Ne interviu

 

Žanrų yra visokių, vienas iš jų – interviu. Negaliu sakyti, jog akademiškai kada nors tuo žanru domėjausi, visada į jį žiūrėjau ir tebežiūriu formaliai, atsainiai, kaip į „vienas klausia, o kitas atsako“. Tą bendraudami darome nuolatos, tas mums – nieko nauja.

Teko šiek tiek pasidarbuoti dienraščiuose. Iš žmonių esu paėmęs ne vieną interviu, iš kitų net per jėgą išlupęs, – jei sąžiningai apsimeti žurnalistu, tavęs siundyti nereikia. Pats žinai, kur ir kaip įkąsti arba neįkąsti, informuoti plačiąsias skaitytojų mases arba giedoti panegirikas. Tiesą sakant, mano klausimų intonacijai dažniausiai įtakos turėdavo išlipimas iš lovos – kuria šiandien koja.

Esu ėmęs interviu iš kelių bičiulių – norėjo sušmėžuoti konkrečią dieną periodikoje. Ne kartą jie net nedalyvavo kūrybiniame procese. Žinai temą, pažįsti žmogų, tad vieną kitą puslapį klausimais–atsakymais pažaisti nesunku ir kaire koja.

Beje, vienas toks „nukentėjusysis“ gana palankiai įvertino, kaip aš už jį atsakiau į savo jam užduotus klausimus, tik šiek tiek papriekaištavo: iš tų savo klausimų tu atrodai kaip durnelis. Aš jam sakau: užtat visi mato, koks tu protingas.

Dabar madinga, kad žurnalistas interviu yra „kietai pasirengęs“, susirinkęs visą įmanomą informaciją apie kalbinamą žmogų. (Visa informacija visada yra tik „taip sakant“ visa.) Ir pokalbyje klausinėjantysis mėgina tuos savo žinojimus pademonstruoti visiems, ir kalbinamajam.

Dažnai gali pastebėti, jog kalbinamas žmogus apie save žino kur kas mažiau negu klausinėjantis apie jį. Taip ir matai: žurnalistas – proto bokštas, klausinėjamas žmogus – eilinis mulkis.

Aš laikiausi ir tebesilaikau kitokios pozicijos: jei tau rūpi kalbinamo žmogaus nuomonė, savo vertinimų ir žinojimų nebruk. Bet kokiu atveju tas žmogus konkrečia tema žino daugiau, esmiškiau negu tu.

Apie formalius interviu žanro parametrus irgi galėčiau pasidalyti įspūdžiais. Visų pirma, klausimai privalo būti trumpi ir aiškūs. Tegu atsakovas plečiasi į ilgį ir plotį, tegu jis.

Kartą el. p. kolegė man atsiuntė klausimus, paprašė, kad atsakyčiau. Matyt, nesugalvojo, ką tą dieną rašyti, tai iš stalčiaus išsitraukė paprasčiausią variantą. Jos klausimai buvo išplėsti, su paaiškinimais bei išnašomis, – matyt, šiaip norėjo su savimi apie save per laikraštį pasikalbėti. Aš jos pasikalbėjimui netrukdžiau, į visus klausimus atsakiau arba „taip“, arba „ne“, arba „nežinau“.

Taigi, interviu žanras yra barikada: iš vienos pusės klausia, iš kitos atsako; vienas ima, kitas duoda. Ir nerūpi tas niekam. Periodika – šiandieninė informacija, kuri dar užvakar buvo užmiršta.

Tačiau kartais reikia kokį nors nekasdienį nutikimą spaudoje užfiksuoti. Ir netikėtai susidūriau su keistu dalyku: mėginu imti, o man interviu neduodaǃ Nei el. p., nei tiesiogiai. Man taip dar nebuvo nutikę… Bet visada būna pirmas kartas.

Susitariau su Nijole Kepeniene, naująja LRS Klaipėdos skyriaus pirmininke, pasikalbėti apie gyvenimą, nes, anot Žilinskaitės, kuri anot Simonaitytės, su naująja pirmininke turėtų atsiskleisti naujas LRS Klaipėdos skyriaus rašytojų gyvenimo puslapis. Tuomet rašė 2019 metų spalį…

El. p. nusiunčiau Nijolei, kuri prozos kūrinius pasirašinėja Kepeniene, o poezijos Kliukaite, 16 klausimų. Popieriaus taupumo sumetimais jų nepateiksiu, svarbu – ką pasakė pirmininkė.

Ergo.

 

LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkė Nijolė Kepenienė:

„Prašai paaiškinti, kada ir kaip vyko susirinkimas, tai ir atsakau: ataskaitinis-rinkiminis susirinkimas vyko 2019 metų spalio 10 dieną Klaipėdos apskrities viešojoje I. Simonaitytės bibliotekoje, Gerlacho palėpėje, kurioje, kaip įsivaizduoju, kadaise buvo pirklienės vonia, galėjo sau maudytis ir pro stoglangį žvalgytis į krentančias ir besižiebiančias žvaigždes.

Susirinkimas prasidėjo 16.40, baigėsi 17.40, taigi greitai ir gana linksmai pasitvarkėme.

„Kryžiaus žalio medžio“, kaip įvardijai, estafetę perėmiau net nežinau, ar noriai, tingumo genas manyje gyvas ir gajus, bet… veši ir kitas genas – troškimo pažinti nauja ir paragauti neragauta.

Klausi apie naujas kurpes. Kol kas šlepsiu po registrų centrų ir naujų darbų prieškambarius ir prieškamarius. Šniukštinėju, kur, kas ir kaip.

Klausi, kokiame stovyje perimu ūkį. „Stovis“, beje, vartotinas tik kaip „stovėjimo“, tam tikro veiksmo, sinonimas. Tai stovime, sakyčiau, gražiai ir patys gražūs, tobuli savo išbaigtumu, pradedant vyriausiu Kostu Kauku ir baigiant jaunėliu Dainiumi Sobeckiu. Kiekvienas su savo asmenine ne sykį sprogdinta ir vėl atgimstančia visata.

Prašai apibūdinti ankstesnę skyriaus veiklą. Na, kiek žinau ir kaip suprantu, rašytojas rašo – tai ir darome, kiekvienas, kaip išmanome ir kaip mokame, sukamės savo orbitose ir švytim bei šviečiam. Tokie jau mes. Užtat pirmininkas turi visus pamatyti ir sutalpinti savo akių rainelėse ir vyzdžių, – et, norėjau parašyti „juodojoj skylėj“, – bet negražu man, neduok tu Dieve, tebus tai verčiau naujos erdvės. Šiaip jau į pirmininko darbą žiūriu kaip į naują kūrybinę veiklą, norų turiu daug, tik bijau, kad jie nevirstų tuštokomis svajonėmis.

Apie spręstinas problemas. Ir dar pirmaeiles…

Na, eiliškumo neišmanau, o ir problemos visos tik mūsų visų bendrumo jausmas, kuriuo turime galimybę vienas su kitu pasidalyti (niekas su kuolu virš rašytojo galvos stovėti neturi teisės). Tikiuosi, kad man pavyks sužadinti norą veikti, lauksiu ir kitų kūrybingų žmonių. Turiu prisipažinti, kad visai neturiu pavydo jausmo, linkiu visiems tik gerovės ir bandysiu – kiek įstengsiu – prie tos mūsų gerovės prisidėti.

Svajoju apie festivalius, artimesnį bendravimą ir bendradarbiavimą su kitomis kūrybinėmis organizacijomis ir su mokyklomis. Nenorėčiau dabar detalizuoti ir prisižadėti. Kai jau padarysiu kelis sukinius iš to pradinio stovio, tai ir pamatysim.

Dar apie vardus ir pavardes klausi. Anksčiau nepatiko man nei mano vardas, nei abi pavardės. Kažkokios… Bet dabar, gyvenimo greitkeliuose prarasdama vis daugiau, vis daugiau ir atrandu, jaučiuosi ir Nijole (mamytė su tėtuku pavadino, ir ačiū jiems), ir Kliukaite, ir Kepeniene. Tai vis mano patirtys. Branginu jas.“

Aš:

„Dėkui, Nijole.“