Kūno kalbos ženklai

Literatūrologė, kalbininkė, profesorė, Saeimos deputatė JANINA KURSYTĖ (g. 1952) latvių poezijos ir tautosakos tyrinėjimus papildė nauja monografija „Ženklų kalba: latvių gestai“ (Zīmju valoda: latviešu žesti, 2016). Šia proga su mokslininke kalbėjosi dienraščio „Latvijas Avīze” bendradarbė Linda Kusinia.

 

– Įdomu skaityti latvių ir kitų tautų kūno kalbos palyginimus, ypač tų tautų, kurios kai kuriems šiauriečiams atrodo plepios. Koks didžiausias netikėtumas ištiko rašant šią knygą?

– Iš pradžių norėjau išsiaiškinti mūsų pačių gestus. Prieš pradėdama šį darbą perskaičiau gana daug kitų tautų gestų kultūros tyrinėjimų. Taip pat apklausiau savo pažįstamus, kolegas užsienyje, kad suprasčiau, kuo mes skiriamės. Daugelis judesių, arba gestų, mums atrodo savaime suprantami, prie jų esame pripratę, tiktai žvilgsnis iš šalies leidžia suvokti, kad pasaulyje nėra taip kaip pas mus.

Latviai kalbėdami įprastai žvelgia pašnekovui į akis. Jeigu pokalbio metu kuris nors iš pašnekovų nusuka žvilgsnį kažkur į šoną, tai rodo nemandagumą, net paniekos ženklą, tarsi norima kažką nuslėpti. Tokiu pašnekovu, žvelgiančiu šonan, mes paprastai nepasitikime. Per jubiliejus ar Naujuosius metus susidauždami taurėmis žiūrime vieni kitiems į akis, o, pavyzdžiui, japonai žvelgia į taures. Suomiai, kaip mane patikino daugelis suomių kultūros atstovų, tiktai pokalbio pradžioje ir gal pačioje pabaigoje pažvelgia į akis, bet taip nesielgia viso pokalbio metu. Jei moteris Turkijoje pažiūri vyrui į akis, kai ją užkalbina, tai gali būti, ai ai ai, vyrą gundantis ženklas.

– Ar buvo gestų, kurie sutrikdė jus? Ir ar tyrinėdama gestus daugiau susimąstėte apie tuos, kuriuos pati naudojate buityje?

– Prisimenu vieną patyrimą per valstybės prezidentės Vairos Vykės-Freibergos inauguracijos puotą Rundalėje 1999 metais. Tai buvo pirmas tokio lygio sąlytis su etiketu, kur kūno kalbai yra savi reikalavimai. Stovėjome ilgoje eilėje ant laiptų, laukdami užlipti aukštyn paspausti rankos prezidentei ir jos gyvenimo draugui. Tuo metu kaklaskarė visą laiką slydo tai į vieną, tai į kitą drabužių pusę. Tvarkydama ją, ko gero, priėjau per arti, sustojau ir laukiau savo eilės paspausti ranką. Tiesiog nenorėdama išgirdau valstybės prezidentės ir labai gerbiamo vyro, ką tik paspaudusio jai ranką, pokalbį. Tiksliai nebeprisimenu žodžių, bet prezidentė atkreipė dėmesį, kad jis, kaip ir dauguma latvių, kilusių iš šiauriečių, turi stiprias rankas. Galite įsivaizduoti, kad per akimirką, kol paspaudžiau ranką, privalėjau permąstyti, ar rankos paspaudimas buvo deramas, atitinkantis etiketą. O apie kaklaskarę visiškai pamiršau!

Tačiau ir be etiketo mes bent viduje suklūstame, kai sveikindamiesi paimame plaštaką, primenančią išvirtą žuvį, arba mūsų plaštaką taip suspaudžia, kad net sąnarėliai trekšteli, ir paslapčia tenka pažvelgti, ar kas nors nelūžo.

Rankos paspaudimas yra beveik tas pat, gal net daugiau nei pasas ar nuotrauka. Tai pasako labai daug, jeigu tas, su kuriuo pasisveikini, tai geba perskaityti. Kai pradėjau rašyti knygą apie gestus, natūralu, ėmiau įdėmiau stebėti ne tik pašnekovo kūno kalbą, kitąkart net nesąmoningai „užsikimšdama ausis“, kad negirdėčiau žodinio teksto, bet ir kaip aš pati per paskaitas mostaguoju.

– Keistoka, kad, pavyzdžiui, šypsena ar karpymas ausimis priskiriama ženklų kalbai. Tai gal ir šių dienų žinios perdavimo būdai – pavyzdžiui, emocijų ženklai laiškuose ar socialiniuose tinkluose – irgi yra ženklų kalba?

– Apie gestus galima kalbėti ne tik siaurąja sąvokos reikšme, apsiribojant tik ženkliais rankos judesiais, bet ir plačiau – apimant kūno pozas, eiseną, mimiką, atstumus tarp žmonių patalpoje ir panašiai. Kalbu apie gestus plačiąja prasme, nes ir tautosakoje simbolinė reikšmė priskiriama ne tik rankų judesiams, bet ir viskam, kas susiję su kūno judesiais. Knygoje truputį paliečiu ir madingas tapusias internetines šypsenėles arba susvetimėjusius gestus. Internetas pakeitė ne tik mūsų mąstymą, bet ir rašymo bei raiškos būdus.

Reikia pripažinti, kad iš pradžių, jeigu taip galima pasakyti, sunervino elektroniniuose laiškuose pridėti emocijų ženklai iš suformuoto ruošinio: įvairios šypsenos, pikto veido bruožai, primerkta akis ir t. t. Gestų kalba iš fizinės realybės persikėlė į virtualiąją realybę. Tai išugdo mechaninį mąstymą ir veiklą – pačiam nebereikia stengtis aprašyti, ką jauti, įdedi paruoštą internetinę šypsenėlę ir darbas padarytas. Tačiau šie emocijų ženklai turi ir savo praktinę reikšmę – jie padeda pajausti rašančiojo būseną, atskirti rimtą sumanymą nuo išdaigos. Internetinės šypsenėlės dažnai yra akių suvokimą padrąsinantys ženklai, savita sudėtinė kasdieniškos magijos dalis, bet labai supaprastinta. Mus daug labiau veikia mielas akių žvilgsnis, rankos paspaudimas. Tačiau kada mums artimi žmonės yra fiziškai toli nuo mūsų, teigiamos emocijos ženklai pakankamai gerai užpildo atsiradusį nuotolį.

– Ar mes išmokstame gestų, ar vis dėlto dalį jų galima laikyti bendražmogiškais, taigi, įgimtais?

– Gestų galia mums duota nepriklausomai nuo galimybės juos vartoti ir ji yra nepriklausoma nuo reikšmės, kurią jiems suteikiame. Jeigu pažvelgtume į mažų vaikų kūno judesius – jie guvūs, ryškūs, bet juose nėra judesių kultūros sankaupos. Grožinėje literatūroje nuo Danielio Defoe Robinzono Kruzo iki Janio Veselio romano „Trys laimės“ ryškiai perteikta vadinamųjų laukinių, gamtos žmonių, kūno kalba. Ji neišlavinta, bet labai išraiški: šie žmonės, susitikę su svetimais, varto akis, išsišiepia arba kalena dantimis, vaiposi, mojuoja rankomis ir pan. Gestai įgauna reikšmę rituale ir etikete, kiekviena tauta tai sukuria per ilgą laiką. Ir šioji reikšmė kiekvienoje kultūroje esti skirtinga. Pavyzdžiui, vienoje kultūroje linktelėjimas galva yra pritarimo ženklas, o kitoje – jau neigimas.

– Kuris latvių rašytojas dėmesingiausias gestams? O gal kiekvienas jų būna atsigręžęs į kokią kitą, jei taip galima pasakyti, „gestų grupę“?

– Čia noriu ypač iškelti Jekabą Zeibuotą, manding, nepakankamai įvertintą XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios rašytoją. Jo romanai „Vandens burbulai“, „Tušti žiedai“, „Baronas Bundulas“ ir apsakymai tai rimtai, tai humoristiškai, ironiškai ryškiai ir tiksliai atskleidžia latvių mąstysenos ir gyvenimo tikslų permainas praėjusio šimtmečio virsme.

Gestų kalbos yra Rudolfo Blaumanio, Rainio, Janio Veselio ir kitų prozoje bei poezijoje, o Zeibuotas savo kūriniuose charakterizavo reikšminguosius latvių gestus. Jis įdomiai aprašo būdingus rankos judesius: rankų glostymą, mojavimą, rankų uždėjimą pašnekovui ant pečių, alkūne kito siuntimą šalin, mojavimą kumščiu, antausio kirtimą, pirštų kryžiavimą, įvairius bučiavimosi būdus. Latviai – ką jau ką – o bučiuotis moka įvairiai, labai niuansuotai prisiliesdami lūpomis. Kiti Jekabo Zeibuoto bendraamžiai daugiau parodo veikėjų charakterį ir galimus poelgio būdus, kas būna nepasakyta ar nutylėta, o Zeibuotas atskleidžia gilesnę žmogaus poelgio motyvaciją, sklindančią iš kūno pozos ir judesių. Nuostabus rašytojas!

 

Fragmentai iš J. Kursytės knygos „Ženklų kalba: latvių gestai“

 

„Italai be rankų nemoka kalbėti“ (Viesturas Paulas Karnupas, Ryga, 2016).

Atrodo, kad dar temperamentingiau nei italai (bent iš latvių požiūrio taško) gestais bendrauja turkai. Latvių rašytoja Laima Kuota (Muktupavela) mato milžinišką skirtumą tarp to, ką mes, latviai, bandome pasakyti neverbalinės išraiškos priemonėmis, ir kiek daug gestų turi turkai:

„Palyginti su turkais, kalbantys latviai yra tarsi rami pietų jūra – be jokių gestų. Turkams tik leiski! Juo įvairiau ir garsiau išsakomas požiūris, tuo nepakenčiamiau mosuojama rankomis, kol drama išsprendžiama įnirtingiausiai gestikuliavusio pašnekovo naudai. Turkai įsidėmėjo – latviai nesistengia įtikinti kitų, kad jie teisūs“ (Laima Kuota, Stambulas, 2016).

 

Atsivėrus geležinei uždangai, pastaraisiais dešimtmečiais latviai įsisavino naujas gyvenimo erdves, naujas kalbas; susidūrę su kitų tautų atstovais, papildė savųjų gestų rinkinį, pagyvino savąją gestų kalbą. Ana Žygurė – vertėja, diplomatė, ambasadorė Suomijoje (1992–1998) – turėjo galimybę stebėti ir palyginti latvių ir suomių neverbalinę kalbą:

„Sovietų laikais, net palyginus su suomiais, mes judėjome lėtai, buvome palyginti nejudrūs, be gestų, vaikščiojome nuleistomis galvomis, nežiūrėjome nei į žmones, nei į namus. Tais metais nepastebėjau, kokie gražūs namai Rygoje. Šypsenų buvo mažai, dar iki šiolei šypsomės per mažai, esame gana nenuoširdūs ir kūno kalba. Su svetimais žmonėmis retai įvyksta patikima komunikacija – jauki šypsena“ (Ana Žygurė, Jūrmala, 2006).

Bendraujant su kitų tautų atstovais nori nenori prilimpa kažkas svetima, ir jeigu tai ir netampa sava, esti bent labiau suprantama ir suvokiama:

„Mano dukra ištekėjo už italo ir gyveno Florencijoje. Iš pradžių buvau visiškai sutrikusi, kai žentas mane emocingai pavadino mama ir karštai išbučiavo abu skruostus. Baiminausi, ar tai ne vaidyba, vėliau patikėjau ir supratau, kad tai toks italų mentalitetas ir būdas“ (Inara Bedanova, Ryga, 2016).

Latviai kartu su kitais rytų europiečiais, ieškodami geresnio gyvenimo, pastaraisiais dešimtmečiais apsigyvenę Vakarų arba Šiaurės Europoje tiek perėmė svetimus, tiek įdiegė tenai savuosius gestų įpročius:

„Airiams buvo nepriimtina sveikintis ištiesta ranka. Jie perėmė tai iš atvykusių rytų europiečių, tarp jų ir iš baltų. Dabar jie taip daro, anksčiau sveikindamiesi tiktai linktelėdavo vienas kitam galvą“ (Inara Vikštrema, Dublinas, 2016).

 

Japonė Ayumi Kurosawa – vertėja, japonų kalbos dėstytoja, daugelio knygų apie Latviją (išleistų Japonijoje) autorė – Rygoje gyveno 16 metų (1993–2009), išmoko latvių kalbą, dabar ją vartoja. Puikiai nusimano apie šiandieninę latvių kultūrą, jos tradicijas. Ji turi daug lyginamųjų pastebėjimų apie latvių (europiečių) ir japonų gestų kultūrą bei jų skirtumus:

„Japonai yra charakteringi, tad užsieniečiai dažnai nesupranta, ką mes parodome pirštu palietę nosį. Japonai, kaip ir europiečiai, moja ranka (delno puse į išorę), atsisveikindami judina ranką į dešinę ir kairę. Tai reiškia – sudie! Europiečiai irgi mojuoja ranka pirmyn ir atgal. Japonai taip elgiasi, kai kažką kviečia prie savęs ar siunčia tolyn. Japonai nusilenkia ir sutikdami, ir atsisveikindami. Atsisveikinant mandagu tai daryti tol, kol žmogus išnyksta iš akių. Mano tėvams buvo šokas, kaip su mumis atsisveikino latvis. Jis dingo taip greitai, net neatsigręžė, kol mano tėvai buvo nusilenkę atsisveikinti. Jis tik prie durų pasakė: „Iki pasimatymo!“ Ir tai buvo viskas“ (Ayumi Kurosawa, Tokijas, 2016).

Suomių žurnalistas Jukka Rislakki Latvijoje gyvena nuo 2001 metų, prieš tai gyveno Estijoje, tad gali palyginti suomių, estų ir latvių kūno kalbos panašumus ir skirtumus. Pasak jo, estai yra labai panašūs į suomius, „beveik kaip suomiai“, o tarp latvių ir suomių pastebimi neverbalinės kalbos skirtumai, bet ne tokie dideli kaip tarp suomių ir rusų:

„Suomiai gali ilgai sėdėti šalia, tylėti ir nežiūrėti į kitą žmogų. Latviai nori ir žiūrėti, ir šnekėtis. Latviai kalba daugiau nei suomiai, ir daug ilgiau. Kalba net vairuodami automobilį, ne tik kalba, bet dar žiūri į sėdintį šalia. Suomiai važiuoja ramiau ir rimčiau. Latviai yra pasitikintys savimi ir pokalbyje dažniau pasitelkia rankas. Bet niekada neprisiartina taip arti kaip, pavyzdžiui, rusai. Latviai išlaiko atstumą kaip ir suomiai“ (Jukka Rislakki, Jūrmala, 2016).

Net laisvai kalbantiems latviškai lieka gestų kalbos sąsajos sunkumų. Tai labiausiai trikdo arabų tautybės Latvijos gydytoją, politiką Hasaną Abu Marį. Latvių gestų kalboje jį glumina: a) nusispjauti per kairį petį (arabai, kad apsisaugotų nuo piktos akies, triskart pabeldžia į stalviršį); b) piršto sukimas prie smilkinio (arabai tokiu atveju pirštais paliečia galvą ir netiesiogiai parodo, kad ji „tuščia“); c) latviai mažai šypsosi.

 

Susiformavo nuomonė apie amžiną nuolatinę amerikiečių šypseną:

„Man netikėtai pasirodė, kad aš jau kažkur mačiau šią šypseną – ji tokia pažįstama. Ir tada prisiminiau: taip pozuoja aktoriai amerikiečių filmuose, televizijos diktoriai. Ši ištreniruota maniera privaloma kiekvienai jaunai damai, tai amerikietiškojo gyvenimo būdas; tai grimasa, kuri priklijuota prie veido kaip rožinėmis spalvomis nutapytas trauklapis“ (Janis Lapsa, rašytojas, 2016).

 

Netgi kultūra ir tarpusavio bendravimu visiškai artimi lietuviai savo kūno kalbos išraiška gali skirtis nuo latvių. Praeito amžiaus pabaigoje Latvijos universitete studijavo lietuvių poetė Erika Drungytė (g. 1971). Tuomet įsidėmėjau jos nuoširdžią nuostabą ir net nuoskaudą dėl latvių literatų – jos bendraamžių. Susitikusi po neilgo laiko gerai pažįstamus latvių poetus bendraamžius, ji puolė juos draugiškai apkabinti. Bet jaunieji latvių poetai atsitraukė nesileisdami būti apkabinami.

 

„Lietuviai yra atviresni už latvius ir kūno kalbos išraiška. Jie lengviau nei latviai ar suomiai prieina prie nepažįstamo ar mažiau pažįstamo žmogaus. Jie daugiau šypsosi. Tiek latviai, tiek suomiai šypsosi mažai. Lėktuve iškart galiu pasakyti, kuris yra suomis“, – tvirtina jaunosios kartos suomių tautosakininkė Johanna Toivainen.

 

 

Parengė Arvydas Valionis