Du vandentiekio bokštai ir jaunimas

PETRAS RAKŠTIKAS

Aukštai virš penkiaaukščių stirkso žibantis vandentiekio bokštas su kuosų porele ant perkūnsargio, su prišalusiais varvekliais ant geležinių kopėtėlių, su perpus žemesniu vyresniuoju broliu šalia, pastatytu dar pokario metais iš raudonų plytų, kurias mūrijo Raudonosios armijos eiliniai su raudonomis nosimis, mūrydami valgė raudonas vyšnias ir kauliukus spjaudė kur pakliuvo. Apie tai galima spėti žiūrint į raudonų plytų vandentiekio bokštą, kurio viršūnėje pavasarį baltai žydi vyšnios, vasaros viduryje raudonuoja uogos, o gale juoduoja jas garsiai giriantys smaližiai varnėnai, nebijantys, o gal net ir užmiršę blogus berniukus su laidyklėmis ir šautuvais, mat jaunoji karta, priaugusi prie kompiuterių kaip varnėnai prie vyšnių, monitoriuose stebi paukščių gyvenimo ypatumus ir ten pat juos šaudo elektroninėmis šaudyklėmis, o raudonų plytų vandentiekio bokštą ir jo brolį matė tik nufilmuotus iš palydovo, eidami pro juos į mokyklą nepakelia akių nuo mobiliųjų telefonų, kad nepraleistų žinučių, kuriomis draugai be perstojo klausinėja „ką veiki?“, nes patys neveikia nieko ir vis tikisi ką nors nuveikti su kitu tokiu pat nieko neveikiančiu, visai kaip ir ilgšis su raudonų plytų broliu stovi, kad pastatė, ir negali nė atsigult, pasilenkti ar nueiti į stadioną su bum, bum, bum cikciku ausyje paspjaudyti saulėgrąžų lukštų ir panervinti valytojos.

Negeras baltų dūmų kvapas

Žemė balta, kaip ir dangus, namo stogas ir iš juodo kamino kylantys dūmai. Kaimynas krosnį pakūrė vėlai, nes vakare sočiai privalgęs sapnavo labai ilgą Kūčių vakarienę, be perstojo pirsnojo grigališkus choralus, šildė jais patalus, žmoną, klausėsi kalbančių gyvūnėlių, kilojo taurelę, vėdino po patalais įkaitusį orą, paryčiui pabudęs kėlėsi į tualetą, pakėlęs patalus nualpo nuo bezdalų smarvės ir dar keturias valandas sapnavo save nardantį kanalizacijos katakombose ir rudais pirštais bandė užspausti žmonai burną ir nosies skylutes, iš kurių lyg iš gaisrinės čiaupų veržėsi dvokiančių fekalijų čiurkšlės. Pabudęs kėlėsi iš lovos labai gerai nusiteikęs, šūdus sapnuoti – pinigai ateis, su kastuvu išėjęs į kiemą ilgai kasė sniegą nuo tako ligi šuns būdos, išlaisvino prisismaugusį nuo grandinės, pritvojo kastuvu, kad nešokinėtų lyg paklaikęs, paglostė ir su glėbiu malkų parsivedė į kambarį, pakūrė krosnį, bet šuo veržėsi lauk, inkšdamas prašėsi pakariamas ant grandinės, kad prieš mirtį dar gautų įtraukti keletą gaivaus oro gurkšnių, o kai spyriu į užpakalį buvo išmestas lauk, tai bėgo septyniolika kartų apie namą ir sustojo tik tada, kai iš kamino kylantys balti dūmai, beprotiškos šuns plaučių galios paveikti, pakeitė judėjimo kryptį, pasivijo šunį, šuo įkvėpė jų kvapo ir nuriedėjo negyvas per sniegą, o jo šuniška siela inkšdama nuplasnojo prieš vėją.

Autoriaus piešinys

Juodas katinas skersai kelio

Juodas katinas lenda po mašina, kurios vairuotojas kairėje rankoje laiko duoną su sviestu, dešinėje šaukštą, kiša jį į pražiotą burną, lūpos šliurpia barščius, liežuvio irklas stumia į skrandį, akys žiūri pro virtuvės langą į baltą gatvę, kelkraštyje stovi apsnigta mašina, po ja lenda juodas katinas, išlenda kitoje pusėje, juoduoja, juoduoja, juoduoja, viduryje gatvės stop, pavirsta į juodą tašką, kuris pasuka galvą į kairę, paskui į dešinę, ir vėl juoduoja, juoduoja, juoduoja kojomis, bet nepalieka jokios juodos linijos, kuri turi likti kaip slenkančio taško pėdsakas, lieka tik baltos skylutės sniege, tada vyras žiūri į raudonus barščius baltoje lėkštėje su mėlynais ornamentais pakraščiuose, maišo sriubą, barščiai skanūs, plaukioja raudoname, lenktyniauja su bulvėmis, morkomis, vejasi pipirą ant lauro lapo. Kai vėl žiūri į gatvę, juodo katino nebesimato, pėdsakai baltuoja sniege, lenda po apsnigta mašina, jos šeimininkas žiūri pro langą į raudoną sunkvežimį, kurio ratai nesisuka, nes vairuotojas koja spaudžia stabdžio pedalą, tvirtai laiko vairą, žiojasi lyg tardamas OM, automobiliai pasibučiuoja, šaukštas pliumpteli į lėkštę, lyg ešerių pabaidytas mailius, barščiai šoka į šonus ant stalo, ant baltų marškinių, slepiančių pilvą, aistringame glėbyje susirakinusios mašinos nesustodamos slysta ir sustoja tik atsitrenkusios į atvažiuojantį iš priekio traktorių. OMMmmmmmm darniai gieda visi matę eismo įvykį ir didelis būrys Tibeto vienuolių. Balti juodo katino pėdsakai subraukyti juodais padangų dryžiais.

Žinia

Šiandien prieš pusryčius Daugėliuose įvyko drebėjimas. Kaimynei virš manęs apsisuko galva ir ji drėbėsi su savo 127 kilogramais ant nugaros, ant mano buto lubų, ant savo grindų, trenkėsi galva į sieną, smūgis nusirito per penkis aukštus žemyn ligi pirmo aukšto ir įsmigo į betonines rūsio grindis. Visa pelių ir žiurkių kolonija nušalo ausis, priglaustas prie kanalizacijos vamzdžių, kuriais trenksmo aidas pasikartojo dvidešimt devynis kartus, permušė varpais skambinantį Kuršėnų bažnyčios darbuotoją ir neištrinamai įsiamžino vietos gyventojų atminties laikmenose. Ta proga buvo iškviesta greitoji pagalba, ji labai pavėlavo dėl plikšalos Daugėlių gatvėje trikdomo eismo ir atlėkė po laiko, kai nukentėjusiosios klyksmo sukviesti viso namo vyrai ir moterys jungtinėmis pajėgomis jau buvo ją pakėlę, sugirdę šalto vandens kibirą, uždėję ledo ant pakaušio, balta kreida apibrėžę ratą ant sienoje žiojinčios skylės su įstrigusia smalsaus kaimyno galva, greitosios pagalbos gydytojas negalėjo niekuo jai padėti, todėl iškvietė policininkus, šie liepė tai galvai nesikišti į nukentėjusios kaimynės gyvenimą, nespoksoti į jos skausmą. Galva užsimerkė, bet į savo kambarį nepasišalino, liko įstrigusi stirksoti skylėje, kol kažkas iš vyrų atsinešė elektrinį grąžtą, pragręžiojo apie klykiančią galvą apskritimą ir ta su plytų ir tinko antkakliu ašarodama iš laimės pasitraukė į savo apartamentus, prieš vonios veidrodį karbonadų daužymo plaktuku ligi ramybės (22) valandos nusidaužė antkaklį ir likusį gyvenimo laiką niekur nebesikišo, nėjo nei iš namų, nei į balkoną, kas dešimt minučių tikrino, ar vėl neatsivėrė užbetonuota skylė sienoje. Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Iš mūsų namo rūsių pasitraukė pelės ir žiurkės. Galvą susitrenkusi ir drebėjimą sukėlusi kaimynė iš lovos nebesikelia, be perstojo valgo, storėja, šypsosi ir nebetranko savo grindų, mano lubų savo 127 kg.

Bababis

Perbėgęs kambarį pasislėpė elektros lizde. Vienoje skylutėje vaikas žvilgsniu gnaibo Bababio uodegos galiuką, Bababis pro antrą skylutę kerta vaikui į ausį už sienos gyvenančio kaimyno kirvuku mėsai kapoti. Vaikas kiša pirštą į sveikąją ausį, o įsiutęs Bababis puola garsiai keikti kaimyno žmoną, ta paleidžia dūdas, ašaros laša į plaktuku trenktą ausį, išsipučia ligi natūralaus dydžio kaimynės, ši vos telpa ankštoje virtuvėje, meta ant sienos Bababio šešėlį, vaikas jį suka virš galvos, sukasi baldai, sienos, žaislai, daiktai, susisuka į žiedą, jį užsimovęs ant piršto akimirksniu suskaičiuoja visus motinos plaukus, tėvo burnoje paslėptus dantų protezus ir žaislinės mašinos viduriuose nematomus krumpliaračius. Kai neišlaikiusi išcentrinių jėgų poveikio uodega nutrūksta, Bababis trinkteli į sieną, atsijungia, vaikas akimirksniu atgaivina, sučiupęs už sprando spaudžia snukį prie grindų, aria dulkėse vagą, vaga šliaužia patrumpinta uodega ir skausmingas inkštimas, kaimynas iš apačios piktai žiūri į lubas, pagarsina televizorių, ekrane dantis šiepia Bababis, nervingai kramto sausainį, liežuviu rakinėja užklijuotus dantų tarpus, lenda po radiatoriumi, vaikas urzgiantį velka už kojos į vonią, kiša po karšto vandens srove, nupliko, nuplauna, nukrato, padaužo į vonios kraštą galvą, apvyniojęs ant karšto gyvatuko džiovina, nupeša pasišiaušusias garbanas, pakvėpina tualeto oro gaivikliu, patepa sviestu nuo sumuštinio ir paslepia po lova. Kad niekas neskriaustų. Lėlės akyse Bababis atrodo nekaip.

Apie bėgiojimą

Pusę treniruotės laiko bėgikas išbūna ore. Likusią laiko dalį kojomis tranko žemę, todėl kurmiai knisasi kuo giliau, bet ne per giliai, nes oras viršuje skanesnis. Dvi valandas trunkančios treniruotės metu sportininkas virš žemės išbūna apie valandą. Atsargiai atskyrus žemės trankymą nuo sklendimo virš jos, galima pamatyti du sportininkus. Vienas kojomis prikibęs prie žemės, kitas banguojančia sinusoide plaukia, plaukia ir nuplaukia oru velniai žino kur ir dėl ko. Greičiausiai dėl smagumo skristi paskui orą vėdinančius žvirblius, kurie periodiškai tupia ant žemės, kad ja pasidžiaugtų, nes ore nieko nėra, tik vėjas.

Juodas žiovulys

Juodas žiovulys būna tada, kai išsižioji ir nebegali užsičiaupti, nes juodumas lyg stora, begalinė žarna lenda į tave, pro niekur neišlenda, tu juoduoji, juoduoji, pasidarai lyg negras, kuris ryja juodą dešrą, dešra neskani, nesoti, nukąsti jos negali ir juoduoji tol, kol praeina žiovulys, tu užsičiaupi ir jautiesi, lyg nieko nė nebuvo, nors juodas žiovulys tęsėsi visą sekmadienį iki pirmadienio ryto, kai pabudai nebe juodas, gerokai rausvas ir tuo įsitikinai pažiūrėjęs į veidrodį vonioje.

Sekmadienis eina į turgų

Prie sankryžos du policininkai žiūri į tuščią gatvę. Sekmadienis. Ant bažnyčios stogo varnos nulesė tylą, palaidojo tamsą ir juoda eisena nulapnojo į saulės nuspalvintą debesio pumpurą. Liepos viršūnėje žydi sušalusių žvirblių daina. Lygiai vienos surūkytos cigaretės atstumu nuo namų godžiai laukdama nuorūkos kėpso betoninė šiukšlių dėžė šalia šaligatvį apžergusio stulpo ir jo atramos, kuri jau kelios dešimtys metų ruošiasi apie jį nubrėžti apskritimą. Baltais randais apsipylusi, kasmet ligi kamieno genima liepa žymi Mikuckio ir patvoryje prie žemės užpakalį prišalusio rudo kiemsargio gyvenamą vietą. Labai didelė nosis po juoda ausine kepure raudonuoja, kol šluota brūžina taką nuo vartelių iki tualeto. Iš kamino lenda dūmų dešra pavirtusios liepos šakos ir užtveria kelią į turgų lekiančiai šarkų šeimynai. Turguje visų nosys raudonos. Vėjas vėdina iš užsienių atvežtus senų rūbų kalnus ir pardavėjų geriamą kavą, arbatą.

Algų nėra

Algų nėra. Gali skaičiuoti dienas, gėles, dienų gėles, gėlių dienas, pavienes gėles, dėlioti iš jų puokštes, mėgautis žiedais, vienatve, bet algos nebus ir teks tenkintis gėlėmis, kurios be perstojo žydi, dienomis, kurios puošiasi gėlėmis ir panašiai. Gali neskaičiuoti dienų, jas puošiančių gėlių, jų žiedlapių, lapų, kotų, algų nebus. Daug ko nenusipirksi ir į gyvenimą teks žiūrėti poeto akimis, kurios tapatinasi su gėlėmis ir į padėtas po saule gėrybes žvelgia nesiekdamos įsigyti, mėgaujasi reginiu už lietaus lašų ir žemės saują. Lauki algos, o dienos renkasi į savaičių, mėnesių puokštes ir visiškai nieko nekainuoja. Gyvenimas nevertas algos, nes yra bevertis, tiesiog neįkainojamas.