LiteratūraProza
Iš ciklo „Tikros novelės. Klasės susitikimai“
Kam tie klasės susitikimai? Kad pasėdėtume už bendro stalo? Ne, stalų ir taip užtenka. Kad palygintume, kas kiek paseno? Menkas malonumas. Priežastis kita: mums vis labiau trūksta žmonių, kurių akyse tebesame ir visados liksime žydintys, šaunūs, smagiai besijuokiantys.
Šiandien
Tais metais mano tėvai nutarė pasiauginti veislei šventąjį. Anksčiau buvome laikę nebent kokį dekoratyvinį gaidžiuką ar triušių porelę, tad patirties teko semtis iš įgeltusių „Ūkininko patarėjų“ pelių apkramtytais lapais, „Šventųjų gyvenimų“ kadaise blizgiais viršeliais ir panašios lektūros. Apie pašarus, kraiką, lytinę brandą, tikėtiną tokio augintinio būdą tėvai teiravosi kaimynų ir šiaip viską išmanančių pažįstamų, kažin ką skaičiavo, tarėsi.
Atstumtoji
– Bet ir ligonių pamažėjo po karo, na, turiu galvoj, kad žmonių pamažėjo. Per pusę, – skundus nutraukė motina. – Sakai, viską patikrino ir tu sveika? Parodyk pažymą.
Išbandymas
Jis buvo liesiausias ir silpniausias klasėje, neužsiauginęs tokių raumenų kaip kiti vyrukai, kurie lankė sporto būrelius ar su tėvais sportavo klubuose. Neseniai su motina ir dviem jaunesnėm sesėm iš mažo provincijos miestelio persikėlęs gyventi į Vilnių ir dėl to pakeitęs mokyklą, draugų klasėje dar neturėjo.
Istorija apie viršūnę
Kaip man pavyko ten patekti – istorija ilga ir nelabai įdomi. Pasakysiu tik tiek, kad apsėstas aistros – ne aistros Andželai, o aistros pasiekti tikslą – nuėjau kryžiaus kelius, šniukštinėjau kaip tikras detektyvas, šypsojausi, užuot vožęs į dantis, bet galų gale ir man nusišypsojo – užuot vožusi į dantis – pirma tikra sėkmė: suradau Elizą ir ji net sutiko mane priimti.
Meškiukas
…Dar sykį pauostau. Ir atsigulu.
– Ei, ji čia! Kaskit čia!
Jie pradeda kasti. Tavo kvapas stiprėja.
Kažkas patapšnoja man galvą.
– Šaunuolis, Kudliau, tu ją radai.
Peterio Falko mirtis
Prieš važiuodamas prie jūros visada neužmiegu ir vartausi lovoje, todėl šiąnakt nutariau net nesigulti ir pažiūrėti porą tris filmus. Egzaminai praėjo, mokykla pagaliau baigta. Lieka tik sulaukti likusių rezultatų, nors per daug nesijaudinu – nenoriu (noriu) girtis, bet anglų egzaminą išlaikiau puikiai. Atostogauti važiuosime su mamos drauge, jos dukra ir mano sese; mama atvažiuos vėliau.
Šokėjas Amsterdamo lange
Atvykėlis visados pasiklysta Amsterdamo senamiestyje, kur žengi virš naujo kanalo kas kelis šimtus metrų, kur raudonų plytų apsuptos gatvės eina vingiais, tai susiaurėja, tai išplatėja, ir kur, priėjus sankryžą ir pažvelgus į visas keturias puses, vaizdas lyg atsidūrus kambaryje su veidrodžių sienomis.
Rutinos dievas
Ada labiau negu vyro laukė įsūnio. Reguliariai susirašinėjo laiškais, kuriuos jis siųsdavo su dalimi savo uždarbio. Nuo pat pradžių jis pasirašinėdavo Rutinos dievu. Pasakodavo, už ką yra atsakingas „Akropolyje“ – nuo milžiniškoje prekybos salėje keičiamų elektros lempučių iki darbuotojų grafikų sudarinėjimo. Vėliau jo laiškai įgijo keisto detalumo.
Istorija apie Minotaurą
Prisimenu, kai buvau mažas, vakarais bijodavau užmigti. Namuose ilgai negesdavo šviesa, pro langą iš savo kertės matydavau porą gretimų trobų – jose taip pat ilgai spingsodavo žiburys. Tėvai kalbėdavosi pašnibždomis, o mano baimė vis augo; įtempęs ausis stengdavausi gaudyti bent žodžių nuotrupas vildamasis: jeigu išgirsiu, apie ką jie kuždasi, bent sužinosiu, ko bijau. Galbūt dėl to šitaip ir išjautrėjo mano klausa: kai oras ramus ir drėgnas, girdžiu kiekvieną kaimo krebždesį.
