LiteratūraProza

EGLĖ MARIJA FRANK

Pabėgusio briedžio metas

Max Slevogt. Meditacija. 1905

Vienu metu atrodė, kad sustabdyti mašinos nespės, staigiai suks vairą ir vietoj stabdžių per klaidą spausdama greičio pedalą iš visų jėgų rėšis į seną šimtametę pušį. Kai jos siūruodavo miške, atrodydavo, lyg kažkas dejuoja – iš tiesiog nežemiško visa apimančio ilgesio; žvėris ar žmogus, nesupaisysi.

ERNESTAS NOREIKA

Tikroji stiklo žmogaus istorija

  Jis dažnai jausdavosi lyg personažas, įkalintas sukurtuose autoriaus rėmuose, užprogramuotas atlikinėti vis tą patį veiksmą. Manė, kad jo paties tobulėjimas vyksta tik dėl to, kad kažkokiu mistiniu būdu jam tarsi pavyksta prisijungti prie žmonių protų, skaitančių ir skirtingai interpretuojančių jį tose pačiose situacijoje, o jis tas interpretacijas sugeba atsiminti. Tik taip plečiasi jo patirtis – per kitų žmonių skirtingą…

LINA SIMUTYTĖ

STAR WARS

Nemiegok, sumokėt reikia, Jurga mane pažadino. Aš pradėjau krapštytis piniginėje, rankos virpėjo, kojomis bėgiojo elektra, Vita stovėjo ir žiūrėjo, ilgu iki žemės paltu. Ji šypsojosi ir žiūrėjo, vyras stūmė vežimėlį su prekėmis link išėjimo. Raudonas X mėlyname fone. 

EGLĖ MARIJA FRANK

Veidrodis

  Jos pirmasis veidrodis kabojo senoje ąžuolo spintoje, it dar viename slaptame vaikystės kambaryje. Atidarius duris, ant medinės kabyklos dešinėje sagtimis sutilindžiuodavo diržai – stori odiniai tėvo ir dailūs plonyčiai mamos, dirbtinės lakuotos odos, suaižėjusios susegimo vietoje. Priglaudusi veidą, uosdavo rūgštų raugintos odos kvapą, o palaižius metalinę sagtį pakvipdavo krauju. Jau buvo patyrusi, kad stori skaudžia mažiau nei siauri gyvatiški…

AIDAS JURAŠIUS

Pasakojimas apie trečiąją akį

Įsivaizduok: vienas galingas dievas, – gal iš smalsumo, o gal kamuojamas net dievus numarinti galinčio nuobodulio, – pastatė didelius kaip pasaulis rūmus. Ir tuose rūmuose kambarių ir menių tiek, kiek lašų šuliny, ir visi jie turi duris, bet tos durys skirtingos. Vienos iš geležies, antros medinės, trečios oda aptrauktos.

MYKOLAS KARČIAUSKAS

Iš Žvirgždės žvyrduobių istorijos

  Žvirgždės žvyrduobės pavasariais gražiai patvindavo, pasimerkdavo savo gluosnius, baltus, pilkus karklus, krūmus krūmynus, juos vasarą apipindavo karklavijai: puošnūs liauni stiebeliai puikuodavosi violetiniais žiedais. Virš visų vienur kitur iškilę blindės, liekni berželiai, kurių šakas prieš Šventą Joną aplaužydavo šluotoms ir vantoms. Ant kalnelių pirmosios sužydėdavo močekos, net prietemoj žybsėdavo geltonos jų žiedų akutės, įsaulyje po jas tingiai roplinėdavo bitės ieškonės,…

ASTA PLECHAVIČIŪTĖ

Darbai ir atostogos

Aš nesu koks žvėris.

Sako potencialus būsimas darbdavys.

DAINA OPOLSKAITĖ

Brandos egzaminas

Dorothy Bohm nuotrauka

Ji sėdėjo kieme ant suoliuko pasidėjusi šalia dubenį didelių juodų uogų. Tai buvo ne vyšnios – ne, tos dar tik suposi aukštai medžiuose, pilnos laukimo. Tai buvo kitokios, pirktos, uogos – didelės ir juodos, visai nematytos. Justinas žiūrėjo į jas ir svarstė, kaip pradėti kalbą. Kaip nuvilioti Mildą už ūkinių pastatų į žeminėje iškastus rūsius, kur laukė brolis?

EGIDIJUS ZAIKAUSKAS

Rytoj, kai žuvėdros išskris

Abu sutartinai nusispyrė mėšlinus batus ir apsidairė. Ant purvinų grindų mėtėsi tušti pašto maišai, po suolu gulėjo šūsnis senų laikraščių, tolimajam kampe dunksojo metalinė skrynia, tikriausiai pinigams vežti.
– Tiks, – nusprendė Sesilė.
TOMAS PETRULIS

Kaip randasi ir dingsta linksmumas?

Paul Strand. Dalgiai. 1953

Jei ir turiu ką paliudyti, tai tik monotoniją ir nuolatinį dalykų kartojimąsi. Kiekvieną rytą tas pats kelias ir to paties maršruto autobusas, vežantis mane (ar tikrai mane?) į darbą miesto, kuriame jau praleidau trečdalį savo gyvenimo, pakraštyje. Miesto ir priemiesčio pavadinimai nėra tokie svarbūs…