LiteratūraProza
Staškaus dvasia
Šviežiai perdažyti perėjos dryžiai švytėjo vos už keliolikos metrų, bet Staškus nebuvo iš tų, kurie paiso taisyklių, – vaikų namų darbuotojos jau kūdikystėje stebėjosi auklėtiniui būdingu atžagarumu. Tiesą sakant, šia savybe Staškus pasižymėjo netgi anksčiau: tūnodamas gimdytojos pilve nesyk buvo skaudžiai suspardęs jos kepenis…
Trys dienos iki…
Liepsna plito, kol plisti nebeliko kur. Nuo stačių bažnyčios laiptų vienoje pusėje, iki vejos, gatvės, susigrūdusios minios kitoje – aikštė skendėjo ugnyje. Užgimusi lauželiu dainoms ir saulėlydžio palydai, ji staiga, be paliepimo ar instrukcijų, ėmė masiškai traukti miestiečius.
Planas
– Jei muš, tu nesiginsi, atlaikysi smūgius, paskui atsikelsi ir nosine – štai ji, paimk, įsidėk į kišenę – nusivalysi kraują. Pasakysi: „Atleiskite, kad įsibroviau į jūsų namus“, tikėkimės, kad jie pagailės tavęs ir leis pasilikti. Nakčiai. Naktį tu pasislėpsi spintoje, skrynioje, sandėliuke ar kokioje kitoje saugioje vietoje, – kas žino, ką rasi tuose namuose, – ir lauksi.
Vėlinių vakarą
Gerai, kad Vėlinių vakarą tu, Mildut, atėjai aplankyt manęs. Grabnyčių žvakę uždegei. Dabar aš vėl girdžiu, kaip Skiemonių bažnyčios šventoriuje vėjas ūžauja, kaip lapai šiurena, krinta ir glaudžiasi prie mano kapelio. Ir vėl galiu kalbėtis su tavim. Niekas dabar manęs nepašnekina. Ačiū, kad baltą ramunę padėjai. Vadinasi, nepamiršai mano eilėraščių.
Seserų balnas
Savigynos tikslais ji pasiėmė degtukų, peilį ir ryškiai šviečiantį prožektorių. Bet to neprireiks, nebent jeigu iki pusiaudienio neprieis tarpukalnės, vadinamos Seserų balnu, tada šiandien nebesiryš šturmuoti viršūnės, ir teks praleisti visą dieną ir naktį kalnuose, kad vos išaušus galėtų kilti toliau.
Trise
Tą vasarą buvome neišskiriami – regis, kūnas prisimena bendrystės jausmą, o protas vieną po kito kažin kur išbarstęs faktus. Hola! – mums modavo Poljensos senoliai, pavėsyje besigaivinantys saldesniu už medų morengų pienu ir nuo ūsų bebraukiantys cinamono dulkes.
Rutinos dievas
Rojaus mama mirė švintant, paskutinei žiemos dienai vos prasidėjus. Ryto oras priminė permatomo stiklo rutulį: buvo vaiskiai žalias, gaivus ir lengvas kaip mėtinio tabako dūmas, nuo Žemės paviršiaus išsisklaidęs Rojui gimus.
Plėšrūnų permaitinimas
Norma. Vardas, nuo pat vaikystės įpareigojęs laikytis pusiausvyros. Toks buvo ir jos veidas – taisyklingas, bet neįsidėmėtinas. Toks, į kurį galėjai žiūrėti netrikdomas jokio išskirtinio bruožo. Tokiame veide niekas neerzino, bet ir nejaudino. Mažiausias išvaizdos pokytis – nauja šukuosena, plaukų spalva, akiniai – tokį veidą galėjo paversti neatpažįstamu.
Kelionė
Šiandien išvykstu. Keliausiu į pajūrį. Seniai svajojau pamatyti jūrą. Užsisakiau kambarį namelyje ant jūros kranto. Kas rytą eisiu plaukioti, vakarais palydėti saulės. Pakrantėje rinksiu nugludintus akmenėlius ir kriaukleles, vaikščiosiu kopose, lankysiu pajūrio miestelio kavines, apžiūrinėsiu laivus prieplaukoje. Bus puiku.
Gaisras
Teisėjas Pakštaitis turėjo savotišką įprotį – baigęs nagrinėti bylą jis kaskart nufotografuodavo vieną, jo nuomone, svarbiausią įkaltį ir, parsinešęs namo, pastatydavo įrėmintą nuotrauką lentynoje šalia kitas bylas menančių artefaktų. Šie įkalčių vaizdai atliko dvejopą funkciją.
