Atstumtoji

 

Pilietinis karas baigėsi prieš pusantrų metų, tad jau galima gauti ne tik geresnio margarino, bet ir kremo veidui. Klaudija iš didokos, vąšeliu megztos rankinės dugno (Dieve, kiek ten visokio šlamšto, o ir pati rankinė – šlamštas) išsitraukė dėžutę, atsuko ir smiliumi pakabinusi lašą balkšvos, vandeningos tyrės pasitepė kaktą, skruostus, kaklą, paplekšnojo aplink akis. Rūpestingai užsuktą dėžutę įgrūdo atgal į dugną ir ant viršaus užžėrė nereikalingus daiktus. Paskui susijaudinusi viską vėl išpurtė ir atidžiai peržiūrėjo kiekvieną šiukšlę, kad neliktų nieko, kas galėtų ją kaip nors kieno nors akyse sukompromituoti, – tam atvejui, jei ją kratytų. Viską sudėjusi atgal drėgnomis rankomis priglostė raudonus plaukus, perbraukė kelis kartus per smilkinius, skruostus, smakrą.

Ir žengė pro duris.

– Turiu pusvalandžiui išeiti, – pasakė lėkštes plaunančiam bendradarbiui vardu Matijas.

– Sakyk jam, – atrėmė šis, mosteldamas galva viršininko durų link.

– Aš tuoj grįšiu. O jei pasakysiu, žinai, išskaičiuos iš atlyginimo baudą. Dabar vis tiek baigiau visus darbus. Aš tik pusvalandžiui.

Matijas tik gūžtelėjo pečiais ir dar labiau pasilenkęs ėmė gremžti puodo dugną.

Tik išėjusi pro duris į šaltą žiemos naktį Klaudija suprato, kaip dvokia restorane. Ypač virtuvėje. Vos per kelias valandas nuo šiukšliadėžėj suslėgtų žuvų žarnokų ima sklisti gerklę gniaužiantis kvapas, kartais permušamas supuvusių svogūnų dvoko. „Laimė, prie visko pripranti“, – kreivokai pati sau šyptelėjo Klaudija ir patraukė skersai tuščią, po karo vis dar neatstatytą gatvę. Tokiu metu čia niekas nevaikščiodavo, gatvė pagyvėdavo dieną, ypač pietų metu ar pavakariais.

Paėjėjusi apie kilometrą į miesto gilumą, ji stabtelėjo prie aukštų dvivėrių žvaigždėmis papuoštų durų. Durys atsidarė ir Klaudija žengė vidun. Įėjusi patraukė ilgu pilkai išdažytu koridoriumi, panašiu į urvą. Priėjusi prie durų, pažymėtų 44 numeriu, sustojo ir pabeldusi ranką tiesė prie rankenos, bet dar jos nepalietus durys atsidarė. Kambaryje vienas priešais kitą stovėjo keturi stalai, ant kiekvieno kūpsojo popierių krūvos ir degė po blausią lempą, prie kiekvieno stalo sėdėjo po vyrą. Klaudijai nejaukiai mindžiukuojant prie durų nė vienas nepakėlė galvos.

– Man paskirtas susitikimas, – gal po minutės nejaukos tyliai ištarė ji.

– Prašau sėstis, – mostelėjo dešiniajame kampe prie lango sėdintis vyras į vienintelę visame kambaryje laisvą kėdę, stovinčią prie durų. – Kokiu reikalu?

– Atėjau dėl velionės tetos testamento…

– Turite patį dokumentą?

– Taip.

– Taigi, norite atkurti nuosavybės teisę. Koks objektas?

– Aš dėl buto.

– Duokite popierius. Jums atsiųs pranešimą, kada reikės ateiti vėl.

Klaudija padavė aplanką, į kurį abi su motina buvo sudėjusios visus reikiamus dokumentus, įrodančius giminystę su teta, savo gimimo liudijimus, Klaudijos senelių santuokos liudijimą, senųjų ir naujųjų pasų kopijas ir patį testamentą. Pastoviniavusi jau buvo besprunkanti atgal į darbą, bet vyras kairiajame kampe šūktelėjo „ei“ ir ji grįžo.

– Reikės sveikatos pažymėjimo.

– Kokio pažymėjimo? – nustebusi pasiteiravo Klaudija.

– Jūsų. Visų susijusių asmenų, – paaiškino valdininkas ir įgręžęs žvilgsnį į dokumentus daugiau nebekreipė į ją jokio dėmesio.

Išėjusi į lauką Klaudija ristele pasileido į darbą. Aušo, jos pamaina ėjo į pabaigą. Ji šypsojosi galvodama apie tai, kad pamainos pabaigoje leidžiama pakeisti šiukšlių maišus šiukšliadėžėse ir išnešti šiukšles. Ji padarys staigmeną – atidarys langelį ir Margarita, Una ir Debora ateis į šaltuku ir gaiva dvelkiančias patalpas.

Grįžusi namo ji pirmiausia padėjo rankinę savo kambaryje, tada nusiavė batus, nusivilko paltą.

– Kaip sekėsi? – paklausė motina.

– Nunešiau dokumentus. Sakė atsiųsiantys pranešimą, kada vėl ateiti. A, ir dar sakė, kad reikia išsiimti sveikatos pažymą.

– Kokių dar cūdų išgalvos?

– Nežinau.

– Ar paprašė, kai jau buvo peržiūrėję dokumentus?

– Ne, jie nieko nežiūrėjo. Apie sveikatos pažymą pasakė netgi ne tas vyras, kuris dokumentus priėmė, o kitas, jo kolega.

– Jie viską gali žinoti. Juk tu buvai susitarusi, jie žinojo, kad būtent tu ateisi, o ne kokia nors jiems nežinoma ponia iš dangaus nusileis.

– Aš ir esu nežinoma, – pavargusiu balsu pasakė Klaudija. – Einu pailsėti. Naktinės mane išmuša iš vėžių.

– Kur jau ten vėžių, – burbtelėjo motina. – Iš gyvenimo tu išmušta. Arba čia viskas dėl jos…

– Ji gyveno, kaip norėjo, tik dabar viskas pasikeitė.

– Pasileidėlė ta. Viską mums šitaip sumauti…

– Mama, – tepratarė Klaudija ir limpančiomis akimis nuėjo į savo kambarį.

Kitą dieną prieš dar vieną naktinę – o jos pačios bjauriausios, nes reikia nudirbti visus paruošiamuosius darbus: žvynus nuskusti ir išskrosti žuvis, išdarinėti vištas ir antis, prilupti česnakų, svogūnų, bulvių, morkų, obuolių, išvalyti ir išplauti kiaulių žarnokus ir prikimšti juos su krauju sumaišytų kruopų, – ką ir kalbėti, darbų daugybė, ir jokio džiaugsmo, – taigi, dar pamainai neprasidėjus, Klaudija nuėjo į kitą miesto galą, mat tik ten po bombardavimų buvo likusi vienintelė miesto poliklinika. Atstovėjusi eilėje gavo keturių kvadratinių centimetrų popierėlį su užrašyta data ir valanda.

Po darbo ji pabeldė į restorano vadybininko duris.

– Kovo aštuonioliktą turėsiu pasiimti išeiginę, – pasakė ji storuliui žiurkėno veidu. Jis mėgo valgyti daug ir kadangi dirbo restorane, galėjo valgyti nemokamai.

– Žinai tvarką. Tave pavaduojančiai turėsi sumokėti. O, – atvertęs kalendorių švilptelėjo storulis, – tau bus naktinė, vadinasi, dvigubai.

– Žinau, – atsiliepė Klaudija ir tyliai uždariusi duris nuėjo darinėti strimelių.

Pamainai pasibaigus jai per ranką praeidama brūkštelėjo Margarita. Po poros minučių jos susitiko lauko sandėliuke, prie sukrautos malkų rietuvės.

– Mane pakvietė į Įstaigą, – pasakė Margarita.

– Kaip suprasti? Manai…

– Taip, lapelyje buvo nurodyta, kad apklausa apie tave. Esu tikra, kitos irgi gavo šaukimus.

– O varge…

– Nebijok, aš neturiu apie tave nieko bloga pasakyti. Tik norėjau įspėti.

Po savaitės Una persirengimo kambary įsiręžusi rankomis į šonus priėjo prie Klaudijos ir suskiemenavo:

– Mums ne-rei-kia tavo lan-go.

– Mano lango? – nesuprato Klaudija. Buvo pavargusi po pamainos, o pastarąsias savaites dar ir prastai miegojo.

– Gali neatidarinėt to lango? Mums ne-rei-kia tavo geradarybių.

– Gerai, – pasakė Klaudija, akies krašteliu sekdama Margaritą, trypčiojančią už pravirų durų.

Kovo aštuonioliktą Klaudija nuėjo į sveikatos apžiūros kabinetą.

– Kuo skundžiatės? – paklausė gydytoja.

– Gyvenimu, – susiraukė Klaudija, bet po akimirkos persimainiusi maloniai nusišypsojo: – Gydytoja, aš esu visiškai sveika. Man reikia tik pažymos dėl darbo.

– Atliksite tyrimus. Viskas įprasta tvarka. Dabar jums į 228 kabinetą. Paskui pasakys, kur toliau.

Pavakariu išsikamavusi nuo begalinių procedūrų ir laukimo eilėse Klaudija grįžo į tą patį kabinetą pas šeimos gydytoją. Šioji peržvelgė tyrimų rezultatus, dūsaudama kažką spausdino kompiuteriu, bet galiausiai, – Klaudija matė, – ranka pažymoje įrašė: „Darbui tinkama.“ Padariusi kopiją bylai, originalą atidavė Klaudijai.

– Ar tikrai viskas? – paklausė gydytoja. – Ar nereikės grįžti?

Klaudija tik truktelėjo pečiais ir pasiėmusi pažymą išėjo namo.

– Matai, – parodė pažymą motinai, – aš esu visiškai sveika. Jokių nukrypimų, nors poliklinikoj tąsė vos ne visą dieną. Aišku, daugiausia dėl eilių taip – visur žmonės, žmonės… Ko norėt, tokiam mieste tik viena poliklinika…

– Bet ir ligonių pamažėjo po karo, na, turiu galvoj, kad žmonių pamažėjo. Per pusę, – skundus nutraukė motina. – Sakai, viską patikrino ir tu sveika? Parodyk pažymą.

Paėmusi popierių motina ant nosies užsirobždino didžiulius, akis iškreipiančius akinius ir ėmė skaityti:

– Čia spaudimas… čia šlapimo analizės duomenys, čia akių dugnas… e-e-e-e-e, gerai. Na, tikrai normalu. Neatrodo, kad sirgtum. O čiagi kas? „Polinkis į depresyvias nuotaikas“? Kas čia dabar, Klaudija?

Tačiau Klaudija jau prišokusi plėšė pažymą motinai iš rankų, norėdama pati perskaityti.

– Kaip susimoviau, kaip aš susimoviau… – kartojo ji. – Paskutinė kvailė, kas galėjo pagalvoti?

– Pasitarkim, ką galima padaryti. Tokio blanko neturim. Perrašyti nepavyks. Kaip nors pradanginti? Žinau, yra viena priemonė. Bet palauk, čia kuo parašyta?

– Paprastu šratinuku, – pakėlusi popierių prieš šviesą, kad geriau galėtų patyrinėti, pasakė Klaudija.

– Gerai, labai gerai, – patenkinta sukrizeno motina. – Yra tirpiklis, patepsim ir viskas.

Kai Klaudija gavo šaukimą į Įstaigą, sveikatos pažymoje dalies apie depresyvias nuotaikas nebebuvo.

Tie patys keturi vyrai sėdėjo savo vietose. Vyras prie lango dešinėje pakėlė galvą ir suraukęs antakius peržvelgė Klaudijos jam ištiestą popieriaus lapą, kol jo lankytoja vis dar žieminio šaliko klostėse bandė nuslėpti tiko drebinamą lūpą.

– Ar ne per šiltai apsirengusi? – tarsi juokaudamas paklausė jis Klaudijos, kuriai per smilkinius varvėjo šaltas prakaitas.

– Pavasarines skarutes per karą atidavėm mūsų armijai kaip medžiagą tvarsliavai, – paaiškino ši, – o naujomis nėra kada rūpintis.

– Mat kaip, – burbtelėjo vyras. – Pažyma ne ta. Kas čia dabar – „Darbui tinkama“? Mes neketiname jūsų įdarbinti… panele. Ne mūsų rūpestis, už ką jūs skarutes perkate.

– O kokia turi būti pažyma? Maniau, sakėte, sveikatos?

– Sveikatos, sveikatos. Bet ne bet kokios, o genetikos. Negi nesuprantate, kuo mes domimės ir kas aktualu šiai valstybei? Ne dėl to kariavome šitam pilietiniame kare, – ir jis pamosavo Klaudijos sveikatos pažyma. – Beje, kuriai armijai jūs savo skarutes atidavėt?

– Be to, – prie pokalbio prisidėjo kitas vyras, – reikia ir jūsų, ir jūsų motinos pažymos. Visų šeimos narių. Mums svarbu jūsų genai.

– Taip pat reikėtų jūsų tėvų santuokos liudijimo. Juk nesate nesantuokinė duktė, dėl ko iš karto nepristatėte?

– Aš… aš nežinojau visko. Tėvų santuokos liudijimas sudegė… Į mano senelių sodybą, kur buvo laikomi kai kurie dokumentai, pataikė granata.

Kai Klaudija drebančiu balsu visa tai pasakojo namie, motina kelis kartus užvertė akis.

– Žinoma, kaipgi, šitie niekšai padarys viską, kad negautum to buto. Vaikys, gąsdins, tikrins. Atims viską, paminėsi mano žodį. Bet tu žinok, kad tavo tetos liga – jokia ne genetika. Ir jokia ne liga. Taip gyventi ji buvo apsisprendusi. Kaip jai buvo geriausia. Gyveno taip, kaip norėjo. Mylėjo, ką norėjo. Kaip pati pasirinko. Ji mano tikra sesuo. Niekšai, tikri niekšai. Dabar jie sako, kad atrastas tos ligos genas. Netikiu nė vienu žodžiu. Prieš karą, – o tada mokslas daug smarkiau buvo pažengęs, – aiškino, kad jokio tokio geno nėra. Tu tik nebijok to tyrimo, nieko jis neparodys.

Vieną dieną baigusi pamainą ir ruošdamasi eiti namo Klaudija pastebėjo, kad jos vasarinio palto nugara nuo viršaus iki apačios perrėžta peiliu.

– Kas čia? – išsprūdo jai.

Darbui besiruošiančios kolegės suklego. Klaudijai atrodė, kad nuoširdžiai piktinasi jos patirta neteisybe, ir tik kai eidama pro duris išgirdo jau tolstančių tų pačių bendradarbių pašnekesį, kad „tokioms taip ir reikia“, suprato tapusi atstumtąja. Laimė, genetinius tyrimus jiedvi su motina atliko, jie jau priduoti į Įstaigą. Netrukus turėtų pavykti susitvarkyti paveldėjimą ir jos abi persikraustys į miesto centrą. Gyvendama ten, Klaudija susiras ir kitą darbą. Tie, kurie ten gyvena, turi visai kitokių galimybių. Kai po karo mieste neliko jokio transporto, valdžia įpareigoja darbdavius įdarbinti aplinkinius gyventojus, o ten, kur tetos butas, vien valstybinės įstaigos ir bankai. „Nors dar kaži kur labiau smirdi“, – gūžtelėjo pečiais Klaudija ir persimetusi supjaustytą paltą per ranką (ginkdie niekas neturėjo pamatyti josios gėdos) patraukė namo.

Pakeliui Klaudija svarstė, kas galėjo šitaip atgrasiai pasielgti. Tikriausiai Matijas, jis taip jos nekenčia. Apkaltintų ją bet kuo, kad tik ji dingtų iš jo pasaulio, kurio tokia didelė dalis kadaise buvo. Užsigalvojusi Klaudija nepastebėjo nieko aplinkui, dėl to vos įžengus pro duris ją ištiko šokas. Visi namai buvo apversti, priešais duris gulėjo sulaužyta kėdė, iš batų spintelės išversti batai, ant pakabos kabėję drabužiai sutrypti, kambario gilumoj matėsi išmėtyti daiktai, vazų ir stiklainių šukės, apverstas stalas panėšėjo į aukštyn kojom apvirtusį vabalą, negalintį atsikelti, ir net užuolaida karojo pusiau nuplėšta, tarsi nuleista taikos vėliava.

– Dieve mano, – pralemeno Klaudija. – Dieve mano.

Ji užmetė akį į vonią, pažiūrėjo už atitrauktos sofos – šiurpdama ir gąsčiodama, bene rasianti gulinčią sumuštą ar nužudytą motiną. Akis užkliuvo už keleto skutelių – balto, nunešioto trikotažo gabalų, matyt, kaip atpažino Klaudija, atplyšusių nuo motinos marškinėlių. Šalia gulėjo gėlėta prijuostė, suglamžyta ir sutrypta su purvais. „Ją išsivedė. Jie kažką pamatė tuose genetikos tyrimuose, matyt“, – suprato Klaudija.

Kiek pastoviniavusi ir pagalvojusi, iš palovio ištraukė išvykimo krepšį – karo metu jame sukauptomis atsargomis pasinaudoti neprireikė. Paskubomis apžiūrėjusi, kas viduj, išmetė keletą sunkiasvorių kruopų pakelių, bet skrupulingai suskaičiavusi amžinai galiojančių žuvies konservų skardines sudėliojo taip, kad kampai negrandytų nugaros, rankinėje sužvejojo kremo – tikros brangenybės – likučius, įgrūdo į krepšį. Užsimetusi ant pečių nešulį, pasičiupinėjo palaidinės vidinėj pusėj motinos įsiūtą kišenę, kurioje visada nešiojosi pasą, ir pasileido iš namų. Kuo toliau nuo jų.

– Sudie, mama, – tepasakė išeidama pro duris.