NIDA TIMINSKAITĖ

Eilės

 

 

tarp dviejų kalnų

vėjo nėra

kaip nėra vienodo širdžių plakimo

kaip nėra vienodų dangaus paraščių

upės tėkmėje

išnyra sapnas

mėlynu skenduolio veidu

kur seniai seniai

nuskendusi meilė

 

tarp dviejų kalnų

nėra vėjo

dulkės ir vėjas

ten už kalnų

kur vėjas

supaprastinus papročius

stogą nurovė klevams

kur po kojomis

kanadietiškas kilimas

šiugžda senąja

indėnų

tarme

 

 

saulėje blizgantis labirintas –

žalčio oda

savo švytėjimu

visa esybe priešinasi

rudeninei lemčiai

gal tai ne labirintas

veikiau kampas

kampas ribojantis

vasarinių augalų būtį

kai jie lėtai praranda gyvybę

įkalinti pernelyg

taisyklingame stačiakampyje

augalų geometrija

gėlių aritmetika…

išblaškytų minčių

suveltas turinys

deklaruoja taisyklingos

būties siekiamybę

skambant pavakario varpams

jie vis tiek veržiasi aukštyn

šaukiasi vasaros

 

Adolf Fleischmann. Natiurmortas su vazomis. 1930

Adolf Fleischmann. Natiurmortas su vazomis. 1930

 

žodžių eilutė bėga sraigtiniais laiptais

tarsi žinodama, kad kažkas nutiks

tai tik svetimų ir nesuprantamų

žodžių žodynėlis

sraigtinių laiptų

kriauklės amžinybė

kur beprotybė –

tik ženklas

atsibundu iš slogučio

deklaruoju savo teises

ir konstituciją

ir daugiau jokių

aleksandrų makedoniečių

mano gyvenime

tik kražių fontanas

srūvantis vynu

kūčių naktį

 

 

vogti iš savo miego eilėraščius

kai migloj suskirdusios sienų lūpos šneka

gerti saldų sapno katarsį

prakąstą realybės pjūklo dantų

 

vogti iš savo miego eilėraščius

paslėptus pasąmonės banke

nes tai labai tvirta valiuta

brangesnė nei ilgapirščių rankos

 

nes mes nebuvome tais

kur per sapną suskirdusiom lūpom šneka

nebuvome tais – kitais

dievo šventais avinais

 

 

            Gintarui Beresnevičiui

 

paniręs į kulto misteriją

zuikių dievas aukas atnašauja

kai ima kulti savo misteriją

liejasi kraujo upės

ašarom tvinsta gralio taurė

kartais sugrįžta marija su lelijom

ar karūnuotas kazimieras

bet išsigelbėti niekam nelemta

amžina kulto misterija

tęsiasi kaip kalavijo žaizda

kaip amžinas vaško antspaudas

be pradžios – pabaigos

 

virš baltijos vėjas gena

kurliandijos link

baltų pelenų debesį

baltas zuikių dievas

žiūri ir stebisi…

 

 

valytuvai – lango blakstienos

šoka drugelio šokį

aukštyn žemyn, aukštyn žemyn

braukia ir braukia

stiklo ašaras

verkia langas

kaip dangus…

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.