LiteratūraProza

EGIDIJUS ZAIKAUSKAS

Rytoj, kai žuvėdros išskris

Abu sutartinai nusispyrė mėšlinus batus ir apsidairė. Ant purvinų grindų mėtėsi tušti pašto maišai, po suolu gulėjo šūsnis senų laikraščių, tolimajam kampe dunksojo metalinė skrynia, tikriausiai pinigams vežti.
– Tiks, – nusprendė Sesilė.
TOMAS PETRULIS

Kaip randasi ir dingsta linksmumas?

Paul Strand. Dalgiai. 1953

Jei ir turiu ką paliudyti, tai tik monotoniją ir nuolatinį dalykų kartojimąsi. Kiekvieną rytą tas pats kelias ir to paties maršruto autobusas, vežantis mane (ar tikrai mane?) į darbą miesto, kuriame jau praleidau trečdalį savo gyvenimo, pakraštyje. Miesto ir priemiesčio pavadinimai nėra tokie svarbūs…

MARIUS POVILAS ELIJAS MARTYNENKO

Mirtingumo įrodymai

Paulas McCartney sakė, kad apie tikrąjį žmogaus būdą gali sužinoti iš to, kaip jis elgiasi su gyvūnais. Manau, kad taip pat iš to, kaip jis elgiasi su aptarnaujančiu personalu.

EDVINAS VALIKONIS

Pjūvis

Žmonės dažnai linkę neproporcingai lengvai atleisti dalykus, kuriuos jie yra padarę patys. Svetimautojas nesmerks kito vyriškio, atsiveriančio jam, jog šis štai nusisamdė prostitutę, kad ji leistų jam išbandyti dalykus, kurių žmonos prašyti jis nedrįsta. Vagis nesmerks plėšiko, net jei šis, grasindamas peiliu, privers nėščią moterį atiduoti jam rankinę…

EGLĖ MARIJA FRANK

Dygstančios žolės pilnatis

Išlipusios iš mašinos, sukat tiesiai link miško – ji eina pirma, nešdama kastuvą, kartkartėmis intuityviu judesiu paglostydama pilvą – įsčiose jau supasi gyvybė, svetimai akiai dar neįžvelgiama; mergaitė – žinai. Saulėta, bet danguje boluoja kitas, aiškiai net dieną įžiūrimas skritulys – šiąnakt stojusi dygstančios žolės pilnatis, dar kažkodėl vadinama žuvų; gamta įsitempusi it styga: pats pumpurų sprogimas, kelios akimirkos iki…

EGLĖ MARIJA FRANK

Dukra

Juk, regis, pirkau šviežią… – ji bejėgiškai žvelgė į pažaliavusį jautienos gabalą, jautėsi, tarsi pati būtų kalta dėl žalsvo gliaumo, po nakties vaivorykštinėm dėmėm išmarginusio kelių šimtų gramų gabalą, kurį pirko dar užvakar, rinkosi skrupulingai – ta boba aiškiai ją apgavo, sakė: pirkit, ponia, šviežias, turguje visada taip. Net dėl kopūstų negali būti tikra – dabar supakuoti į tuos sandarius…

VIRGINIJA KULVINSKAITĖ

kai buvau malalietka

svetimas atvirumas drąsina – perskaičiusi kęstučio šapokos „kaip grūdinosi plienas“ supratau, kad atėjo laikas tiesiog pasakoti apie save, apie dalykus. pasakoti kaip visi, žinoma, nes visi dabar tuo užsiima – memuarais, išpažintimis, eseistika ir kitais žemaisiais žanrais. čia ir šapoka, ir rimantas kmita, ir giedrė kazlauskaitė – pavyzdžiai, kaip viskas pamažu, bet keičiasi, eina iš mados didelės temos kaip lenarai…

GAILĖ GARNELYTĖ

Japoniški peiliai

Svajonės Juozą nunešė taip toli, kad jis pradėjo matyti save ir žaviąją konsultantę bėgančius nuostabiame sakurų sode. Jie, greiti ir žvalūs, apsivilkę japoniškais kimono, bėga tolyn, o iš dangaus, lyg palaiminimas, jiems krenta sakurų žiedai. Galiausiai, dangiškų jausmų apimti, jie pribėga nuostabų japonišką krioklį ir prisėda ant akmens pailsėti… 

LAURENT GAUDÉ

Vergų pirklio kraujas

José Ortíz Echagüe. Pamaldžiosios iš Kandelarijaus. Salamanka

Lyg koks prakeiksmas ant durų buvo prikaltas pirštas, juodas pirštas, vis dar kraujuojantis. Kaip tai galėjo būti įmanoma? Stovėjome apstulbę. Nors vienas kitam netarėme nė žodžio, uždavinėjome sau tuos pačius klausimus. Kodėl jis nusipjovė pirštą? Ar buvo ginkluotas? Kur rado vinį? Ko siekia? Ilgokai stengėmės įminti šią mįslę…

VLADZ HARBACKI

Tėčiai

Milanai, nesijaudink, aš tavęs niekada nepaliksiu – niekada! – sako pleputė. – Visada būsim kartu. Na, tegul tu ir turi du tėčius – tuo geriau! Aš nė vieno neturiu, tik mamą.