LiteratūraProza

AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ

Apšvietimas

Niekaip neprisiminė, kur galėjo jį nukišti. Raktas nuo rūsio paprastai gulėdavo stalčiuje po veidrodžiu, greta kitų retai naudojamų, senų ir nebereikalingų, bet vis neišmetamų smulkių daiktų. Va raktas nuo sodo namelio, kuriame šį sezoną dar nebuvo apsilankęs, va atsarginiai buto raktai, va raktelis nuo pašto dėžutės, į kurią įkrinta tik spalvotos reklamos…

AUGMINAS PETRONIS

Nesisuksi – negyvensi

Baltu sportbačio padu sutrynė nuorūką, susikišo į striukės kišenes šąlančias rankas. Truputį pašokinėjo. Ji turėtų daugmaž dabar išlįsti. Atrodė nejauku užklupti ją laiptinėje, todėl šaldamas tykojo lauke. Štai!

VILIUS VARNALIS

Jonai

Jonai, negi jau pamiršai? Kur tavo batai abu, šlapi. Nebepameni, kad iš raištelių kilpas pinti reikia. Sunkūs – permirkę mažom kruopelėm. Krenta. Slysta per Kandžių išvalgytas rankoves. Nepagausi.

PRANCIŠKA REGINA LIUBERTAITĖ

Seno veidrodžio atspindys

Jei ne senelė, gal ir jos nebūtų likę, kaip ir jų visų tą klaikų žiemos vakarą, kai atėjo girtas žmogus su šautuvu ir pagrasino nušausiąs jos tėvą. Senelė puolė siaubūnui į kojas, raudodama prašė palikti gyvus. Liepė išsiblaivyti ir tik tada ateiti. Paklaũsė. Tąkart išėjo. Kas jį tada atsiuntė?

AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ

Svečias

Viskas prasidėjo gal ir gana įprastai.
Tai buvo nedidelis baltas kačiukas, kniaukiantis jos gyvenamo daugiabučio laiptinėje. Didelių mėlynų akių, visas drebėdamas, reikalavo iš jos atjautos, prieglobsčio ir meilės.

UVIS BULIONIS

Kaimas kalvos papėdėje

Netikėta žinia smogė lyg gigantiškas cunamis seklaus aukštikalnių ežerėlio pakrantėje. Sensacijų topuose ji prasilaikė keletą mėnesių. Kiekvienas save gerbiantis laikraštis ir kitų negerbiantis laikraštpalaikis nepaliko jos nenulaižęs, nepasismaginęs, neišsunkęs iki skeleto ir kaulų čiulpų, visos tikros ir išgalvotos šio ir ano gyvenimo detalės buvo išnarstytos iki molekulės dydžio. 

NIJOLĖ KLIUKAITĖ-KEPENIENĖ

Karas

Tas kraštas kaip lakūs smėlynai. Įnoringiausia judesio banga, kuriai patinka žaisti žmonėmis. Akis jiems smėliu užpila arba paklaidina. Dažnai taip smarkiai suplaka smėlį su dangumi, kad pasidaro tamsu ir keliautojas nebežino, kurioj pusėj saulė. Kartais jam ima vaidentis, kad saulė blykčioja po kojų, kad vilioja jį į kažin kokius šviesius požemius su neregėtais turtais.

AUŠRA GUDAVIČIŪTĖ

Paskutinis spektaklis

Paskutinis. Šiandien Didžiajame teatre, pagrindinėje salėje įvyks paskutinis spektaklis, kuriame ji suvaidins Norą. Jubiliejinis – „Nora“ Didžiajame teatre rodoma jau trisdešimt metų. Jos žvaigždė prieš trisdešimtmetį suspindo būtent šiame spektaklyje ir ji, kaip ir kiti šįvakar vaidinsiantys aktoriai, atsiims gėles, išklausys padėkos žodžius, aplaistys jaunystės pasiekimus šampano purslais ir…

INDRĖ MOTIEJŪNAITĖ

Vyrai juodais drabužiais

Jie ateina sutemus. Trise. Jie vilki ilgus juodus apsiaustus, dėvi juodus marškinius, ryši juodus kaklaraiščius, nešioja juodas skrybėles, mūvi juodas odines pirštines. Jų veidus dengia juodi šalikai, akis slepia tamsūs akiniai (svarstau, ar jie išvis turi akis, burnas ir širdis). Jų apranga nepriekaištinga: nepastebiu jokių ištrūkusių sagų, iširusių siūlių, dėmelių, plaukelių, pleiskanėlių…

JONAS VAICEKAUSKAS

Orumas

Ne, ne dėl mokslų jis kankinasi – jį kankina alkis, o visa kita panašu kaip toje tada populiarioje dainoje.
Štai ir „Sakalo“ gastronomo durys, o jame visai nebrangi tokia didelė, stora menkė ir daug jūros kopūstų su pomidorų padažu vyniojamo popieriaus lakšte.