LiteratūraProza

LINA SIMUTYTĖ

Satan is real

Užmiestyje, kurį pėsčiomis galėjai pasiekti per keliolika minučių, šalia Milos upės su didžiuoju kriokliu, dirbtinio kalno ir apleisto futbolo stadiono gyveno Urviniai. Apie tenykščius žmones žinojome nedaug, bet tiek mums pakako, kad galėtume kurti jų istorijas, iškraipyti faktus ir skleisti gandus, kurie mieste netrukus apaugdavo paskalų plunksnomis arba gaurais.

JURGITA PELĖDAITĖ

Juodasis Mėnulis manyje

Pradėsiu, kaip visuomet, nuo tėvų. Tada aptarsim rūpestingą, iki šleikštulio gerą mano vyrą, kuris dabar tapo dar geresnis, nes nenori skirtis; sociopatą meilužį, kuris nori skirtis, nes manęs nebenori, todėl dabar tapo dar žiauresnis; bosą, kuris manęs nori; naują darbą, iš kurio mane išmes, jei nenorėsiu boso.

NIDA TIMINSKAITĖ

Romeo

– Aš tave myliu… – pro pravertą langą pasigirsta.
Virš balandžių apdergtos skardinės palangės pasirodo Romo galva, o ranka nudrėkstą alyvos šaką tiesia. Romo skruostai kaip šaltibarščiai išrausta.
NIJOLĖ DRUNGILAITĖ

Knygius

  Pro langą nebuvo įmanoma žiūrėti, nes traukinys lėkė taip greitai, kad akys nespėjo fiksuoti vaizdų: vis kitas ir kitas, ir kitas – chameleono besikeičianti spalva, kartais žalsva, pilkšva, plykstelėjęs neonas, tolumoje šmėkštelėjęs melsvas dangoraižių kaladėlių rinkinys. Tik tada, kai po kojomis kažkas dejuodamas cyptelėdavo ir ritmingai trinksintys bėgiai pamažu nutildavo, išryškėdavo megapolio stotis su peronais, vaizdas tarsi ekrane sustingdavo,…

UVIS BULIONIS

Trumpa visų mūsų istorija

Mama lėtai praveria rūsio duris ir ranka moja man sekti paskui ją. Stačiais laipteliais imame leistis žemyn, o kai žengiu žingsnį nuo paskutinio laiptelio, staiga prieš akis nukrenta vandens krioklį primenanti užuolaida ir ją pranėręs netikėtai, kaip paprastai nutinka sapne, patenku į niekada nematytą erdvę.

AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ

Balandis, kuris turėjo vardą

Kai vakare areštinėje jį aplankė žmona ir sūnus, Vladikas jau buvo nurimęs.
– Vladik, ką tu padarei? Kodėl tu taip padarei? Laimė, kad niekas nežuvo, – verkdama paklausė jo žmona.
– Aš uždariau dangų, – trumpai tarstelėjo žmogus.
LINA SIMUTYTĖ

Raudonasis albumas

Vienu metu ji buvo tiek žvakių dagčius prie karsto pakerpanti mergaitė su juodais organzos kaspinais kasose, tiek trumpaplaukė slaugė, įsiamžinusi prie lovoje į šmėklą virtusio negyvėlio. Močiutė buvo ir ta aukštaūgė, nuotraukoje žvelgianti į vaistinėje pašarvoto sušaudyto vyriškio kaktą, aprištą medžiagos skiaute, ir toji elegantiška dama su aukštakulniais, sėdinti viename iš krėslų šalia skrybėlėtos velionės…

PAULA URBONAITĖ

Tai tik poezija arba ate ate

           Taigi ties keturiasdešimtmečiu ji nusprendė pradėti rašyti poeziją. Nes atsibodo jogos pamokos (buvo įsitikinusi, kad instruktorius ją kabina), nes atsibodo kulinarijos pamokos (buvo įsitikinusi, kad ir šefė ją kabina) ir – galiausiai – atsibodo vyras, kuris ties sava vidurio amžiaus krize sugalvojo įsitaisyti internetinę kažkokio-tipo-draugę. Ir čia, mąstė Jolanta, gali išgelbėti tik poezija.   Internete…

NERINGA DANIULAITIENĖ

Sandra

  Sandra jau nebepamena, kada ir koks buvo pirmasis mažytis pūkuotas kamuoliukas delnuose, atiduotas jai globoti. Tas spurdantis besąlygiškos meilės objektas. Ji tik prisimena, kad šunų prie būdos bijojo – net ir nelodami, rodos, net džiaugdamiesi ja, šie šokinėdavo lyg išprotėję, griebdavo už pirštų, dvokiančiais liežuviais taikydavosi lyžtelėti veidą. Bet Sandrai būdavo gaila jų, bėginėjančių puslankiu per grandinės ilgį išminta…

AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ

Oazė

  Kaukšt kaukšt kaukšt – kaukšėjo į šaligatvį jos aukštakulniai plonos odos aulinukai, retkarčiais susmegdami į smėlį tarp išimtų plytelių, mat šaligatvį remontavo. Iš įpročio papurtė rankinuką – patikrino, ar žlega raktai, nes artėjo prie namų. Juk galėjo raktus kur nukišti ar ne vietoje padėti, kai maitindama dvejų metų mažylį davė jam barškinant pasižaisti, kad klusniau valgytų. Zigmukas šiandien ją…