Kaip praeitis tampa pamatu dabarčiai

Jutta Noak romane „Raudonos pelytės“ (Kaunas: Pasaulio lietuvių kultūros, mokslo ir švietimo centras, 2017) aprašo vienos šeimos istoriją, nusidriekiančią į ateitį, tačiau reflektuojančią praeitį. Nors paženklinta nebūtimi, ji lyg chimera vis dar spjaudosi ugnimi. Lietuvoje gimęs pagrindinis veikėjas Emilis savo buvimą Vokietijoje sieja su visos šeimos likimu – tremtimi ir amžinu bėgimu. „Viskas susijaukė: „čia“ ir „ten“… „ten“ ir „čia“… Svarbiausia, aš absoliučiai nenutuokiau, kaip išsiveržti iš slegiančios tarpinės būsenos: būti tarp „čia“ ir „ten“, kaip šias dvi žemes „čia“ ir „ten“ suartinti, sulydyti?“ – svarsto Emilis. Jį glumina atsikartojantis likimas, baimę kelia ratu besisukantis gyvenimas, mėginant atsakyti į klausimus: kada jo protėviai pajudėjo iš savo žemių? Kokios priežastys lėmė bėgimą? Kada jie atsidūrė Lietuvoje?

„Raudonos pelytės“ – ne istorinis romanas. Autorė tik pamini, kad iš Zalcburgo išvytus evangelikus, tarp kurių ir pagrindinio veikėjo protėviai, priima karalius Frydrichas Vilhelmas I, ketindamas apgyvendinti po maro ir bado ištuštėjusias Rytprūsių žemes. Emilio protėviai pasiekė Karaliaučių, o netoliese esančiame Pilkalnyje ir gimė jo dėdelis.

Čia kelias nesibaigia. Laiko kolizijos vis priverčia keisti gyvenamąją vietą. Šeima keliauja, ieškodama darbo. Kai pagaliau, regis, pradeda sėslesnį gyvenimą, juos užklumpa 1941 m. karas, vokiečių repatriacija, lydima neišvengiamų išsiskyrimų. Užėjus rusams ir nespėjus pasitraukti, Emilio šeima pabėga vėl išgyvendama prievartą, patirdama „vilko vaikų“ likimą.

Pagrindinis veikėjas, atsidūręs Vokietijoje, blaškosi tarp „čia“ ir „ten“, tarp praeities ir dabarties, sunkiai išsivaduodamas iš kankinamai jį persekiojančios Nietzschės amžinojo sugrįžimo mito idėjos, ir baiminasi, kad viskas, ką jau išgyveno, pasikartos. Beprotystė ar neišvengiama realybė? Pabėgti nuo panašių minčių jam padeda tik prisiminimai apie kurčią dėdelį, į kurio begarsį pasaulį skaitytoją įtraukia autorė.

Romane dėdelis (taip pat vardu Emilis) savo tyla ir gestų kalba ne kartą išgelbsti šeimą sunkiu karo ir pokario laiku, įvairiais pasakojimais prablaškydamas ir jaunąjį Emilį. Visos dėdelio istorijos, vaikystėje panėšėjusios į pasakas, vėliau virto jo šeimos išgyventa tikrove, sunkiai atskiriant, ką jie tik girdėjo iš dėdelio, o ką išgyveno patys.

Pagrindinis veikėjas tartum prakalbina nebylų likimo naratyvą, mėgindamas nuosekliai sudėlioti įvykius nuo pradžios iki pabaigos. Deja, jam tai sunkiai sekasi. Įvykiai tarytum teka vienas iš kito, tačiau ir vėl besijungdami sugrįžta į pradžią, į kurčiojo dėdelio biografiją, kurią autorė kartais priešina girdinčiųjų pasauliui.

Atsitiktinai sutikta Matilda, turinti panašią skausmingą patirtį, padeda Emiliui kitaip pažvelgti į savo šeimos istoriją, keldama klausimą, ar jų susitikimas yra atsitiktinumas, ar būtinumas. Jųdviejų santykiai komplikuoti, dramatiški. Matilda nuo vaikystės yra pažymėta prievartos ženklais, turinti kalbos problemų. Romane dramatiškai atsiveria ir sukrečiantis „vilko vaiko“ Horsto likimas.

Turėdama galimybę, šio to paklausinėjau pačią autorę JUTTĄ NOAK.

 

Ainė Jacytė

 

– Pirma detalė, kurią užfiksuoji vartydamas romaną „Raudonos pelytės“, – kiekvieno skyriaus pirmas sakinys pradedamas žodžiu iš didžiųjų raidžių. Ar tai stilistinis elementas, ar jis turi svarbesnę reikšmę?

– Didžiosios raidės – dailininkės idėja. Mano asmeninis prašymas buvo palikti kiek erdvės atskiriant knygos skyrius, tarsi paliekant vietos kitai minčiai ar kito personažo judėjimui…

– Antras įtaigus dėmuo yra spalvos (žydra, mėlyna, raudona). Romano pradžioje minima žydra, mėlyna: „Ten – žydra kaip ežeras neužmirštuolių spalva buvo išdažytos vaikų kambario sienos“; „Čionai atsivežiau tik vieną paveikslo rėmą, kurį kažkada nudažiau mėlynai.“ Ar šiomis spalvomis žymima skirtis tarp „ten“ ir „čia“? Ar žydra ir mėlyna išreiškia iliuzijas, o gal viltį ar susitaikymą, nulemtą aukštesniųjų galių?

– Iš tikrųjų žydra ir mėlyna išreiškia ir iliuzijas, ir viltį, ieškant sąsajų tarp „ten“ ir „čia“. Žinoma, būtų galima interpretuoti ir kaip susitaikymą su likimu. „Lyg pamestinukas ieškojau prieigos ar priebėgos, nelabai žinodamas, kaip kuo greičiau „čia“ apsigyventi. Persekiojo jausmas vienu metu būti „čia“ ir nebūti… Nes kūniškas persikėlimas į „čia“ neatitolino „ten“. Dažnai būdavau „ten“. Stengiausi sau įteigti buvimą „čia“ kaip būtinybę ir susitaikyti su pačiu savimi“, – sako Emilis. Kaip pasiteisinimas nuskamba ir Matildos žodžiai: „Mes – lyg atskirties vaikai, nepritampantys nei ten, nei čia. Nors tai nėra gryna tiesa… Tai – mūsų vidinis nestabilumas, trūkumas savitvardos. Blaškymasis tarp praeities ir dabarties, nesugebėjimas gyventi dabar ir čia.“ Šią mintį ji pratęsia psichoterapeutės patarimu: „Vienintelė išeitis, norint prisitaikyti bei atsikratyti vaizdinių ir šešėlių, reikia ne bijoti jų, o su jais susidraugauti, kad nesijaustum svetimkūniu šiame pasaulyje.“ Kiekvienas skirtingai visa tai suvokia. Tik mūsų širdis yra tikroji mūsų istorija. Visais įvykiais savaip dalijamės ir su šalimi, miestu, bendruomene.

– Romano pradžioje, įvykus pirmajam susitikimui su nepažįstamąja, pagrindinis veikėjas prisistato „Aus dem Nichts“ („atvykęs iš niekur“). Kodėl? Juk visame romane jis yra labiau „ten“ – savo prisiminimuose apie Lietuvą, pasakojimuose apie šeimą, ypač apie senelį Emilį. Susidaro įspūdis, kad jis pasimetęs savo tapatybėje – stiprios prisiminimų gijos jį riša su praeitimi, tačiau, prisistatydamas nepažįstamajai, jis tarsi paneigia savo praeitį. Tai gan dviprasmiška. Ar tuo išreiškiama baimė būti pažeidžiamam?

– Jūs teisingai pasakėte, tai – ne praeities neigimas, o baimė būti pažeidžiamam. Baimė, kuri įsišaknijo dar vaikystėje, daug ko nesuvokiant. Ir tai ne pasimetimas tapatybėje, o laikmečio palikimas – baimė garsiai ištarti, kad šaknys – vokiškos. Iš mano asmeninio patyrimo – pastaruoju metu beveik kiekviename interviu gaunu klausimą apie tapatybę, tarsi staiga būčiau atsidūrusi nežmogiškų tapatybių lauke. Ligi kažkurio laiko, kai uždarame kambaryje kalbėjau tik vokiškai, o išėjusi – lietuviškai ir rusiškai, kartais jaučiausi pasimetusi, tačiau vėliau laikas subrandino atsakymą – esu žmogus, esu aš… Ir nekilo klausimų, esu labiau lietuvė ar vokietė.

O šiuo metu tiek daug apie tai diskutuojama, kad net nežinau, kas svarbiau: tautinė tapatybė ar žmogiškoji, jungianti savyje ir kalbą, ir kultūrą, ir lytiškumą, ir pilietiškumą, ir t. t.

– Tik turguje išgirdęs lietuviškai kalbančius žmones pagrindinis veikėjas pirmą kartą pasijunta esąs „čia“ (Vokietijoje) ir pavartoja „naujojo gyvenimo“ sąvoką: „Stipriai surakinau rankas, it norėčiau sujungti abu savo pasaulius, neleisdamas jiems išslysti. Man reikėjo jų abiejų, kad galėčiau it mozaiką dėlioti naująjį gyvenimą.“ Toliau jis vis tiek blaškosi praeityje, tarsi nepripažindamas realybės, atmesdamas ją ir nedėdamas pastangų pažinti savo „naująjį gyvenimą“. Jis tarsi užstrigęs laike, kuris jam kur kas tikroviškesnis už dabartį. Ar jis bijo prarasti prisiminimus, jei bandys kurti savo gyvenimą „čia“? Ar jis baiminasi, kad nauji atsiminimai gali užgožti senuosius?

– Pasaulis savaime sugriūva, kai atsiduriama kitoje aplinkoje. Ir savaime aišku, kad atsidūrus naujoje aplinkoje ieškoma atramos taškų, nesibaiminant, jog nauji atsiminimai gali užgožti senuosius. Tai tiesiog troškimas atrasti praeities tiesą, jos neiškreipiant. Juk tarp pasaulių (tarp istorijų, tiesų…) – siaura, aštri briauna.

Kažkas yra pasakęs, kad bet kokia praeitis tampa pamatu mūsų dabarčiai ir netgi ateičiai. Ir visai nesvarbu, ar mes jos veikimą suvokiame sąmoningai ar nesuvokiame, – praeitis ir visa, kas jau yra atsitikę, veikia mus tiesiogiai. Dažnai esame veikiami per pasąmonę. Ir kiekvieną akimirką viskas prasideda iš pat pradžių. Praeitis tėra ateities provaizdis. Joks įvykis nėra negrįžtamas ir jokia permaina nėra galutinė. Tam tikra prasme galima netgi teigti, kad pasaulyje nevyksta nieko nauja, nes viskas yra tik pirmapradžių archetipų kartojimas.

– Pagrindinis veikėjas blaškosi ne tik tarp praeities ir dabarties, bet ir tarp matomo / patiriamo bei apmąstomo pasaulių. Tarsi jo gyvenimas vyktų atskirai nuo jo paties, o jis būtų tik stebėtojas, pasakotojas, menamas asmuo.

– Iš dalies taip ir yra, nes atvykimas į protėvių žemę iškelia jį prieš faktus, įvykius, apie kuriuos jis anksčiau nesusimąstydavo, nes nebuvo jų dalyvis. O kartais jis nebesuvokia, ar visa tai pats išgyveno, ar girdėjo, susapnavo. „Pradėjus „čia“ mąstyti apie protėvių praeitį, plūdo išskirtinė, nepaaiškinama energija. Žinojau, kad nuolatinis išėjusiųjų gyvenimų prisiminimas nėra geras ženklas. Šimtmečiai skyrė mano laiką ir tą, kuriame „čia“ gyveno mano protėviai. Tačiau noras suprasti, išsiaiškinti painius jų likimus, kryžkeles, šalikeles ir nenutrūkstamą judėjimą buvo stipresnis už sveiką protą.“

– Veidrodis – svarbus simbolis Jūsų knygoje, jungiantis anapusinį ir šiapusinį pasaulius, taip pat leidžiantis pagrindiniam veikėjui savo ir šeimos narių gyvenimus stebėti iš šalies.

– Taip, nors priešais atsiradęs veidrodis – jungtis tarp anapusinio ir šiapusinio pasaulių – grynas atsitiktinumas, bet atspindys su išplaukiančiais iš pasąmonės vaizdiniais bei emocine įkrova ryškiau atveria Emiliui praeitį. Šie iš nebūties iškylantys vaizdiniai dabarties akivaizdoje padeda jam iš užmaršties prikelti nebylų laiką, kuris gąsdina. Tai tarsi pasivaikščiojimas su savo artimaisiais po bekraštį praeities lauką. Praeitis niekada netampa praeitimi, nors dabartis akimirksniu virsta praeitimi ir, nepriklausomai nuo didžio troškimo ištrinti kai kuriuos išgyvenimus iš atminties, ji vis tiek egzistuoja. Kai buvau jaunesnė, mintimis ginčijausi su filosofu Arvydu Šliogeriu, kuris teigia, kad egzistuoja tik esamasis laikas, o šv. Augustinas skirstė jį į tris formas: esamasis apie būtąjį – tai atsiminimai, esamasis apie esamąjį – tai stebėjimas ir esamasis apie būsimąjį – tai laukimas. José Ortega y Gassetas taip pat rašė, kad „mes prisimename praeitį, nes laukiame ateities“.

– Emilis stebi ne tik artimųjų gyvenimus, bet ir Matildos. Tačiau ši moteris yra sugretinama su seneliu: „Tokie paprasti sutapimai mane pribloškė. Jai dar nebuvau sakęs, kad dėdelis taip pat minkė molį.“

– Matilda padeda jam kone organiškai pajausti savo protėvių likimą. Jį graužia sąžinė, kad nelabai domėjosi praeitimi, taip pat gąsdina tai, ar sugebės įveikti staiga užgriuvusią praeities tiesą. Emiliui Matildos ir jo išgyvenimų sutapimai sukelia aibę klausimų. Vienas iš jų: jų susitikimas – atsitiktinumas ar dėsningumas? Juk teigiama, kad gamtoje egzistuoja tik būtinumas. O gal Visatos aukščiausia sąmonė nutiesė jų susitikimui tą patį taką. Matildos keraminės skulptūros ir dėdelio prisilietimas prie molio, jos kalbos sutrikimas, išgyventa prievarta primena jam Momos ir mamos išprievartavimą. Ši moteris tampa jam geidžiamiausia moterimi.

– Visgi knygai besibaigiant atsitraukiama nuo pagrindinių veikėjų ir atsigręžiama į Momą, pagrindinio veikėjo senelę, dėdelio žmoną. Atsiskleidžia jos charakteris, o pagrindinis veikėjas dar labiau pasitraukia į antrąjį planą – atlieka pasakotojo vaidmenį. Kiekvieną kartą pasakodamas savo šeimos narių istorijas, jis užsidaro jose, tarsi įrėmindamas save kito žmogaus portrete.

– Kaip rašydama persikūniju – gyvenu įvairiais laikais, skirtingose erdvėse, – taip ir Emilis tarsi atsiduria aname laike. Visos girdėtos užuominos, padedant Matildai, atgyja realybėje.

– Tačiau ryškus senelio portretas nepradingsta. Susidaro įspūdis, kad tiek senelis, tiek pagrindinis veikėjas Emilis – ta pati asmenybė. Juolab, knygai baigiantis, Emilis pripažįsta „karminį šeimos prakeiksmą“ ir tarsi nurimsta, su tuo susitaiko. Jis ištaria žodžius: „Pasaulis nemirtingas. Dėdelis nemirtingas.“

– Tiesa. Romane tarsi išryškėja trys linijos: tremtimi ir bėgimais paženklinta protėvių praeitis; meilės linija, dviejų nelaimingų žmonių nesugebėjimas gyventi dabartyje ir kurčio senelio pasaulis, kurį priešpriešinu girdinčiųjų pasauliui. Kaip autorė, troškau kuo ryškiau atskleisti dėdelio paveikslą. Kai po vieno renginio buvau paklausta, kuris personažas mano mėgstamiausias, nespėjau atsakyti, nes iš auditorijos pasigirdo: „Dėdelis.“