Pabaigos pradžia

Mažai bekreipiu dėmesio į dialogus viešbutyje – visai nebeturiu postų feisbukui. Taip keblu rašyti apie minčių takus, kuriais nuolat vaikštau, netgi naktį miegodama – kartais nubundu ir pajuntu, kad esu savianalizės gniaužtuose. O savianalizė tokia… Joje ir esama istorijos, ir kartu nėra – lyg gamyklos priekalas, ant kurio be paliovos kalama vinis. Vinies atžvilgiu – vienkartinė patirtis, priekalo atžvilgiu – nuolatinis, monotoniškas procesas.

 

●

 

Kartais atrodo, kad manyje slypi kitas kūnas – po kraujagyslėmis, nematomas, išraizgytas kitomis kraujagyslėmis, kuriomis teka kitoks kraujas. Tačiau nebesijaučiu susijusi su viešbučiu taip glaudžiai kaip seniau – sąsaja, kuri diktuodavo mano vaizduotei reginius: mistinius sodus, slaptas erdves; iš pirmo žvilgsnio paprastas, bet geriau įsižiūrėjus – saugančias paslaptis, baugius požemius etc. Tarp manęs ir jo įsiterpė S, degdamas gilia, gerai maskuojama neapykanta, pavydu, obsesija. Nesu tikra, kas ją sukėlė, tačiau dėl jos tapau kurčia, akla, abejinga, apatiška – turbūt šiek tiek tokia kaip ir jis.

 

●

 

Pajutau kvėpavimą sau į sprandą, atsigręžiau, griebiausi ginklo ir pasiruošiau, taikiklyje ieškodama taikinio. Bet ten nieko nebuvo, vien tamsa. Sunkus šautuvas išslydo iš mano niekam tikusių rankų – ką manausi čia daranti, aš juk pati esu taikinys, stirna – tai medžiotojas alsavo man į kaklą.

 

●

 

Skauda visur. Matau, kad esu prislėgta ir lengvai pažeidžiama. Lengvai įbauginama vyrų su skausmui nejautriais kūnais, kuriems išskirtinis malonumas – mano sąskaita pasijusti stipriems. Sunku apsispręsti, ar man pačiai norisi pažeminimo, ar aš dėl savo pažeidžiamumo leidžiu tam įvykti, praradusi bet kokią valią pasipriešinti. Vyrai, brutaliai siekiantys būti paniekinti, nes dėl empatijos stygiaus daugiau niekas nejaudina? O aš pati? Ar jau man už depresiją mielesnė dar gilesnė depresija?

 

●

 

Bendradarbė, su kuria tenka dažnai drauge dirbti (vadinasi, praleisti 8 valandas mažame kambaryje), teikia man ypatingo džiaugsmo. Nepaprastai maloni vengrė, pavyzdinga dviejų dukrų mama ir puiki žmona. Apie šeimą pasakoja su didžiuliu atsidavimu: laikas, praleistas virtuvėj gaminant maistą, – jos idilija ir absoliučios laimės išraiška. Tai vienintelė tema, tiksliau, netgi kalba, kuria ji kalba. Apie vyrą: „Man taip pasisekė, mano vyras yra mano geriausias draugas, mes viską darom kartu, jeigu aš sakau, kad noriu kur nors važiuoti, jis liaujasi bet ką veikęs ir mes važiuojam.“ Sakau, gal jam su žmona pasisekė? Tada ji švysteli klastingą žvilgsnį, bet ir toliau lieka kukli. Kaip bebūtų, visais atvejais žodžiai jokios prasmės neturi (nei jos pačios sakomi, nei kito žmogaus). Ta prasme, jie nesusiję nei su mąstymu, nei su jausmais, paprasčiausiai sakomos atsitiktinės frazės. Intonacija svarbu, bet ji naudojama neadekvačiai. Pavyzdžiui: „Ak! Aš nesuprantu! – sušunka didžiai ir reikšmingai intonuodama, lyg sakytų: „Kodėl karai šiam pasauly vyksta“. – Kai skalbiu kojines namuose, jos ne taip greitai praranda spalvą.“ Kartais ateina į darbą nusiminusi, bet tarsi nesuvokia to, tada tiesiog negali nustoti klausinėjus (dramatiškai!): „Ar gerai? Pažiūrėk? Ak! O kaip užuolaidas skalbti? Ak! Slaptažodį reikia pasikeisti, pažiūrėk, ką daryt? Ak! Lygintuvas neveikia, kas dabar bus? Ak!“ – „Teks paskambinti inžinieriui“, – sakau. Norėtų vadovauti, deja, kliūva duodama nurodymus, nes išsako juos, kaip ir visa kita, atsitiktinėmis frazėmis. Dėl to nurodymai pasidaro painūs ir migloti, todėl aš visiškai feilinu juos vykdyti. O jai pačiai ne tik nurodymo, bet ir paprasčiausio patarimo sunku paklausyti, turiu ją paimti už peties ir gerokai papurtyti, kad išgirstų, ką sakau. Ypač moters duotiems nurodymams skausminga nusileisti. Kai matau, kad ji visiškai įsispraudžia į kampą, turiu priminti, kad mūsų viršininkės nurodymus jinai turi vykdyti, tokia darbinė struktūra. Bet įprastai, sekdama jos pėdsakais, tiesiog vartoju atsitiktinius sakinius, tai puikiai veikia. Tokiu būdu susiformuoja pokalbis-žaidimas, pokalbio imitavimas, nes ji apsimeta, kad supranta, ką aš sakau, o aš apsimetu, kad suprantu, ką ji sako. Man visai linksma, jei atvirai. Svarbiausia visa sakyti su susirūpinimu arba pašnibždom. Ak! Nėra humoro jausmo. Mano nuomone, savaime tai nieko baisaus, nes, pavyzdžiui, mano humoro jausmas irgi menkas, retai kas moka mane prajuokinti, dažniau prajuokinu kitus, perkeltinius posakius suprasdama tiesiogiai, bet kas man rūpi. Ji, o varge, stengiasi šią stoką nuslėpti juokdamasi – kaip ir darydama visa kita – atsitiktinai, dažniausiai netinkamu metu, kai niekas juokauti net nebando. Juokiasi tarsi iš visos širdies ir tai neįtikėtinai liūdna…

 

●

 

Naujieji metai Trafalgaro aikštėje, aš, eilė į mėgstamą restoranėlį, Salmon Niçoise, vyras po kairei – teatleidžia man Viešpats, jį slapta tyrinėjau bei stebėjau. Po to bus Goya portretų galerijoje. Niekur nesijaučiu taip saugiai kaip meno muziejuje ir bibliotekoje – dvi vietos, kur niekada nebuvo mano tėvai. Kiss me, and you will see how important I am – Sylvia Plath. Let us forget with generosity those who cannot love us – Pablo Neruda.

 

●

 

Anądien susikaupusi pildžiau drabužių sąrašą ir už nugaros išgirdau nekantrų Nojaus balsą:

– Gal visgi galiu gauti savo uniformą? – turbūt kurį laiką tyliai laukė prie lango norėdamas, kad jį pamatyčiau, bet paskui neapsikentė ir atėjo į vidų.

– Žinoma, – atsakiau ir padaviau marškinius. Tada pastebėjau, kad prie lango stovi dar du: mergina ir vaikinas.

– O jūs kiek čia nieko nesakydami laukiate? – paklausiau.

– Jis atėjo pirmas, – pirštu į vaikiną parodė mergina, nes aš klausiamai žiūrėjau į ją. Pažvelgiau į jį. Jis šiek tiek apstulbęs tylėjo.

– Prašau atkreipti mano dėmesį, kai ateinate.

Išsigando.

 

●

 

– Aš nežinau… kaip bus dėl pagalvių užvalkalų?..

– Senis liepė man liautis jaudinusis. Aš lioviausi.

 

●

 

Tas svečias vis sukelia man drebulį. Jei yra galimybė, paprašau bendradarbės nueiti paimti jo drabužių. Bet šiandien reikėjo perkraustyti kambarį. Pasiėmiau keturias pintines, trolį, pasikėliau į antrą aukštą. Ten pamačiau du konsjeržus su lagaminais bei pakabais. Nudžiugo pamatę mane, nes kambaryje dar buvo pilna daiktų, o jų troliai pilni. Užtikrinau, kad tie likusieji daiktai – juokų darbas. Jie išvažiavo. Buvo likusios knygos. Pirmąkart mačiau svečią turint knygų – ne vieną, o kokias aštuonias. Peržiūrėjau pavadinimus. Užkliuvo žodžiai anxiety ir How not to be wrong – Mathematical thinking. Sudėjau į pintinę, kaip ir kitus smulkius daiktus: tuščią vaistų buteliuką, žiebtuvėlį, virdulį, šokoladą, dar pižamas ir likusius drabužius iš spintos. Viskas kaip tik tilpo. Patikrinau stalčius, vonią – visur tuščia. Važiuodama į ketvirtą aukštą sutikau vieną tų konsjeržų. Nužvelgė trolį, sako: „Svečias keistas, buvo labai nervingas, kai mudu nuėjom, jis vis klausė, kodėl atėjom mes, o ne kas nors iš kambarių aptarnavimo, ar mes išdėliosim jo daiktus taip, kaip buvo.“ – „Jis norėjo, kad moteris ateitų“, – tariau. „Yra kambaryje?“ – paklausiau. „Taip“, – atsakė konsjeržas. Daugiau nebekalbėjom. Jis išlipo trečiame aukšte, o aš pakilau į ketvirtą.

– Sveiki, – žvaliai pasisveikinau, kai svečias atidarė duris.

– Labas, – nuoširdžiai, lyg jam būtų palengvėję, nudžiugo pamatęs mane su savo likusiais daiktais. – Ar čia jau viskas?

– Taip, – įstūmiau trolį į kambario vidurį, – patikrinau stalčius, vonią. Viskas.

– Mano knygos, – pirmiausia atkreipė dėmesį ir greitai, kaip brangenybes, išsiėmė iš pintinės. Paskui ramiai, bet šiek tiek susijaudinęs stebėjo, kaip tiksliai iš kur paėmus dėlioju jo daiktus.

– Čia šiukšlė, – tarė paimdamas tuščią vaistų buteliuką man iš rankų. – Leisk, išmesiu.

Kol dėliojau rūbus į lentynas, jis iš vonios paklausė, ar kambarį valo tas pats žmogus kaip ankstesnį, nes čia ne taip švaru.

– Ką turit omenyje? – paklausiau.

– Ateik, parodysiu.

Parodė aliejaus pėdsakus ant marmurinio stalo.

– Paskambinsiu, kad atsiųstų kambarinę… – ėmiau ieškoti žodžio.

– …išbaigti valymo, to finalise cleaning.

– Taip!

Grįžau dėlioti rūbų, o jis vaikščiojo po kambarį.

– Man patinka žodis finalise, – pasakiau.

– Koks koks?

– Finalise, ką tik jį pavartojot.

– Ah, kartais sakau žodžius nesuvokdamas jų prasmės, – priėmė komplimentą. – Darsyk atsiprašau dėl daiktų gausos.

– Tai palyginti niekis. Moterys, pavyzdžiui, dažnai turi nepalyginamai daugiau.

– Moterys! Ir dar, be to, už nieką nemoka!..

– Na, ne visos, – paprieštaravau.

– Jei kalbėtume apie mano buvusią žmoną… – pradėjo, bet paskui, žiūrėdamas į mane, liovėsi.

Mane ėmė krėsti drebulys. Laimei, buvo likę pakabinti tik paltus, suglėbiau iškart visus ir nunešiau į prieškambaryje esančią spintą, kartu norėdama sukurti distanciją tarp savęs ir svečio, nes jis ją kažkaip nemačiom griovė.

– Tu feministė? – paklausė.

– Kas?

– Feministė!

– Greičiau praktiška, – kažkodėl atsakiau, plačiai nusišypsojau, nes jau ir mano balsas drebėjo, o jis čia pat tiesė man dvidešimt svarų, nesugraibiau ir jie nusklendė ant žemės ir dėl to, kad turėjau pasilenkti jų pakelti, pasidarė visai drovu.

– Atsiprašau, – pasakiau.

Jis atsukęs nugarą nuėjo prie lango. Išsivežiau trolį į koridorių ir patraukiau prie lifto. Ne, aš nenoriu daugiau pas jį eiti, galvojau lifte giliai kvėpuodama.

 

●

 

Colloquia familiaria. M:

– Šituose avižiniuose dribsniuose labai daug cukraus – 20 proc.! Cukrus yra žiauriai blogai. Tuose paprastuose, palyginus, tik 0,3 proc., – susikaupęs tyrinėjo pakuotę. – Žiūrėjau laidą apie cukraus žalą – ji siaubinga.

– Taip… – sakau, maudamasi kelnes, – aš pridedu tris šaukštelius cukraus papildomai, kai darausi košę, – man trūksta.

– O Dieve! – į dangų pakilo ilgos prakaulios M rankos ir antakiai (vienu metu), o akys sustingo, išreikšdamos ir pasibaisėjimą, ir egzaltaciją.

 

●

 

– Pone, ar jums drabužiai dingo, ar tik norėtumėt, kad juos paimtume išvalyti? – telefonu pasiteiravo viešbučio registratorė.

– Taip, – reikšmingai atsakė svečias.

 

●

 

Per Kalėdas taip apsinuodijau alkoholiu ir nikotinu, kad visą naktį merdėjau nuo šleikštulio ir gėdos jausmo.

 

●

 

Šiąnakt sapnavau, kad įsikėliau gyventi ar kelionėje apsistojau su keturiais žmonėmis atokiame name prie ežero. Netrukus ėmė aiškėti, kad vienas jų pavojingas. Aptikau jį kartą su juodaodžiu svečiu: juodaodis žmogus buvo visas išdarinėtas – kaklo oda kruopščiai supjaustyta į gabalėlius ir preciziškai atkelta plonyčiais virbeliais, kad matytųsi raumenys. Panašiai buvo išskaidytas visas kūnas, atsivėrę žiojėjo šonkauliai, vidaus organai. Kaukolės viršus buvo dailiai, lygiai nupjautas, nesimatė jokių smegenų. Kažkokiu būdu jis tebebuvo gyvas ir, rodos, nejautė jokio skausmo, tik kartojo: „Aš gražus, pagaliau aš gražus, prieš tai buvau visiškas begalvis.“ Sadistas svečias buvo prisirišęs juodaodį prie savęs ilgu pavadžiu ir ramiai, nuosekliai jį piešė.

 

●

 

Kai visai visai nebėra apie ką kalbėtis, bet dialogo poreikis lyg dar egzistuoja, stumiant tuščią, nuobodų, baltą (visada baltą) darbo laiką. Fesò:

– Mano vargšė kolegė…

– Visų pirma, – atsakau pakeltu tonu, – aš tikrai ne tavo. Antra, esu vargšė, tai tiesa (pažvelgus į banko sąskaitą norisi ir juoktis, ir verkti). Kolegė – irgi tiesa.

– … – atodūsis.

 

●

 

Virtuvės šefas, mano buvęs bendradarbis (kuris visada vaikščiodavo kraupiai nusideginęs, susipjaustęs rankas iki alkūnių, maža to, kažkoks kvailys buvo jį partrenkęs, dėl to randai matėsi ir ant veido, tačiau – nepaisant to – talentingai, nenuilstamai atlaidus tiek sau, tiek kitiems), parašė fb komentarą apie Adomą ir Ievą: ką ten obuolį, gyvatę reikėjo valgyt! How true:)

 

●

 

– Žana, – pasiskundžiau kaimynei iš IT, – negaliu prisijungti. Pažiūrėk, suvedu slaptažodį – meta, kad klaida…

Žana su dideliu susidomėjimu stebėjo.

– Manau, dėl to, kad taipini šaltais pirštų galiukais, – pasiūlė prielaidą.

 

●

 

– I’m Africa, man, I work, I eat, – liūdnai paaiškino savo gyvenimo konceptą virtuvės porteris vardu Salat.

 

●

 

Pasakiau savo viršininkei, kad esu darboholikė, – pasipiktino.

 

●

 

Atėjau išpakuoti svečiui lagaminų. Svečią sutikau koridoriuje, pasisveikinom, paklausiau, kaip norėtų, kad išdėliočiau daiktus, bet kaip, atsakė ir nuėjo link lifto. Aš į kambarį, tačiau netikėtai kuo neprofesionaliausiai užstrigau prie užrakto – elektroninis raktas neveikė, sumišusi vis mėginau iš naujo, svarstydama, ar verta grįžti pas apsauginį rakto pasikeisti dabar, ar paprašyti kambarinės duris atidaryt, o raktą pasikeisti vėliau, staiga pamačiau šalia svečią, nepastebėtas, tylutėliai jis grįžo:

– Neveikia raktas?

Tuoj pat džiugiai atrakino savuoju ir tučtuojau, davęs man 50 svarų, maloniai atsisveikino. Už ką tie 50 svarų?

 

●

 

– Duok ranką, – tariau Rotkai, lupdama mandariną.

Jis ištiesė delną. Sudėjau žieveles.

– Šitas išmesk, o čia tau, – ant kito delno padėjau skiltelę, pati valgydama likusį mandariną.

Rotka, Fesò juokiantis, minutėlę stovėjo, ieškodamas akimirkos netolimoje praeityje, kai galėjo man pasakyti „ne“, bet nerado.

 

●

 

Užsisakiau kavos ir, padavėjai nuėjus, ėmiau dairytis: prie aplinkinių staliukų apkūnios damos (taip turiu įvardinti) rožiniais, gėlėtais megztukais oriai valgė tortus, makaronus Bolognese, o padavėjui nuolankiai pasiteiravus, ar pageidautų parmezano, ignoruodavo nuolankumą, atsakydavo kaip nors „tai žinoma (kas per kvailas klausimas)“. Galvojau dairydamasi, Dieve, vien seni žmonės, kiek senų žmonių, bet tada staiga susivokiau, kad daugelis tų moterų mano amžiaus, gal tik šiek tiek vyresnės, bet kodėl jos atrodo lyg močiutės? Aiškiai savo amžiaus nebesuvokiu. Jei kas klausia, kiek man metų, sąžiningai nebepamenu, ar 36, ar 38, nes tie skaičiai vis vien klaidina aplinkinius. Tiesa, geras būdas atvėsinti jauną flirtuotoją: „Tai kodėl metei studijas?“ – „Na, per brangu, – pradėjau pasakot, tačiau matydama tebežėruojantį žvilgsnį pridūriau, – be to, man beveik 40, per vėlu.“ Ak, koks blyksnis! Pagavau mat flirtuojantį su senute.

 

●

 

S, mano slaptas meilužis, nematomas šešėlis. Visada ten, kur aš noriu jį pamatyti, visada ten pasiruošusios pasitikti mano žvilgsnį jo juodos akys – šiek tiek susiaurėjęs žvilgsnis pastaruoju metu. Greitai išeina iš darbo.

 

●

 

Kai kurie žmonės negali būti ramūs greta kitos asmenybės, būtina nerimastingai peržengti ribas ir tarsi įsilieti į kitą sąmonę, tikintis, kad taip – nuodugniai išmanant kitą žmogų – jie turi galios valdyti. Išties tai tik atspindi sunkiai tramdomą, impulsyvų sprukimą nuo savęs – tokia didelė savęs baimė, toks nenugalimas noras pasislėpti kitame, apsisaugoti nuo savęs.

 

●

 

Vakar Fesò mudviem su Ettien paskelbė naujieną – ryte pranešęs vadovei, kad išeina iš darbo. Padavė pareiškimą. Paskutinė diena po mėnesio. Manau, tai susiję su naujiena, kad S taip pat palieka viešbutį, o Fesò išskirtinai prisirišęs prie jo.

 

●

 

– Are we going to be ok? – artėjant smėlio audrai dykumoje.

– Yes… Absolutely.

– „Yes“ is a comfort, „absolutely“ is not…

 

                                                            Iš filmo „Anglas ligonis“

 

●

 

Daugybė žmonių palieka viešbutį, tarsi kažkas atsitiko arba dar atsitiks blogo. Prieš porą mėnesių sapnavau, kad viešbučio virtuvėje kilo didelis gaisras, jis akimirksniu išplito, ėmė tirpti grindys, žmonės puolė bėgti, visus apėmė panika, gelbėjosi kaip galėjo – visai ne pagal priešgaisrines taisykles.

 

●

 

Kažkodėl prisiminiau, kai dirbau logistikos įmonėj, mūsų arogantiškas, puikybės kupinas direktorius drauge su itališkai kalbančia vadybininke nuvyko į Šveicariją susitikti su italų klientu – neregėtame viešbutyje kažkur kalnuose susitikimo metu klientas, tik trumpai tepakalbėjęs su direktorium, jai tarė: „Gal nori dirbt man?“

 

●

 

Toks senyvas indas inžinierius. Visi vadina jį Dėde (tikrasis vardas labai ilgas). Taiso įrenginius indiškai – mistiniu būdu: atidaro, išmontuoja, palieka kelioms valandoms, tada uždaro. Jei dvasios per tą laiką sutaisė – veikia, jei ne – ne. Kodėl jis išvis viešbutyje dirba – sunku paaiškinti. Gal labiau dėl dokumentų tvarkymo, kiti inžinieriai popierizmo vengia taip pat kaip Dėdė inžinerijos. Jei eidamas pro šalį paklausia: „Ar kas sugedo? Reikia pataisyt?“ – mes žinom, kad tai retoriniai klausimai. Jei atsakom: taip, šis tas sugedę, iš Dėdės veido matyti, kad blogai atsakėm. Kitąsyk sakom, net jei kas ir sugedę, kad viskas veikia. Tada įkliūvam, NES jei visa veikia, kaip tik gera proga užeiti pašnekėti, koks jis puikus visgi inžinierius – štai visa veikia. Žodžiu, visų mylimas, nieko neveikiantis. Šiandien Fesò pavadino jį Maugliu. Kažką pradėjo apie zoologijos sodą. Pažiūrėjau klausiamai į Dėdę, o jis atsakomai žiūrėjo į mane. Kai Fesò baigė tyčiotis, Dėdė tepasakė: „Kai atvažiuosi pas mane į zoologijos sodą, uždarysiu tave su liūtais.“ Aš ėmiau juoktis, o Fesò ir įsižeidęs, ir pralinksmėjęs man papriekaištavo: „A! Čia tai jau tau juokinga!“

Vėliau sakau Fesò:

– Žinai, bet vadinti jį Maugliu tai juk… jau itin sunkiasvoris rasizmas.

– Taip, bet ne aš sugalvojau, čia kiti inžinieriai.

– Bet ar tau būtina kartoti?

– Tai kad jis darbą keičia, išeina iš viešbučio ir eina dirbti inžinieriumi į ZOOLOGIJOS sodą. Vyrai juokiasi, kad po mėnesio – turint omeny, kaip jis taiso, – visi gyvūnai pabėgs į miestą!

Prajuokino.

P. S. Taigi mano mielas nekenčiamas Fesò išeina iš darbo. Aš tuo, viena vertus, džiaugiuosi, nes jis būna paklaikęs arba apimtas maniakinės euforijos (kartą visą pamainą prakalbėjo su savimi skirtingais balsais), arba tyli užsisklendęs, susiėmęs rankomis galvą (kiek kartų jam sakiau – dramą lankyk), kita vertus, savotiškai gaila, nes jei susikaupęs jis įžvelgdavo šiek tiek manęs – aš, nors trumpam, pasijusdavau susijusi su kitu žmogumi (jam, deja, tai lyg narkotikų dozė). Gi visada esu atsiribojusi. Anądien Asi, patikrinusi darbinį Ipod, lyg paukštis suriko:

– You’re again disconnected!

– That is so true, – palinksėjau galvą.

Aš ir pati pastaruoju metu melancholiška ir jautri. Miegoti einu laiku, bet naktį pabundu apimta minčių, nerimo arba baimės. Būtinai turiu atsikelti, išgerti vandens, ką nors suvalgyti. Dažniausiai nerimas perdėtas, bet kartu ir pagrįstas. Kuo mažiau galvoju, tuo smarkiau jaučiu vienatvę. O ji baugina.

 

●

 

Kartais darbe toks teatras – kas kam daugiau jausmų sukels. Tas, kas sukelia daugiausiai, – laimi.

– Vi, I am so so so sorry, – taria Ariel ir iškilmingai laukia mano nuogąstavimo ar susirūpinimo.

Aš taip pat šiek tiek palaukiu, tada ramiai klausiu:

– Why?..

– Because I left for you all uniforms, all chef work. I had to finish sawing. I’m sorry.

– Ji visa tau paliko, nes nuoširdžiai tavęs nekenčia! – pareiškia Fesò, dėdamas skalbinius į skalbimo mašiną.

Ariel sustingsta su adata rankoje žiūrėdama į mane, o aš:

– It’s good to know.

– Nonononono, that’s not true! – ėmė gintis, apimta gėdos.

Fesò iš laimės ir juoko, mosuodamas purvina skepeta, beveik apalpo ant žemės.

 

●

 

Kartais rašau, o vėliau suvokiu, kad gal ne visai tai norėjau pasakyti arba, dar daugiau, pamelavau – apima panika, kad nemoku atskleisti tiksliai to, kaip jaučiuosi.

 

●

 

Anądien sapnavau, kad nusipirkau knygą. Bestseleris. Knygyne galybė žmonių, visi tos knygos neregėtai sujaudinti – sensacija. Tam, kad ją gaučiau, teko prastovėti eilėje valandą. Knygos pavadinimas „Žūklė“. Kartu su knyga buvo parduodama patranka.

 

●

 

– Sekmadienį ateiti į darbą privalai, – Ariel tarė Fesò, – aš ruošiuosi tave nudėti. Turi man pažadėti, kad būsi.

Kol Fesò svarstė, ką atsakyti, aš paantrinau:

– Padaryk jam paslaugą.

– Padaryk jai paslaugą! – patikslino, turėdamas omenyje mane.

 

●

 

Šiandien buvo paskutinė pamaina su Fesò. Pasiteiravo mano adreso, kad išėjęs iš darbo galėtų mane persekioti. Buvo nuobodu ir liūdna. Jo nuomone, aš taip pat turėčiau išeiti iš čia, čia slypi daug ydingų dalykų. Ir jis teisus.