LiteratūraProza
Tikroji stiklo žmogaus istorija
Jis dažnai jausdavosi lyg personažas, įkalintas sukurtuose autoriaus rėmuose, užprogramuotas atlikinėti vis tą patį veiksmą. Manė, kad jo paties tobulėjimas vyksta tik dėl to, kad kažkokiu mistiniu būdu jam tarsi pavyksta prisijungti prie žmonių protų, skaitančių ir skirtingai interpretuojančių jį tose pačiose situacijoje, o jis tas interpretacijas sugeba atsiminti. Tik taip plečiasi jo patirtis – per kitų žmonių skirtingą…
Pabėgusio briedžio metas
Vienu metu atrodė, kad sustabdyti mašinos nespės, staigiai suks vairą ir vietoj stabdžių per klaidą spausdama greičio pedalą iš visų jėgų rėšis į seną šimtametę pušį. Kai jos siūruodavo miške, atrodydavo, lyg kažkas dejuoja – iš tiesiog nežemiško visa apimančio ilgesio; žvėris ar žmogus, nesupaisysi.
STAR WARS
Nemiegok, sumokėt reikia, Jurga mane pažadino. Aš pradėjau krapštytis piniginėje, rankos virpėjo, kojomis bėgiojo elektra, Vita stovėjo ir žiūrėjo, ilgu iki žemės paltu. Ji šypsojosi ir žiūrėjo, vyras stūmė vežimėlį su prekėmis link išėjimo. Raudonas X mėlyname fone.
Veidrodis
Jos pirmasis veidrodis kabojo senoje ąžuolo spintoje, it dar viename slaptame vaikystės kambaryje. Atidarius duris, ant medinės kabyklos dešinėje sagtimis sutilindžiuodavo diržai – stori odiniai tėvo ir dailūs plonyčiai mamos, dirbtinės lakuotos odos, suaižėjusios susegimo vietoje. Priglaudusi veidą, uosdavo rūgštų raugintos odos kvapą, o palaižius metalinę sagtį pakvipdavo krauju. Jau buvo patyrusi, kad stori skaudžia mažiau nei siauri gyvatiški…
Pasakojimas apie trečiąją akį
Įsivaizduok: vienas galingas dievas, – gal iš smalsumo, o gal kamuojamas net dievus numarinti galinčio nuobodulio, – pastatė didelius kaip pasaulis rūmus. Ir tuose rūmuose kambarių ir menių tiek, kiek lašų šuliny, ir visi jie turi duris, bet tos durys skirtingos. Vienos iš geležies, antros medinės, trečios oda aptrauktos.
Iš Žvirgždės žvyrduobių istorijos
Žvirgždės žvyrduobės pavasariais gražiai patvindavo, pasimerkdavo savo gluosnius, baltus, pilkus karklus, krūmus krūmynus, juos vasarą apipindavo karklavijai: puošnūs liauni stiebeliai puikuodavosi violetiniais žiedais. Virš visų vienur kitur iškilę blindės, liekni berželiai, kurių šakas prieš Šventą Joną aplaužydavo šluotoms ir vantoms. Ant kalnelių pirmosios sužydėdavo močekos, net prietemoj žybsėdavo geltonos jų žiedų akutės, įsaulyje po jas tingiai roplinėdavo bitės ieškonės,…
Darbai ir atostogos
Aš nesu koks žvėris.
Sako potencialus būsimas darbdavys.
Rytoj, kai žuvėdros išskris
Brandos egzaminas
Ji sėdėjo kieme ant suoliuko pasidėjusi šalia dubenį didelių juodų uogų. Tai buvo ne vyšnios – ne, tos dar tik suposi aukštai medžiuose, pilnos laukimo. Tai buvo kitokios, pirktos, uogos – didelės ir juodos, visai nematytos. Justinas žiūrėjo į jas ir svarstė, kaip pradėti kalbą. Kaip nuvilioti Mildą už ūkinių pastatų į žeminėje iškastus rūsius, kur laukė brolis?
Kaip randasi ir dingsta linksmumas?
Jei ir turiu ką paliudyti, tai tik monotoniją ir nuolatinį dalykų kartojimąsi. Kiekvieną rytą tas pats kelias ir to paties maršruto autobusas, vežantis mane (ar tikrai mane?) į darbą miesto, kuriame jau praleidau trečdalį savo gyvenimo, pakraštyje. Miesto ir priemiesčio pavadinimai nėra tokie svarbūs…
