LiteratūraProza
Puiki diena burgeriams valgyti
Šitaip atsiduriu prie pat namų esančioje Liudo Giros stotelėje. Iš tikrųjų mūsų bendrabučio net namais nepavadinsi. Gyvename dviejų „butų“ bloke, kurį dalinamės su vieniša mama. Santechnika visai parėjusi, pusė kaimynų – chroniai ir narkomanai.
Mirtis knygyne
Didžioji kiemo kriaušė
Kai Nikita kruviną suknelę tarsi vienintelį likusios dienos įkaltį sugrūdo į kosminio laivo spalvos pusiau automatinę skalbimo mašiną ir užpylė ją sauja baltų miltelių, viskozė prie mano odos jau buvo priaugusi – taip, kaip minkštos samanos, ryškiaspalviai amalai su baltų uogų kekėmis arba žaliadumblės kerpės apsiveja medžių šakas, kamienus, šaknis ar jų vaisius…
Baigtinis Alfredo gyvenimas
Šiandien Alfredas nusprendė mirti. Prieš tris mėnesius jis paliko ilgametį darbą, nenorėdamas užkrauti gedėjimo ir skausmo naštos bendradarbiams. Artimų draugų jis neturėjo, tačiau tiems, su kuriais kiek bendravo, palaipsniui nustojo atsakinėti į laiškus ir skambučius. Ir tai puikiai suveikė: užteko vos pusės metų ir Alfredas buvo paliktas ramybėje.
Premjera
Ne be reikalo aktorių iki XVII a. neleido laidoti bendrose kapinėse, tik už tvoros, kartu su prostitutėmis ir savižudžiais. Teatras atskleidžia pasaulio efemeriją, nepaiso taisyklių, valdžios nurodymų – viską laikyti „savaime tikru“ ir „savaime suprantamu“, nedrumsti abejonėmis, ar tikrai, kas sakoma, yra tiesa. Ar tikrai ši egzistencija tik „dirbk, pirk, mirk“?
vieš/pats
Pasistatau palapinę puikioje pievutėje. Aš vienas, musių šimtai, o musyčių tūkstančiai. Ant savęs dabar galiu suskaičiuoti aštuonias muses. Guliu ant žolės tarp septynių jaunų medžių, kaip pagoniškame altoriuje. Vienas žalias, vienas visai be lapų, o kiti bordo bordo, kaip vynas. Priešais akis kalnynas, kurio viršūnes už poros savaičių dengs sniegas.
3D
O tada vieną dieną jis pakilo. Tiesą sakant, jau senokai ignoravome tai, jog tėvas nebetelpa mūsų namuose. Tačiau tądien jis įkvėpė tiek oro, kad pilvu kliudė lėkštę su žuvies ašakomis; jos pabiro ant žemės, ir mes netekome antrojo katino, bet dabar ne apie tai.
Prima Aprilis. Apie ką burba medžiai miške naktį balandžio pirmąją
Sapnavau, kad gyvenu po žeme, kažkokiuose didžiuliuose tuneliuose. Ir ne vien aš, tai atrodė kaip ištisas požeminis miestas ar bent nemaža gyvenvietė.
Žvėrynas
Sušilti bandydavau rytinės pamainos troleibusuose, kurie dažniausiai atvažiuodavo sausakimši. Tai gelbėjo neilgai – termometro stulpeliui nukritus žemiau 20 laipsnių šalčio senų troleibusų durys, būdavo, neužsidaro. Liūliuodavau tada per Liubarto tiltą nosį į šaliką įkišusi, guosdamasi, kad į priekį. Darbe prasiblaškyti taip pat sekėsi sunkiai.
Giliai kapstantis
Darbštuolis kasdien kastuvu žemę kasė. Įvairias užduotis kėlė sau, atkasęs užduotį, dar giliau kapstė, šachtininkus, archeologus seniai pralenkė ir atkapstė šaknį, nuo kurios viskas prasidėjo. Viską apie viską sužinojęs, gavo įsakymą iš aukščiau viską padėti į vietą ir nekelti į viešumą. Vėl kasė, kasė, kol užkasė, bet pėdsakai liko.
