ROLANDAS KAUŠAS – Noriu, kad tu man atlaikytum mišias, – sako N. Pasako ir nutyla. Jam reikia atgaut kvapą. Man irgi. Klausiamai į jį žiūriu. Atvirai pasakius, net nežinau, ką sakyti.

GRETA SIRVIDAITĖ Žiūrėk tiesiai man į akis. Atsikratyk bet kokių minčių ir venk jų užuomazgų. Įsiklausyk į savo kvėpavimą, į širdies skilvelių tvinkčiojimą, į sraunias kraujo upes, kurios vagoja visą tavo kūną.

RŪTA JAKUTYTĖ Jis sėdėjo balkone, ką tik nusiprausęs, su švariais marškiniais, ir mąstė, kad viskas yra gerai.

GINTAUTAS LESEVIČIUS Atrodė, kad varna tuoj nusisuks galvą. „Žiūrėk, – rodė mano kaimynės Magdolnos lūpučių brūkšnys, – ta varna tuoj tuoj nusisuks galvą, žiūrėk, kaip jinai sukioja į šalis galvą.“ Varnos profilyje žiojėjo akis – stiklinė, juoda, sugerianti mus abu su Magdolna, sėdinčius priešais kits kitą parietusius kojas languoto užtiesalo kraštuose

GABRIELĖ KLIMAITĖ Pavasaris buvo drėgnas ir nesvetingas, tarsi ką tik gimęs kūdikis, paliktas šaltame kambaryje. Baltą žiemos higieną pakeitė išryškėjęs puvėsis, ir tai, kas laikėsi šaltyje, dabar skilo, trupėjo, laupėsi ir plaukė paviršiun. Net gajūs miesto paukščiai, rodės, slydo nuo stogų, o besitraukdamas sniegas atidengė rūdis ir samanas.

DARIUS GIRČYS I Jozefas eina pavargusiu žingsniu namo. Maudžia kelius, batai slysčioja šaligatvio leduku

ARNAS STANKEVIČIUS I Džo jau kelintą rytą atsikelia ne ta įsivaizduojama koja. Atmerkia akis ir spokso į lubas, o lubos nuobodžios, šiek tiek apdulkėjusios ir parudavusios nuo dūmų.

SARA POISSON Veterinarijos vaistinėje su balintos kakavos spalva rankose manęs laukė palaimintoji veterinarė Laima. Tai atstojo kakavos kvapą, kurio čia neturėjo būti.