LiteratūraPokalbis

Plikomis rankomis sutramdyti žaibą

[Lina Simutytė:] 2021 m. pasirodžius ketvirtajai poeto AIVARO VEIKNIO eilėraščių knygai „Mamuto medžioklė“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) žinojau, kad būtinai norėsiu jį pakalbinti. [...] „Kelias iš namų visada yra kelias namo“, – cituodamas Aido Marčėno eilėraštį šypteli Aivaras ir dalijasi savo kelionės detalėmis, kurios peržengia penkiolikos kūrybinių metų ribas.

SIGITAS POŠKUS

Ne interviu

Susitariau su Nijole Kepeniene, naująja LRS Klaipėdos skyriaus pirmininke, pasikalbėti apie gyvenimą, nes, anot Žilinskaitės, kuri anot Simonaitytės, su naująja pirmininke turėtų atsiskleisti naujas LRS Klaipėdos skyriaus rašytojų gyvenimo puslapis. Tuomet rašė 2019 metų spalį…

Ir vertimas, ir rašymas yra istorijų pasakojimas

Su šių metų Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos Vaikų literatūros premijos laureate KAZIMIERA KAZIJEVAITE-ASTRATOVIENE kalbasi Irena Aleksaitė

Be žaidimo dalyvauti kultūriniame gyvenime – neįmanoma

Noras geriau suprasti paradoksalią sovietmečio atmosferą, ją palaikiusios viešosios ir privačios erdvės skirtumus ir per kūrėjo laikyseną pasiaiškinti šio ketmano atvejį pastūmėjo pasikalbėti su ironišku poetu, eklektiku ir vertėju ANTANU A. JONYNU.

Iš tveriančios aukštaitiškos Bičionių tylos

Istoriko profesija sovietmečiu buvo pavojinga kaip ir branduolinės fizikos tyrinėtojo. Juos galėjo realiai apspinduliuoti, o istorikus siekė apspinduliuoti ideologiškai arba greitai apkaltinti, kad ne tai daroma, ko norėjo sovietinis režimas.

Kaip praeitis tampa pamatu dabarčiai

Jutta Noak romane „Raudonos pelytės“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2017) aprašo vienos šeimos istoriją, nusidriekiančią į ateitį, tačiau reflektuojančią praeitį. Nors paženklinta nebūtimi, ji lyg chimera vis dar spjaudosi ugnimi. Lietuvoje gimęs pagrindinis veikėjas Emilis savo buvimą Vokietijoje sieja su visos šeimos likimu – tremtimi ir amžinu bėgimu.

Levas Rubinšteinas: „Poezijoje man svarbiausia kalba“

Man aišku, kad šiandieną yra toks laikas, kai jokiu būdu nereikia kalbėti apie naujoves ir formas. Visos formos jau išeikvotos. Dabar nieko reikšmingesnio nesukursi eksperimentuodamas su forma, bet gali kitu rakursu, savo požiūriu.

Kūno kalbos ženklai

Literatūrologė, kalbininkė, profesorė, Saeimos deputatė JANINA KURSYTĖ (g. 1952) latvių poezijos ir tautosakos tyrinėjimus papildė nauja monografija „Ženklų kalba: latvių gestai“ (Zīmju valoda: latviešu žesti, 2016). Šia proga su mokslininke kalbėjosi dienraščio „Latvijas Avīze” bendradarbė Linda Kusinia.   – Įdomu skaityti latvių ir kitų tautų kūno kalbos palyginimus, ypač tų tautų, kurios kai kuriems šiauriečiams atrodo plepios. Koks didžiausias netikėtumas…

Birutė Mar: „Siekiu minimalizmo, kurio išmokė japonų kultūra“

Man monospektaklis – lyg grojimas smuiku, muzikavimas. Arba, galėčiau pasakyti, – tai labai intymus teatrinis žanras, esantis arčiausiai poezijos, tarsi scenoje rašomas eilėraštis.

Margaret Atwood: apie Donaldą Trumpą, raganas ir skraidančias kates

Su viena žymiausių šiuolaikinių kanadiečių rašytojų – angliškai rašančia poete, prozininke, literatūros kritike, eseiste Margaret Atwood (g. 1939) – kalbasi Grantas Munroe…