laukiant autobuso (Kaunas–Nida)

laukiant autobuso (Kaunas–Nida)

 

vėjas yra tiktai tavo plaukuos, atsipeikėsim mariose,

liksim kartu, net kai negandos ims ir paguos –

mylima mano, išauštanti mano, bulvaruose eisim

sykiu susikibę už rankų, miškuos – tavo mielas takelis

ves į bedugnę, kur samanos, kur vien lietaus išbraidyta,

kur mūsų turbūt nebebus sningant ir kylant žvaigždėms

iš kalnagūbrių, kur sapnuos, juk tu pameni, pėsčias

ėjau daugelį metų sužiūrėti, kur tu, mano laukiama

 

 

●

 

Noriu tave praskleisti, kad pasirodytų tai,

kas nėra atskleidžiama, tai, kas yra tiktai

tavo ir mano, tai, kas yra jūros ir debesų,

kas yra Viešpaties

 

 

beveik pusiaudienis

 

kregždžių nėra,

paskliautė tuščia dar

 

tai, kas artėja,

primena lėtą pusiaudienio

aitvarą, pjaunantį dangų

 

nusiklojus

tu miegi vaikystės miegu,

tarsi sapnuotum Vilkijos bažnyčią

 

šventoriuj keli kapai –

lyg lauktų kažkas

ant krūtinės sunėręs rankas

 

 

●

 

galim kalbėtis, tėra tik akimirka tam:

plūduras lieka linguoti ties viduriu

marių, užsnigtos kopų kalvos vaidenas

ten, kur manęs jau nėra, kur nutolus

erdvė atsišaukia tamsioj akvatorijoj,

kur ką tik į krantą grįžę jūreiviai rausiasi

savo kišenėse, ieškodami raktų, nieko nebus,

nes siaurėja naktis ir svyruojantys

kūnai užrakintuose parkuose lieka laukti

aušros kaip dugno strėlė, įsmigus į akmenį

po vandeniu šiąnakt

 

 

druskos stulpas

 

girdžiu – kažkas atvelka naktį skalbinius,

dėlioja, dėlioja ilgai,

kol numeta po langais

 

ak, tai tik sniegas,

juntu, kaip speigas norėtų paliesti daiktus,

mane, netgi seną fotografiją su mano močiutėm

 

švintant balta uždanga ramiai nusileidžia

tarytum teatre,

be plojimų ir stingsta lyg druskos stulpas

 

girdžiu, kaip jūra traiško ledus

lyg grąžanti rankas motina,

sūnui paskendus

 

 

tikėtas susitikimas

 

siaura tamsi gatvelė,

mes einam apsikabinę

 

tu ką tik grįžai, aš ką tik grįžau –

mūsų laukė šalis, nelankyta seniai

toj siauroj neapšviestoj gatvelėj

 

mes įeinam vidun

į saulės nutviekstą kiemą

 

 

gėlė Juodkrantės kapinaitėse

 

atpažinau ją iš šiurenimo

prieblandoje, visai nepažįstamą,

atsidūrusią ten, kur niekada

nebuvai, nedainavai, negiedojai

ir netgi nebūsi (tokios spalvos

net nėra)

 

kažkas už tave tą padarė, šiureno

per lietų ilgai, žiūrėjo pro langą

sustingusiom arklio akim

 

po tavim, po tavim

palaidota vestuvinė suknelė,

nė karto nedėvėta, nesudėvėta

iš nekalto prasidėjimo,

nespėjus sulaukti pavasario

 

išsikalk, jei gali, per žvyrą,

per stiklą, per kapų smėlį,

per pūgą juodais, suodinais

varvekliais (tokie krito nuo

koplytėlės stogo), aštriais

kaip dūris tarpuvartėj

tam, kuris atrodė tau svetimas

 

 

paukščių stebėtojai

 

mirties hieroglifas išbraižo sienas

 

lubose matau tavas blakstienas,

išpieštas vorų, suskilinėjusio tinko

 

žinau, kad kažkur netolies

slapstosi paukščių stebėtojai

 

 

labai toli nuo jūros

 

lėtai veikiantys spąstai

centimetras po centimetro

siaurina pabėgimo taką

 

svetimo žmogaus namuose,

pasakojai, buvai pasiklydusi

 

svetimo žmogaus namuose

praleidai daugybę metų

 

svetimo žmogaus namuose

skalbdavai rūbus jo, nemylėdama

 

svetimas žmogus ašutinėm

šukuodavo tavo dukras, joms užmigus

 

svetimas žmogus niekad nebuvo

matęs link kopų retėjančio miško

 

nesame susitikę anksčiau

nei dieną, nei naktį

 

tik dabar šiuose spąstuose –

labai toli nuo jūros

 

 

ištartas vardas

 

kalėjimo varpas daužos anapus

jūros, o tas, kurs ūžauja smuklėje,

dar nesiliauja, jis prašo daugiau

ir daugiau, bet Viešpats nesuturi,

kol audra juodais debesim

paskutinįkart neištaria vardo jo

 

 

Faustas

 

apšiurusios ložės,

mažas, nepatogus teatras

 

ruduo,

tik ne mūsų

 

suskirstytas

smulkiom kraujagyslių linijom,

kur žingsniai yra įmanomi,

bet draudžiami

 

laukiam valkirijų

 

nes aktoriai

seniai nusivalė grimą,

rūbus palikę

ant vinių užkulisiuos

 

nes dar sėdim –

žiūrovai, pamiršę,

ar ploti, ar kilt ir išeiti

 

nes šviesa ne iškart užgęsta,

ji tik pasitraukia

į šalį

 

nes mūsų rankos

lieka ant porankių –

įsikabinusios, alkanos

 

nes už nugaros

kažkas tyliai užrakina duris

ne tam, kad neišeitume,

o tam, kad nebesugrįžtume

 

oras čia sunkesnis

už bet kokius žodžius

mes nebeklausiam, ne

 

laukiam valkirijų

 

●

 

mūsų slapti kambariai įsileidžia tik tuos, kurie kūno neturi,

kurie padegtą burę įtempia, bet skrieja tikrai ne tamsoj

 

mūsų slapti kambariai, jie taip laukė tavęs, nors bijojai –

jie tau buvo per baugūs, nes žiemos sąsiuviniai –

 

siūlas mėlynas skyrė anas niekuomet nerašytas raides,

bet ar buvo kažkas, tu paklausei manęs, ko nebuvo

 

mūsų slaptuos kambariuos, to net aš nežinau, pasigedęs

tą naktį kvėpavimo tavo ir artėjančio lūpų saldumo

 

 

tamsoj

 

Dievas įpučia liepsną

ir todėl pamatau tave

 

tu eini pakrante nušvitusi,

apšviesta grįžtančios saulės,

nešina didžiule žuvim

 

tavo prijuostėj dar spurda

kelios gerokai mažesnės

 

Breigelis stovi įbridęs į jūrą,

kantriai laukdamas – gal potvynio,

gal tavęs, kol užkilsi į kopą

 

paletėje jau užmaišyti dažai,

drobė gerai užtempta –

gražios bus žuvys, graži būsi tu