ir jis buvo įsitikinęs, jog per visą dieną Bratislavoje nesutiko tos moters, nors spaudė baisus speigas, net mieste buvo šalta, kad ir ne taip kaip Pietų ašigalyje, bet su kailiniais buvo kaip tik. Su kailiniais gera ir vasarą, jei sumanytumėte išsimiegoti rūsyje tarp vyno statinių.

Siuvėjas grįžo namo ir susimąstė, kaip atgauti pinigus už sąžiningai nudirbtą darbą. Jis buvo garbingas vyras, rūpinosi namais, ligone motina, ligoniu seneliu, ligotu sūnumi, ligotais gyvuliais ir sveika žmona bei septynetu sveikų vaikų, kurie kas dieną suvalgydavo po šimtą kilogramų ir niekada jam nepadėdavo, tik nuolatos stebėdavo, kaip jų maitintojas yla pokštauja su užsakovėmis ir kaip jos elgiasi, patirdamos orgazmą. Jiems patikdavo, kad amerikietės suprasdavo visa tai kaip slovakišką svetingumą, rusės dejuodavo, vengrės keikdavosi, o slovakės melsdavo Dievo pagalbos (kol ateidavo orgazmas).

Vienas iš tų sveikųjų siuvėjo sūnų nutarė viską išsiaiškinti (ypač dėl tų pinigų) ir iškeliavo į Bratislavą. Jo likimą aprašo Peteris Pištianekas knygoje „Babelio upės“, kurią anglišku pavadinimu išleido leidykla „Archos“. Tačiau ir jis nerado tėvo pinigų, tik susirado kitą mylimąją. Paskaitykite tą Pištianeką, jis tikrai nuramins jums nervus.

Kitas sūnus paaiškino tėvui, kad jam visai nebūtina surasti tą mergelę – tegu pasiima kompensaciją iš kitos, pirmos pasitaikiusios mergelės. Tėvas nemėgo kompensacijų, tiesiog negalėjo jų pakęsti ir nepripažino Freudo libido sąvokos. Kai kartą gydytojas paklausė jo apie libido, siuvėjas jį parodė, bet tik todėl, kad gydytojas turi matyti viską. Jis paklausė: „Dabar jums ramu, pone daktare?“ Gydytojas burbtelėjo: „Čia ne libido, čia pimpalas.“ Įspėju, kad kai kurie dalykai čia surašyti pažodžiui, kaip buvo. Esu tikras, kad jei vietoj žodžio „pimpalas“ būčiau parašęs „penis“, sakytumėte, kad esu gudreiva. Apskritai nežinau, ar gydytojas turėtų vartoti žodį „penis“, jei pacientas turi parodyti penį, o gydytojui nesinori jo liesti – juk galbūt sukrėstų pacientą, pranešęs jam, kad turi ne pimpalą, bet penį. Galbūt tai pasirodytų įžeidžiama.

Vienas iš sveikųjų siuvėjo sūnų, penkiolikmetis Jožko Hora (tai išgalvotas vardas: apsakymo pradžioje Hora yra visai kitas žmogus), taip pat nuvyko į Bratislavą ir pamėgino surasti mergelę tėvo kailiniais. Ko tik ten patyrė! Jau stotyje jį prikūlė, pamanę, kad jis čekas. Atsidūrė Kramaruose sudaužyta galva, ten jį pamiršo, ir jis pragulėjo trečiame ar septintame aukšte gal dvejus metus, nes tie vyrai, sumušę jį stotyje, irgi sumušti atsidūrė Kramaruose ir, aptikę ten Jožko, vėl jį sumušė, o jis nebepajėgė apsiginti. Puikus pavyzdys sveikatos apsaugos ministrui. Šis tik stebėtųsi. Tik pamėginkit įsivaizduoti. Jums jau septyniolika, ir dvejus metus nematėte nieko kito, tik buvote mušamas. Tačiau Jožko netapo psichopatu, jo neapėmė nuolatinis nerimas: priešingai, jis irgi tapo chuliganu, išvažiavo į Prahą ir ten stotyje mušė slovakus. Taip dar dvejus metus pragyveno Wilsono stotyje ir vis dar neatgavo tėvo pinigų. Vogti jis nesiryžo, nes bijojo policijos. Maitinosi iš išmaldos ir atliekomis, paskui iškeliavo atgal į Bratislavą, o 1954 m. sausio 14 ar 15 d. stotyje sumušė geležinkelininką, tai yra bėgių ir vagonų sargą, už tai gavo septynerius metus kalėjimo ir atsidūrė Leopoldove. Kailinius jau buvo pamiršęs, tačiau kartą vienas žmogžudys papasakojo savo istoriją: šis nusikaltėlis buvo kilęs iš Bratislavos ir įsivaizdavo, kad visos kailiniuotos moterys – kekšės. Kartą pamatė vieną tokią, nueinančią Ligos pasažu, negyvai sumušė ir pasiėmė kailinius, nes kekšių negalėjo pakęsti. Jis buvo skaistus. „O kur dabar tie kailiniai?“ – paklausė siuvėjo sūnus, sėdėdamas ant gulto ir kramtydamas pirštą. Jis aptiko pėdsaką, tačiau ilgai negalėjo nieko aiškintis, nes vis dar atliko bausmę, todėl parašė tėvui, kad pasidomėtų tuo reikalu, nes gali būti, kad kailiniai atsidūrė valstybės rankose. Tegu kreipiasi į notarus, galbūt kailiniai atsiras, ir galės juos parduoti kaip savo nuosavybę, tačiau moters tikrai neberas, nes ji nužudyta – juk ir senukui tėvui jau rūpėjo nebe moteris ar pinigai, bet tik kompensacija. Jo ligoti artimieji jau buvo mirę, sveikieji iškeliavo į platųjį pasaulį, kaip tas Pištianeko Racas, o jis liko vienas gyventi su dešimčia metų jaunesne našle, kurios nebepajėgė seksualiai patenkinti, bet jai tai nekliudė, nes ji mąstė realistiškai. Naktį ji dažnai jam sakydavo: „Janai, nesistenk taip, pamiegokim, gal rytoj bus kietesnis!“ Tačiau siuvėjas, lyg kas būtų įpylęs aliejaus į ugnį, netrukus vėl užšokdavo ant našlės ir libiduodavo. Paskui vienas nuodėmklausys patarė našlei apsimesti patyrus orgazmą, nes taip daro penkiasdešimt procentų moterų (nuodėmklausio duomenys nebūtinai tikslūs). Moteris išmoko apsimesti patyrusi orgazmą, ir namie vėl buvo ramu.

Penkiasdešimt procentų tų moterų, kurios nemoka apsimesti patyrusios orgazmą, gali sužinoti iš nuodėmklausio, kaip tai daroma, o paskui skleisti žinias tarp kaimynių, nes protestantai neturi kvalifikuotų nuodėmklausių. Orgazmas yra mokslinis terminas, kuriuo vadinama tam tikra sekso metu patiriama būsena ir kuris neturi nieko bendra su daugyba, dalyba, meile, neapykanta – tai tiesiog gydytojų, psichiatrų ir rašytojų vartojamas terminas, ir, kaip matome, nenuostabu, kad siuvėjas to nežinojo. Išduosiu jums paslaptį: žodis „orgazmas“ nebuvo ištartas ir klausykloje. Kaip nuodėmklausys paaiškino tokį dalyką, lieka išpažinties paslaptis: siuvėjo našlė išgirdo šį žodį tik mirties patale, kai jos sūnus sugrįžo iš kalėjimo – kaip žinome, tai buvo 1966 m. – ir papasakojo motinai, kaip kentėjo jo sužadėtinė, kol jo nepažinojo, nes buvęs jos mylimasis, neteistas, geras vyras, nepajėgė jos patenkinti, o ji buvo, tik neapsivožkite, gydytoja, puikiai žinojo šį terminą iš vadovėlių, ir apie tai skyriuje prieš darbą kalbėjo visos slaugės, gydytojai, kirpėjai, pacientai, sanitarai, valytojai, nes septintajame dešimtmetyje buvo prasidėjęs atlydys. (Prieš operaciją pacientas nuskutamas: štai kam skyriuje kirpėjai – kalbu ne apie privatininkus.)

Vaikinas užspaudė motinai akis, kartu su tėvu surengė laidotuves ir gedėjo. Jų likimai irgi įdomūs, bet tokie painūs, kad netinka mūsų apsakymui. Berniukui, sūnui, teko prisitaikyti prie naujo gyvenimo atlydžio laikais, tačiau kai tik devintojo dešimtmečio pradžioje išėjo naujas kodeksas, jis vėl atsidūrė kalėjime. Tuo metu mirė tėvas. Jie niekada nebesusitiko.

Kaip ir visi skaitytojai, jau pamiršau visus apsakymo pradžioje minėtus vardus, todėl susigalvokime naujus.

Siuvėjas turėjo ir dukrą, tai buvo vienas iš tų sveikųjų vaikų, o jos likimas toks pat įdomus. Jos likimas irgi ėmė klostytis, prasidėjus atlydžiui, septintajame dešimtmetyje, kai jai buvo dvidešimt, ir ji studijavo statybą, tai yra mūrijimo darbus – ketino tapti darbų vykdytoja, o šio amato merginai buvo įmanoma išmokti ir nepraradus skaistybės. Ilgais gražiais kailiniais ji vaikščiojo po statybas ir su chronometru rankoje vadovavo mūrininkų darbams. Kol tie asilai suprato, kad reikia dirbti kuo lėčiau, kailiniuotoji vaikė juos kaip įmanydama, o kai kurie mūrininkai, pasak mano tėvo, irgi mūrininko, dėjo tiesiog antžmogiškas pastangas. (Per vieną dieną jie sumūrijo visą namą – tiesa, moteriai su kailiniais buvo svarbu ne vien greitai padarytas darbas – bet ji užrašė jiems tokią normą, kokia jai atrodė priderama, ir mūsų mūrininkai, statybininkai bei visi kiti išgyveno tuos metus sveiki ir gyvi. Tas namas vėliau nugriuvo.)

Kuo, po galais, buvo vardu ši mergina?

Blogiausia būdavo vasarą, kai negalėdavo lakstyti po statybas kailiniuota. Jos kūnas buvo patrauklus, ir tai sužadindavo mūrininkus, todėl jie dirbo kaip pridera. Vienas (o šiaip ir ne vienas) mūrininkas vėliau atėmė jai skaistybę, o dar vėliau ją vedė, ji pagimdė penkis vaikus ir pasiliko namie – vėliau girdėjau, kaip ji skundėsi vienatve laidoje „Nakties dialogai“. Vienas iš jos sūnų apskundė ją teismui, teigdamas, kad gyvena pas ją, rūpinasi, jo žmona, jos marti, gamina jai valgį, ją džiugina septyni anūkai, jie turi namą, automobilį ir spalvotą televizorių, todėl apie vienatvę negali būti nė kalbos – moteriai tik norėjosi pasikalbėti su „Nakties dialogų“ vedėjais. Vienas rašytojas nusiuntė jai knygą su dedikacija, aplankė ją ir įsitikino, kad ši ponia meluoja ir apsimetinėja, jokia vienatvė jai negresia, tik nervina anūkai, tačiau svarbiausia, kad viename televizijos reportaže buvo parodytas prieš 1988 m. filmuotas siužetas, kuriame ji, vis dar kailiniuota darbų vykdytoja, su chronometru rankoje vaiko mūrininkus. (Turiu pasakyti, kad mano tėvas tam pasitelkdavo humoro jausmą ir ylą, o jai pakakdavo kailinių ir chronometro – laikrodžio, rodančio sekundes, o tai labai svarbi prietaiso savybė, nes kada panorėję galite paspaudę pirštu jį sustabdyti: tada žinosite, kad prabėgo tam tikras laikas. Šis prietaisas naudojamas sporto varžybose, jei tenka matuoti rezultatą sekundėmis.) (Išoriškai yla ir chronometras panašūs tuo, kad abu laikomi vienoje rankoje: kairiarankiai juos laiko kairėje, o dešiniarankiai – dešinėje.) (Esama ir nematomo ryšio: yla odoje praduriama skylė ir pro ją įveriamas siūlas, o chronometru visiškai neįmanoma badyti skylių, nes taip prietaisas sugestų.)

Pasaulyje egzistuoja labai nedaug daiktų ir įrankių, kuriais nebūtų įmanoma daryti tų pačių dalykų: ylą gali pakeisti nusmailintas pleištas, bet žadintuvas nepakeis chronometro, kad ir koks geras būtų. Jie universaliai priešingi vienas kitam ir atitinka dialektines premisas. Pleištui ir ylai bendra ir tai, kad abu galima ištraukti iš skylės, o kartą nukritęs chronometras retai kada rodo teisingai. Net labai geros kokybės chronometrą nukritusį reikia nešti pas laikrodžių meistrą – kalbu tai visiškai atsakingai. Pasakojama, kad Šveicarijoje gaminami tokie chronometrai, kurie išlaiko kritimą, smūgius, dulkes, vandenį, ultragarsą, bet jie tokie brangūs, kad žmonės, kuriems iš tiesų reikia chronometro, jų neįperka. Chronometrai negali būti labai brangūs, jų kaina turi nuolat kristi, pasaulinėje rinkoje vyrauja jų perteklius.

Vienišoji moteris iš „Nakties dialogų“ vėl pasirodė laidoje, pakeitusi balsą, ir taip sudirbo laidos vedėją ir redaktorių, kad šis balsu nubraukė prie mikrofono ašarą ir labai to gėdijosi, nes buvo tvirtas vyras, o ta ponia kalbėjosi su juo gal pusvalandį.

Visa tai, šis tekstas – tai tik trumpa liaudies gyvenimo ištrauka. Autorius nereikalauja, kad skaitytojas vertintų jo meninius pranašumus, nes parašė šį apsakymą, tris dienas badavęs po to, kai didžiai nudžiugo pamanęs, jog Slovakija tapo branduoline valstybe, ir visą dieną įsijungęs radiją laukė, kada ši nuojauta pasitvirtins. Sužinojo, kad Slovakija netapo branduoline valstybe, bet ir kitos galybės jau nebe tokios pavojingos: Rusijoje badas, Jungtinėse Valstijose kyla kainos, todėl rūkaliams (pabrangus tabakui) teks mažiau rūkyti, bet ir visiems kitiems (norėjau pasakyti: darbo žmonėms, bet argi Jungtinėse Valstijose tokių esama?) reikės pasispausti, ir tai anaiptol neįkvepia amerikiečių, bet sužadina viltį kiekvienam slovakui.

Iš: Rudolf Sloboda. Jesenná (zato) silná láska. Zobrané poviedky III. 1989–1995. Bratislava: Koloman Kertész Bagala – L. C. A. Publishers Group, 2003

Vertė Vytas Dekšnys


Slovakų prozininkas, eseistas, dramaturgas, scenaristas
Rudolfas Sloboda (1938–1995) gimė Devinska Nova Vesėje
prie Bratislavos. Studijavo filosofiją Bratislavos universitete,
nebaigęs studijų, dirbo šachtininku, statybininku, leidyklos
redaktoriumi, kino studijos scenaristu. 1988 m. tapo laisvu
rašytoju. Nusižudė būdamas pačioje literatūrinės šlovės viršūnėje.
R. Sloboda – puikus pasakotojas, supinantis realistinį
pasakojimą ir groteską, aukštąjį ir žemąjį žanrą, nuolat
žaidžiantis su skaitytoju ir pačiu savimi.

Komentarai / 2

  1. visazine.

    Žiauriai smagus tekstas. Ačiū už išvertimą.

  2. Dainius Vanagas.

    Kūrinys grakštus ir atrišantis rankas, mintyse iškart šmėkštelėjo Milorad Pavic darbai.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.