LiteratūraPoezija
Baltas
Fulgora frango – Tavo, Dieve, pirštas,
Įsupęs varpą, tramdantį liepsnas.
Bet mes tik žaidėme. Iš kur tas TAVO nirštas?
Tik dovanas dalijomės tas Prometėjo, ugnines…
Eilės
Mūsų herbai snaudžia
Atminties kartušuose,
Mūsų sudaužytais veidrodžiais
Ropoja musės, virtę sidabro taškais.
Mūsų nerestauruoti kūnai
Grimzta lovose.
lauramedis
esi atkaklus nepasiduosi žaliuosi –
esi iš tų kur amžinybe
neabejotinai tiki
Arielis Pikaras įvykio vietoje
Tai ne sodinukas.
Mažojo piršto nagas užkastas toliau auga.
Eilės
Žodį prie žodžio
raišioti,
rišti,
mintį pagauti,
išnešioti, pratęsti,
pasiklydusios eiti ieškoti,
neleisti pražūti.
Eilės
Kartu su cigarečių
netyčia sušluot savo
pelenus
Eilės
norėčiau parašyti
kažką gražaus apie meilę
bet neišeina, galvoje
vien šikantys balandžiai
egzistencinės krizės
vyno buteliai po lova
(viskas pagal Süskindo romaną)
rugsėjis, aš nuoga, sapne
Mis kanceliarija
Nusprendžiu rengti biustų konkursą.
Priimu sprendimą nukirpti pasaulį
Nuo pusiaujo į pietus
Ir pakeisti porą taisyklių.
Dalyvės atremiamos į medines kaladėles
Su atsitiktinėmis raidžių kombinacijomis.
Eilės
turbūt aš nedvasinga,
kokia šiandien bandoma tapt,
bandžiau ir aš – tyliai žinojau, kad baigsis,
pamiršau, viskas dėl ko, o tik dėl idėjos,
kurią žino tik vaikas, jokių paskaičiavimų,
šabloniškų pliusų ir minusų, antraščių psichologinių knygų…
Eilės
Net jei imtų ir užgriūtų Pasaulio pabaiga,
Vis dar rinktumeis savo daiktus.
Didysis gaisras,
Drebėjimas po kojom –
Nė motais,
Į dangų
Ar į pragarą
Vienodo ilgumo kelias, –
Kažkur girdėjai.
