Tikkun olam*

I.

 

Šį vakarą mūsų susitikimo vieta –

bičiulių pamėgta vyninė

ties Rūdninkų ir Visų Šventųjų

gatvių kampu.

 

Kartkartėmis čia vis

susirenkame užsimiršti,

pasipasakoti arba padėkoti už

dar vieną svaigiai besibaigiančią dieną.

 

Žvangsi taurės,

įsimylėjėlių nutūptos palangės,

po jomis – nukratomi cigarečių pelenai,

mėtosi nubučiuotos nuorūkos.

 

Kaip tik šiandien atsisveikinant,

atsiglėbesčiuojant su bičiuliais,

netikėtai pakeliu galvą –

 

žvilgsnis užkliūva už lentelės** –

štai čia buvo

Didžiojo žydų geto vartai.

 

Atrodo, užsimerksi ir išgirsi

tuos apmirusius žingsnius, iš baimės

linkstančių kojų trepsenimą.

 

Išvysi vieną iš kelių

mūsų mieste jau įvykusių

pasaulio pabaigų.

 

Tariu: „Pakelkim po dar vieną taurę

už tai, kad šiandien tai vadinam

praeitim ir istorija.“

 
 

II.

 

Įsivaizduojame,

kurgi tie vartai čia galėjo būti.

Brėžiame ranka neregimas arkas.

 

Kiekvienas išgąsty įsitvėręs savo nešulio:

dokumentai ir nuotraukos,

duona ir auksas.

 

Lyg pabirę Toros puslapiai ar

nuplėšti angelų sparnai,

gainiojami vėjo.

 

Šioje minioje – devynmetis Samuelis

su pagalve po pažastimi,

raktu ant kaklo ir auksaskūre kriauše.***

 

Lyg perneštų

per pragaro slenkstį

stebuklo pažadą dešinėje.

 

Kiekvienas siaubmetis atveria

žaizdą lyg plyšį Gailestingumo

medui ant sielų lašėti.

 

Vėlyvas metas. Grįžtu namo

krauju ir pelenais ne sykį

nuklotu mylimo miesto grindiniu.

 

Žvarbu. Per petį persimetu šalį,

po kuriuo širdis ir lūpos meldžiasi

skubrių žingsnių ritmu,

 

kad niekad niekad niekad

klaikas nebeužslinktų,

neatsikartotų.

 

Bent jau šiame mieste,

kuris nesiderėdamas

sumokėjo kainą,

 

kad išliktų gyvu,

vis dar teberašomu,

alsuojančiu eilėraščiu.

 

Tikkun olam.